Laisvalaikiu drožęs skulptūrėles, pynęs krepšius ir itin daug skaitęs, greitai aštuntą dešimtį įpusėsiantis panevėžietis Juozas Džiugas pastaruoju metu atrado dar vieną aistrą – siuvinėjimą.
Laisvalaikiu drožęs skulptūrėles, pynęs krepšius ir itin daug skaitęs, greitai aštuntą dešimtį įpusėsiantis panevėžietis Juozas Džiugas pastaruoju metu atrado dar vieną aistrą – siuvinėjimą.Jis svarsto, kad daugelis tokiam pomėgiui skiria laisvas minutes, atlikusias nuo kitų darbų. J. Džiugo gyvenime yra kitaip – jo dienos taip užimtos siuvinėjimu, tad kasdienei buičiai tenka tik nuo šio užsiėmimo likusios minutės.
Drožė žaislus
„Į akis man to nepasako, bet neabejoju, kad už akių esu pavadinamas kvanktelėjusiu. Nes kur rasti vyrą, ir dar mano metų, kuris siuvinėtų?“ – šmaikštauja J. Džiugas.
Jis teigia per nugyventus daugiau nei septynias dešimtis metų nesutikęs nė vieno siuvinėtojo. Nors žino vieną mezgantį vyrą, taip pat panevėžietį, bet su juo gyvai pabendrauti dar neteko – matė tik per televizorių.
Juozas užaugo šešių vaikų šeimoje: jis ir penkios seserys.
„Bet siuvinėju aš vienas. Seserys dirba praktiškus darbus. Beje, jos noriai ima dovanų mano išsiuvinėtus paveikslus, puošia jais namus“, – džiaugiasi J. Džiugas.
Jis svarsto, kad ir vaikystėje buvęs kruopštus, kūrybingas, nors tam kūrybiškumui nelabai buvo kur reikštis.
J. Džiugas gimė pačiame XX amžiaus viduryje netoli Krekenavos esančiame Gringaliūnų kaime. Karo nualinta, į kolūkius suvaryta Lietuva tuomet buvo skurdi. Sunkiai dirbantiems tėvams, kiek pajėgdavo, talkindavo mažieji.
Per darbus šviesios dienos nematę jo tėvai uždirbdavo nedaug, vertėsi sunkiai, jiems, šešiems savo vaikams, neturėjo už ką nupirkti žaislų.
„Tai aš pats tų žaislų ir pasigamindavau. Išsidroždavau iš medžio ir žaisdavau“, – mena Juozas.
Kitokia priklausomybė
Mokykloje gerai mokęsis, ją baigęs Juozas įstojo į tuometę Žemės ūkio akademiją studijuoti agronomijos. Tačiau baigė tik tris kursus.
„Tuomet toptelėjo galvon, kad mano studijos tėvams pernelyg daug kainuoja. Išmaitinti jie turi penkias dukras ir dar mane, studentą“, – mena pašnekovas.
Metęs mokslus, griebėsi pačių įvairiausių darbų, vedė, susilaukė trejeto vaikų. J. Džiugas atviras – pradėjęs išgėrinėti.
„Neslėpsiu, buvau įpuolęs į šią nelaimingą priklausomybę. Bet kaip staiga įpuoliau, taip iš jos ir išlipau. Jau trisdešimt metų – nė lašo. Kiek norite siūlykit – neįsiūlysit“, – tvirtina Juozas.
Gerai žinantis, ką reiškia būti priklausomam, valdomam skaidrios „nelabosios“, Juozas neslepia su užuojauta žvelgiantis į tuos, kam nepavyksta atsisakyti šios bjaurasties.
Jis sako nesyk į namus lydėjęs sunkiai šaligatviu bepaeinantį žmogų, yra buvę, kad girtą nelaimėlį tempė laiptais į jo butą.
„O aš nuo vienos priklausomybės peršokau prie kitos. Dabar esu priklausomas nuo siuvinėjimo“, – šypsosi pašnekovas.
Kai pabosta siuvinėti, senjoras imasi dėlionių.
Sudėlioja didžiulius paveikslus. Pasigroži, ką padaręs, tada paveikslus suardo, smulkutes detales sudeda atgal į dėžes.
Kambaryje ant spintos sukrauta dešimtys dėžių su dėlionėmis.
Dar daugiau jų panevėžietis išdalinęs, padovanojęs. Sako, nebūtų gaila padovanoti ir turimų.
Akį patraukė nematyti audiniai
Siuvinėtoju, įsitikinęs J. Džiugas, jis tapo visiškai atsitiktinai.
Buvo praėję keleri metai, kai Lietuva tapo laisva.
Atsidarius sienoms, į atsikuriančią šalį tuomet buvo pradėta gabenti tai, kas turtingesnių šalių žmonėms pasidarė nebereikalinga.
„Vežė tuomet į mūsų šalį gerokai pavažinėtas mašinas, naudotus baldus, gabeno dėvėtus drabužius. O sykį prie savo darbovietės (dirbau tuomet staliumi) pamačiau visą maišą sukarpytų audinių. Apžiūrinėjau juos ir taip, ir kitaip, mačiau paveikslus ant audinio“, – pamena Juozas.
Kadangi vaizdais išmarginti audiniai pasirodė gražūs, juos pasiėmė. Pamačiusios jo radinį moterys paaiškino, kad tai – ruošiniai siuvinėti. Taip supratęs, kad spalvotus audinių vaizdus reikia išsiuvinėti tokių pat spalvų siūlais.
Puolė naršyti dėvėtų drabužių parduotuves ieškodamas megztų drabužių. Juos ardė, o išardytų gaminių siūlais ėmė siuvinėti.
Tik vėliau sužinojo, kad yra ir specialių, siuvinėti skirtų siūlų.
„Tiek priardžiau įvairiausių megztinių, kad iki dabar siūlais užverstas visas mano butas. Gyvenu viename kambaryje, nelabai turiu kur padėti tuos siūlus. Ir juos, kaip dėlionių dėžes, mielai dovanočiau“, – sako siuvinėtojas.
Ketvirtį amžiaus siuvinėjantis Juozas teigia ilgainiui perpratęs ir šio malonaus užsiėmimo subtilybes.
Siuvinėjimui reikia medvilninių siūlų, sintetiniai netinka. Bet, kaip tvirtina, dėvėtų drabužių parduotuvėse vis sunkiau aptikti medvilninių megztų drabužių, juos pakeitė pagaminti iš sintetikos.
Pagalba kenčiant
Kai jau buvo sunaudoti visi siuvinėjimui skirti jo rasti ruošiniai, dėvėtų drabužių parduotuvėse ėmė žvalgytis jau ne tik siūlų, bet ir ruošinių paveikslams. Jei neranda jose, perka iš rankdarbiams skirtais naujais gaminiais prekiaujančių parduotuvių.
Juozas atkreipė dėmesį, kad nauji siuvinėjimo ruošiniai nepigūs.
Anksčiau išsiuvinėtus darbus jis įrėmindavo į savo pagamintus rėmus. Dabar rėmus perka, nors ir šie – nepigūs.
„Vienam paveikslui išsiuvinėti, net ir gana intensyviai triūsiant, prireikia mėnesio. Jei siuvinėju priešokiais, pramaišiui su dėlionių dėliojimu, išsiuvinėti paveikslą užtrunka porą mėnesių“, – skaičiuoja J. Džiugas.
Jis pridūrė, kad skaičiuojant įdėtą darbą, medžiagoms išleistus pinigus, toks paveikslas turėtų kainuoti šimtus.
„Bet juk aišku, kad tiek niekas nemokėtų. O ir siuvinėju anaiptol ne parduoti, bet pramogai, savo malonumui“, – pabrėžia Juozas.
Vyriškis apgailestauja, kad metams bėgant jo santuoka iširo. Skyrybos kainavo nemažai sveikatos. Jis džiaugiasi, kad tuo metu, kai užgriuvo šis nemalonus gyvenimo etapas, jau buvo atradęs siuvinėjimą.
„Per gyvenimą labai mėgau skaityti, buvau skaitymo aistruolis. Bet kai ištinka bėdos, turbūt ne tik man, bet ir dažnam skaityti nebesinori. Ir ne tai, kad nebesinori, nebegali prisiversti, susikaupti, skaitymui sutelkti minčių. Bėdų prispirtas nebeskaičiau, o siuvinėjau. Tvirtai sakau: jei kam gyvenime sunku, imkitės siuvinėti. Prižadu – palengvės“, – pataria Juozas.
Kantrybės reikia nieko neveikti
Siuvinėjimą J. Džiugas prilygina meditacijai. Siuvinėdamas jis gilinasi į tai, ką daro: atrenka reikalingus siūlus, veria juos į adatą, šią beda į audinį, stebi paveikslo gimimą. Būtent toks, sakytum, smulkmeniškas darbas atitraukia nuo minčių, nuo kurių norisi pabėgti, bet nežinai kaip.
„Manęs ne vienas yra paklausęs, iš kur turiu kantrybės siuvinėti. Jiems atsakau, kad neturiu kantrybės nieko neveikti, man reikia kuo nors užsiimti, o siuvinėjimas – itin malonus užsiėmimas“, – pabrėžia senjoras.
Juozas neslepia, kad jam itin skaudu girdėti, jog vis daugiau žmonių nyra į depresiją, neranda vietos, kenčia, o nebepakeldami kančių netgi ryžtasi pasitraukti iš gyvenimo. Jis svarsto, kad ir paties gyvenimas nežinia kuo būtų pasibaigęs, jei ne siuvinėjimas.
Pajutęs, kad gali padėti sau, sako norintis pasiūlyti kitiems gelbėtis irgi siuvinėjimu.
J. Džiugas pasiguodė, kad keliskart įsisiurbusios užkrėstos erkės gerokai apgadino jo sveikatą, Laimo liga iškraipė rankų sąnarius. Nepaisant to, jis teigė siuvinėsiantis tol, kol rankose išlaikysiantis adatą, kol akys atskirs siūlų spalvas.
Siuvinėjimas, kaip sako Juozas, gyvenimą daro spalvingą ir dargi prasmingą.
Beprasmis gyvenimas būna tuomet, kai nieko neveiki ir skundiesi, kaip bloga gyventi. Kai turi ką veikti, randi kuo užsiimti, pasak J. Džiugo, gyventi gera.
