Panevėžyje atidaroma autobusų stotelė prisiminimams

Panevėžio autobusų parkas atidaro stotelę, kurioje nestos autobusai. Ji taps savotiška prisiminimų saugotoja.

Uždarius septynis dešimtmečius veikusią Panevėžio autobusų stotį, nuspręsta autentiškai atkurti bent vieną stotelę: su senuoju suoleliu, tulpės formos ketaus šiukšliadėže ir kryptis žyminčiomis lentelėmis.

Pagarba praeičiai

Tokia simbolinė autentiška stotelė J. Basanavičiaus gatvėje, ties įvaža į Panevėžio autobusų parko teritoriją, primins Aukštaitijos sostinės viešojo transporto istoriją.

Panevėžio autobusų parko direktoriaus Arnoldo Gražio teigimu, naujoji stotelė atkurta pagal senosios stoties aikštelių pavyzdį – tokių joje buvo net penkiolika.

Čia prasidėdavo kelionės į visus Lietuvos kampelius ir į kaimynines šalis.

Pasak A. Gražio, šioji aikštelė nėra tikslus muziejinis atkartojimas, tačiau joje išsaugoti svarbiausi autentiški elementai: senasis priešais kiekvieną stotelę stovėjęs dažytas betoninis užtvaras, suoliukas, šiukšliadėžė, rodyklės.

Tik vietoj krypties užrašų keleivius dabar pasitinka užrašai „Sveiki atvykę“ ir „Gero kelio“.

Tokios aikštelės stotyje beveik nesikeitė kone šešis dešimtmečius, tad ne vienai panevėžiečių kartai jų vaizdas giliai įsirėžė į atmintį.

„Norėjome savotiškai įprasminti tuos, kurie daugybę metų dirbo ir keliavo kartu su Panevėžiu. Ši stotelė – simbolinė, iš jos keleiviai neišvyks, bet ji taps atminimo ženklu visiems, kurie kūrė Autobusų parko istoriją“, – sako A. Gražys.

Istorijos liudytojai

Panevėžyje pastačius modernią autobusų stotį, senoji savo gyvenimą baigė.

Pasak A. Gražio, nemažai jos įrangos ir daiktų jau buvo taip susidėvėję, kad iškeliavo į sąvartyną ar metalo laužo supirktuves.

Tačiau dalį eksponatų iš senosios stoties nuspręsta prikelti naujam gyvenimui.

Joje stovėjusios tulpės formos ketaus šiukšlinės, anot A. Gražio, tuo metu nebuvo niekuo išskirtinės – visoje sovietų sąjungoje masiškai gamintos.

Nors jos nelaikomos jokia istorine vertybe, tačiau įvairiuose skelbimų portaluose tokios šiukšlių dėžės, priklausomai nuo jų būklės, kainuoja nuo 30 iki 120 eurų, o už restauruotą prašoma net 250 eurų.

„Dalis šiukšlių dėžių nebeišliko, nuo laiko ir aplinkos poveikio suskilinėjo. Bet kai kurias pavyko išsaugoti – jos lauks pavasario ir virs gėlių vazonais, kurie papuoš Autobusų parko teritoriją. Norėjosi išsaugoti akcentus, kurie mums visiems kadaise buvo artimi. Dauguma mūsų darbuotojų čia dirba kelis dešimtmečius. Senoji autobusų stotis buvo dalis jų gyvenimo“, – pažymi A. Gražys.

Kelionė laiku

Uždarius senąją stotį, dalis jos daiktų perduoti Panevėžio kraštotyros muziejui. Jo eksponatais tapo 1970–1984 m. pildytas stoties statistinės apskaitos žurnalas, informacinės maršrutų lentelės, laukiamojo salės baldai, tvarkaraščių stendai, dispečerio pultas, miesto racijos, laukiamojo salės laikrodis ir kiti unikalūs daiktai.

Pasak A. Gražio, per tuos septynis dešimtmečius keleivių vežimas keitėsi iš esmės: tobulėjo autobusai, popierinius bilietus pakeitė elektroniniai, augo keleivių srautai ir maršrutų kryptys, pagaliau Panevėžys turi ilgai lauktą naują autobusų stotį, bet ryšys tarp vairuotojo ir keleivių svarbus išliko iki šių dienų.

„Gal kada nors sulauksime meto, kai ir autobusai bus vairuojami išmaniųjų technologijų, bet, manau, žmogiškasis ryšys dar ilgai bus svarbus. Ši prie Autobusų parko įrengta stotelė bus savotiškas simbolis, prisiminimų aikštelė“, – svarsto A. Gražys.

Šimtametė istorija

Panevėžio autobusų parko surinkta istorija byloja, kad pirmieji vežikai, pragyvenantys iš tokio amato, Panevėžyje paminėti tik 1858 metais.

Tai buvo vežikai su arkliniu transportu. Jų mieste buvo penki.

O jau 1924 m. birželio 12-ąją laikraštyje „Panevėžio balsas“ išspausdintas skelbimas: „Automobilis, vežantis keleivius iš Panevėžio į Biržus, išvyksta 6 valandą ryte ir grįžta 10 val. vakare. Automobilis keleivių laukia Vasario 16 g. ir Laisvės aikštės kampe.“

Praėjus dvejiems metams, 1926 m. liepą keleiviai buvo vežami maršrutu Panevėžys–Ramygala–Šėta–Kaunas.

Susitarus su privačiais vežėjais, 1930 m. lapkričio 11-ąją Panevėžio tarybos nutarimu mieste įvestas autobusų eismas. Tuomet autobusai kursavo iš geležinkelio stoties iki Ramygalos gatvės bei nuo Pušaloto gatvės iki gyvulių skerdyklos.

Priemiesčio maršrutai driekėsi nuo miesto centrinės dalies iki Piniavos, Pajuosčio ir Berčiūnų gyvenviečių.

Miesto autobusas laukdavo prie geležinkelio stoties ir veždavo į miestą. Ši paslauga kainavo 50 centų, maršrutai: „Miestas–Pajuostis“ – 60 ct, „Miestas–Berčiūnai“ – 75 ct. Beje, 1933 m. Berčiūnų miesteliui suteiktas kurorto statusas. Susisiekimui tarp Panevėžio ir Berčiūnų, be vienkartinių bilietų, įdiegti dar ir mėnesiniai bilietai. Mėnesinis bilietas kainavo 35 Lt. Vienkartinis – 1 Lt. Bilietas į Berčiūnus ir atgal – 1 Lt 50 ct.

Vėliau maršrutai keitėsi, ilgėjo, jų daugėjo.

Naujas etapas

1930 m. gegužę priimtas sprendimas statyti autobusų stotį, iki to laiko Panevėžyje jos nebuvo.

1933 m. liepą vienas sodietis, apsilankęs Panevėžio autobusų stotyje, parašė straipsnelį į tuometinį „Panevėžio balsą“, kuris vadinosi „Netvarka autobusų stoty“: „Rėkia, šaukia. Paklausi kelio, nemokės tau lietuviškai atsakyti. Nežinai nė kur informacijų biuras. Nėra prie kai kurių autobusų (pav., į Pakruojį) kainaraščio, tvarkaraščio ir užrašo, į kur eina. Stumdo žmonės, keikiasi, plūstasi, derasi. Tikros kainos net negali sužinoti. Reiktų kuo greičiausiai valdžios įstaigoms įsikišti, mašinų tvarką patikrint, tarnautojams kokius nors ženklus išduoti, kaip yra gelž., stotyse, suvienodinti kalbą (dabar oficiališkos kalbos lenkų, rusų ir žydų, o lietuvių nustumta) ir bent smarkiausiomis judėjimo dienomis ir autobusų ėjimo valandomis policininką pastatyti. Baigdamas turiu pasakyti, kad autobusai mėgsta pasivėlinę išvažiuoti“ (kalba netaisyta).

Tad 1937 m. spalį Susisiekimo ministerijos paskirta komisija nusprendė Panevėžio autobusų stotį statyti Ukmergės, Tilto ir Elektros gatvių kampe.

Esamas lūšnas toje vietoje nutarė išpirkti ir nugriauti, kad būtų pakankamas plotas pastatyti ir įrengti modernią stotį.

Panevėžio autobusų stotis per savo gyvavimą kelis kartus keitė adresus. 1939 m. buvo įsikūrusi Fromo Gužučio g. Nr. 23.

O 1956 m. tuometėje Keturių komunarų aikštėje pradėti per karą susprogdintos Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ sinagogos pastato pertvarkymo į Panevėžio autobusų stoties rūmus darbai. Stotis šioje vietoje įrengta ir atidaryta po kelerių metų.

XX a. 9 dešimtmečio pradžioje vykdyti stoties išplėtimo darbai, prie pagrindinio pastato pristatyti kasų ir kavinės priestatai.

Šis stoties pastatas tarnavo Panevėžiui iki pat šių metų balandžio 7-osios.