Kone kiekvienas lietuvis, paklaustas, koks mūsų tradicinis patiekalas, nė nedvejodamas pasakys, kad cepelinai. Trakiškio kaimo senbuvės, surengusios kulinarinio paveldo šventę, teigia, kad tokia nuomonė klaidinga.
Šaltibarščiai be kefyro ir agurkų
Trakiškio kaimo bendruomenė jau penktus metus iš eilės surengė kulinarinio paveldo šventę „Oi, skanios bobutės vaišės“. Į ją susirinkusieji buvo vaišinami tiesiog burnoje tirpstančiais valgiais. Tik jie buvo gaminami ne pagal populiarias kulinarines knygas, o pagal senolių receptus.
Elenos Nakvosienės sodyboje susirinkę trakiškiečiai ir jų svečiai galėjo paragauti tikrų šaltibarščių, pakastinės varškės, juodos kanapių košės ir kitų skanėstų.
Kaip pasakojo viena iš šeimininkių Danutė Kirsnienė, kiekviena šventė ar didesnių darbų pabaigtuvės turėjo savas maisto gaminimo tradicijas. Tad ir šioje kulinarinėje paveldo šventėje buvo galima paskanauti tik tų patiekalų, kurie būdavo ant šienapjūtės pabaigtuvių stalo.
„Kiekviena šventė turėjo ir savo stalą. Velykos neįsivaizduojamos be margučių, Kalėdos – be silkės, Sekminės – be šimto virtinių su varške ir mėtomis bei bulvėmis. O per šienapjūtę sakydavo, kad niekas skilandžio nepjaus, nes laukia rugiapjūtė, o skilandis tik vienas. Tad šienapjūtės pagrindinis patiekalas būdavo šaltibarščiai“, – pasakojo D.Kirsnienė.
Ji paaiškino, kad tikrieji šaltibarščiai, kuriuos srėbdavo mūsų senoliai, nė iš tolo neprimena dabartinių šeimininkių gaminamų, ne visai sveikų mūsų skrandžiams. Dažna moteriškė turėdavusi užsiraugusi rūgšties – ruginiai miltai užpilami šaltu vandeniu ir šiltoje vietoje laikomi savaitę ar dvi. Į naminę rūgštelę pildavo burokėlių sunkos arba rasalo, įdėdavo krapų, svogūnų ir tai, ką rasdavo savo darže. Ir užbalindavo grietine arba plaktu kiaušiniu.
„Seniau nedėdavo nei kiaušinio, nei agurko. Dabar nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai agurkų, o kaime jų tokiu metu dar nebūdavo, todėl įpjaustydavo agurklės. Tai tokia žolė, savo skoniu panaši į agurką. Jeigu ji žydėdavo, dėdavo žiedų – jie ir papuošdavo patiekalą arba patrindavo lapelių. Tokių šaltibarščių gaminimas buvo tikras menas, nes reikėdavo taip paruošti, kad nesutrauktų rūgštelė ir neiškristų kristalai“, – kulinarinio paveldo paslaptimis dalijosi D.Kirsnienė.
Duonos kepimas kaip žaidimas
Šeimininkė pasakojo, kad šienapjūtei visada ruošdavo lengvą maistą, ypač daug reikšmės būdavo teikiama skysčiams.
Aukštaičių labai mėgstamas buvo ir duonos antpilas – vandens ąsotyje išmirkytos juodos duonos plutos. Pjovėjus šeimininkės vaišindavo ir juoda duona, pyragu, sūriu, varške, sviestu. Iš mėsos produktų būdavo duodami tik lašiniai. Geros šeimininkės turėdavo dar pernykščių raugintų agurkų ir kopūstų. Atgaiva – rūgštus pienas ir vadinamoji zacirka arba „maslionkos“ su bulvėmis.
„Lietuvis visada rasdavo, kaip kaime pramisti. Nors dirbdavo fiziškai, mėsos tiek daug kaip dabar nevartodavo. Apskritai tiek daug nevalgydavo. Dabar visi tik dietų laikosi, bet labai daug angliavandenių vartoja. Seniau ant stalo būdavo tik tai, ką užsiaugindavai: ir sveika, ir naudinga. Tad ir dabar žmonės turėtų ne dietomis domėtis, o prisiminti, ką valgydavo mūsų senoliai“, – patarimų negailėjo trakiškietė.
Pavaišinusi savo kepta duona, ji tikino, kad tikroji naminė duona yra kepama iš vandens, ruginių miltų ir žiupsnelio druskos. Nors pastaruoju metu labai populiarėja duonos kepimas namuose, D.Kirsnienė teigia, kad daugelio šiuolaikinių šeimininkių kepama duona nė neprimena mūsų senolių valgytos. Ir ne dėl to, kad ji kepama elektrinėje orkaitėje, o todėl, kad dabar visi nori greito produkto.
„Daugelis į savo kepamą duoną deda saulėgrąžų, to ir ano, bet kaimiškai duonai reikia tik vandens, rugių ir druskos. Jokių mielių ar kitų priedų, kaip kepa dabartinės šeimininkės. Tikroji duona rauginama, maišoma, vėl rauginama, užminkoma, tada laukiama, kol iškils. Tai tikras žaidimas, todėl moterys ir renkasi lengvesnį kelią“, – tikino D.Kirsnienė.
(…)
Visą Linos DRANSEIKAITĖS straipsnį skaitykite liepos 2 d. Sekundėje.
Dienraštį galite įsigyti spaudos kioskuose, prekybos centruose bei kitose prekybos vietose.
