Buvęs nenuilstantis etnografinio teatro „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ režisierius, šviesaus atminimo menininkas Povilas Zulonas įrodė, jog žengus teisingo pasirinkimo keliu galima pasiekti nepaprastai daug.
Vestuvės kaip gyvenime
Vienoje prisiminimų knygoje teko susipažinti su praeities dešimtmečių apibūdinimais. Kiekvienas toks laiko tarpsnis pasižymi savitais žmonių pomėgiais, bruožais, tradicijomis.
Toje knygoje rašyta, kad septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje buvo keletas beveik kiekvienai šeimai svarbių ir visus vienijusių dalykų: sirgti už „Žalgirį“, apsilankyti garsiajame Šeduvos malūne ir pamatyti „Senovines kupiškėnų vestuves“.
Kas bent kartą matė šį ypatingą etnografinio teatro pasirodymą, greičiausiai jo nepamiršo iki šiol. Atitraukti žvilgsnio nuo scenos buvo neįmanoma – joje prieš žiūrovų akis tarsi tikras slinko praeities gyvenimas, vestuvės – šeimos gimimas, lydimas skambių dainų, tarmiškai porinamų pasakojimų, senųjų papročių ir tradicijų.
Visa tai pasakojo ne profesionalai, o paprasti, kasdienybėje su menu net nesusijusius darbus dirbantys kupiškėnai, režisieriaus Povilo Zulono suburti žmonės.
1966 metais įkurtas teatras gyvavo beveik tris dešimtis metų ir visą tą laiką buvo įdomus, laukiamas, vertinamas.
Kiekvieną savaitgalį iš Kupiškio kultūros namų kiemo sukdavo autobusai – „vestuvininkų“ keliai driekdavosi po visą Lietuvą ir net už jos ribų. Visus tuos metus teatro populiarumas nemažėjo.
Tiesa, gražus lietuvių liaudies kultūros reiškinys „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ garsios buvo ir prieš karą. Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas buvo šių pasirodymų pradininkai, kada jie pradėti rodyti viešai. Manoma, kad tai gali būti Lietuvos katalikių moterų draugijos Kupiškio skyriaus 1928 metų liepos 8 dieną žiūrovams parodytas vestuvių vaidinimas.
Režisieriaus šimtmetis
Kupiškio etnografiniame muziejuje saugomi garsiųjų kraštiečių prisiminimai. Muziejaus direktorė Violeta Aleknienė sako, kad apie sovietmečiu plačiai garsėjusias P. Zulono režisuojamas „Senovines kupiškėnų vestuves“ medžiagos sukaupta nemažai.
Yra apie šį reiškinį pasakojančių knygų, rankraščių, kolektyvo pelnytų apdovanojimų, išlikusių scenoje vilkėtų drabužių, papuošalų, nuotraukų, įrašų. Muziejuje puikuojasi restauruotas originalus šiaudinis sodas, naudotas vaidinimų metu – jį vestuvininkai turėdavo išsipirkti.
Daug medžiagos sukaupta rengiantis iškilmingai minėti P. Zulono šimtąsias gimimo metines 2012 metais. Veiklus kraštietis nepamirštas, nors jau senokai iškeliavęs Amžinybėn.
V. Aleknienė pasakoja, kad P. Zulonas meninės veiklos nepradėjo nuo jaunystės. 1930 metais baigęs Kupiškio progimnaziją, pasirinko veterinarijos mokslus. Vėliau, atlikęs karinę prievolę Lietuvos kariuomenės 1-ajame husarų pulke, dirbo veterinaru.
Tik 1943 metais meniškos prigimties vyras įsidarbino „Vaidilos“ teatre, vėliau tapo Panevėžio dramos teatro aktoriumi. Po kurio laiko grįžęs į Kupiškį mokytojavo, neakivaizdžiai baigė Šiaulių pedagoginį institutą.
„Kai jam buvo jau 54 metai, žengė lemtingą savo gyvenime žingsnį – tapo „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ etnografinio liaudies teatro vadovu ir režisieriumi, pats pradėjo vaidinti vieną iš pagrindinių piršlio vaidmenį“, – pasakoja direktorė.
Aktoriaus ir režisieriaus talentu žibėjęs P. Zulonas buvo ir neprilygstamas skaitovas bei literatas. Be jo neapsieidavo daugelis renginių, jo rašiniai spausdinti Kupiškio spaudoje. „Senovės kupiškėnų vestuvių“ režisierius taip pat sudarė ir išleido knygą „Kupiškėnai pasakoja“.
Garbaus amžiaus sulaukęs P. Zulonas mirė 1996 metų lapkričio mėnesį, jis palaidotas Kupiškio kapinėse.
Tais pačiais metais Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje atidengta skulptoriaus Henriko Orakausko kompozicija „Senovės kupiškėnų vestuvės“. Konkrečių personažų skulptorius nevaizdavo, tiesiog pateikė vestuvininkų kompoziciją, puošiančią Kupiškį iki šiol.
Iš karto po premjeros
Etnografinio muziejaus darbuotoja Liucija Dobrickienė kviečia apžiūrėti eksponuojamos originalių senovinių drabužių kolekcijos. Kai kurie iš šių drabužių buvo naudojami kupiškėnų vestuvėse.
„Štai kvieslio kepurė – su ja vestuvininkai pasirodydavo scenoje. O čia pamergių kalpokai, senovėje per vestuves tokiais visos pamergės puošdavosi“, – pasakoja L. Dobrickienė.
Senovinėse kupiškėnų vestuvėse vaidinę žmonės vilkėjo autentiškus drabužius – vieni tokius turėjo patys, kiti gavo iš giminių, kaimynų, kai ką teko pasisiūti. Visi vestuvių artistai avėjo vyžomis arba naginėmis.
Pasak L. Dobrickienės, moterims patarė apie senovinius drabužius puikiai išmaniusios Ona Paulauskienė ir Petronėlė Zulonienė. „Iš pradžių ne kiekviena mokėjo nuometą užsirišti“, – sako L. Dobrickienė.
Vaidinime dėmesį traukdavo iš auksaspalvių šiaudų nupintas vestuvių sodas – dabar jį galima pamatyti muziejuje. Daugelį vestuvėse naudotų dalykų kūrė ir prižiūrėjo Veronika Baltrūnienė.
Muziejaus direktorė pasakoja, kad vestuvių vaidinimas tapo populiarus staiga, tuoj po premjeros.
Iš karto prasidėjo gastrolės, iš pradžių po Kupiškio ir kaimyninius rajonus.
Netrukus spektaklis jau buvo rodomas Vilniuje, vieną dieną universitete, kitą – Akademiniame dramos teatre.
„Matyt, nebuvo nei vieno miesto ar rajono centro, kuriame nebūtų skambėjusios kupiškėnų vestuvių dainos. Ir visur salės būdavo pilnutėlės“, – pasakoja muziejaus direktorė.
Dokumentuose užfiksuota, kad rekordas pasiektas 1967 metais liepos 8 dieną, kai spektaklį Kauno Vytauto parko estradoje išvydo 10 000 žiūrovų.
„Senovinės kupiškėnų vestuvės“ sulaukė ir tuometės valdžios, Lietuvos SSR valdininkų dėmesio, nors etnografinių kolektyvų kūrimosi sovietinė valdžia neskatino ir net slopino.
Kartu su vestuvininkais
Žiūrovai kartu su vaidinančiais vestuvininkais tarsi nugyvendavo tris dešimtis metų senajame kaime.
Vaidinimo pradžioje pro vartus į sodybą įsukdavo pirkliais apsimetę piršliai – jaunosios pirkti. Prasidėdavo šmaikščios piršlybos – derybos dėl kraičio tarp piršlio ir jaunosios tėvų.
Žiūrovai galėjo pamatyti, kokie būdavo mergvakariai ir visos kitos viena po kitos sekančios laiko prieš vestuves ir pačių vestuvių scenos.
Įdomios ir linksmos piršlio korimo, sodo pirkimo scenos. Sodą pardavusios moterys užleisdavo vestuvininkams vietas ir dainuodavo: „Prošom, svotai, užu stolo, jūsų svodba jau sušolo.“
Paskutinis vaizdas baigiantis vestuvėms su skambia muzika, apeiginėmis dainomis ir šokiais – pavargusius jaunuosius svočia išveda į klėtį miegoti.
Yra ir kino filmas
Laimei, smagios vestuvinės scenos neliko tik praeityje – jas įamžino kino filmai, garso įrašai.
1970 metų pavasarį Lietuvos radijo ir televizijos komitetas, gavęs respublikos vadovybės palaiminimą, ėmė kurti filmą „Kupiškėnų vestuvės“ (režisierius – Eugenijus Šaltis, operatorius – R. Ožkinis). Filmuota buvo natūralioje aplinkoje, o ne scenoje. Tam buvo pasirinktas dviejų galų senovinis namas Kupiškio rajono kaime, tačiau namas sudegė ir teko ieškoti kito.
Muziejaus darbuotoja pasakoja, kad po ilgų ieškojimų buvo rasta tinkama sodyba Skapiškio apylinkėse, vėliau – netoli Subačiaus.
Po metų Vilniaus plokštelių įrašų studija įrašė „Senovinių kupiškėnų vestuvių spektaklį“, o vėliau Rygos firma „Melodija“ dideliu tiražu išleido dviejų plokštelių komplektus.
Ypač kupiškėnų vestuvių vaidinimą vertino žinomas rašytojas, kraštietis Juozas Baltušis, visada kaip galėdamas šiam kolektyvui padėjo.
Pasak V. Aleknienės, kupiškėnai teisėtai didžiuojasi esantys tokio visai lietuvių tautai brangaus turto – senovinių kupiškėnų vestuvių – dalyviais. Iš viso vestuvėse vaidino apie šimtą dvidešimt kupiškėnų, buvo parodyta daugiau kaip šeši šimtai spektaklių.
Etnografinio teatro klestėjimo metais vargu ar buvo šalyje bent vienas laikraštis ar žurnalas, kuris nors kartą nebūtų rašęs apie „Senovines kupiškėnų vestuves“.
Ypač daug dėmesio jiems skirdavo ir dabar garsiųjų kraštiečių nepamiršta vietinė Kupiškio spauda.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
