Greit į devintą dešimtį įkopsiantis panevėžietis Vytautas Samulevičius – ištikimas ilgametis gyvūnų prieglaudos Karšinaukos kaime rėmėjas.
Anksčiau gyvūnus rėmęs litais ir dešrelėmis, dabar senjoras jiems atseikėja po pusšimtį eurų. Piniginę jis stengiasi atverti prieš Kalėdas, tai padarė ir šiemet.
„Kas tiems vargšams gyvūnėliams padės, jei ne mes?“ – svarsto senolis.
Buvusiems šeimininkams nebereikalingiems keturkojams padedantis V. Samulevičius ir pats priglaudė pamestinuką. Senjoras tikina, kad priglaustoji Kina džiaugsmą jam dovanoja kasdien.
Dovanų – du maišai dešrelių
Dviem netoli Panevėžio įkurtoms gyvūnų prieglaudoms vadovaujanti Rūta Liberienė sako jau nebegalinti suskaičiuoti, kiek metų prabėgo nuo to laiko, kai V. Samulevičius pirmą sykį parėmė benamius keturkojus.
„Dirbau tuomet įmonėje „Panevėžio specialus autotransportas“, buvau specialistė gyvūnų priežiūrai. Gerai atsimenu – atėjo nebejaunas žmogus ir padavė 20 litų kupiūrą. Pasakė, kad pinigai gyvūnams“, – pasakoja R. Liberienė.
Ji mena kiek sutrikusi dėl tokios dovanos, dargi pasiteiravusi, ar atiduodamas nemažus pinigus vyriškis savęs nenuskriaudžia.
„Kiek galiu, tiek duodu“, – V. Samulevičiaus atsakymas iki šiol skamba gyvūnų globėjos ausyse.
Po to karto, anot R. Liberienės, nebuvo metų, kad prieš Velykas ir Kalėdas šis panevėžietis neapdovanotų keturkojų. Senolis pradėjo skirti po 50 litų, o pasikeitus valiutoms, dovanoja po 50 eurų.
„Vytautas man įduodavo ir didžiulius maišus, pilnus dešrelių. Kad mes, savanoriai, turėtume mažiau darbo, dešrelės būdavo ne tik išimtos iš pakuočių, bet dargi ir supjaustytos gabaliukais, kad būtų patogiau gyvūnams ėsti“, – pasakoja R. Liberienė.
O šįmet gyvūnams pinigų skyrė ne tik V. Samulevičius. Tokią pat sumą padovanojo ir jo sesuo.
Aplankyti nebeturi sveikatos
Pats V. Samulevičius pripažįsta, kad aukoti gyvūnams jam malonu. Per gyvenimą vairuotoju dirbęs senjoras sako gaunantis pensiją, neišlaidaujantis, tad pinigų jam pakanka. Paremdamas prieglaudą tikina savęs neskriaudžiantis.
„Kai duodu pinigų, galvoju apie benamius šunelius. Jų man labiausiai gaila. Taip jau yra, kad esu šuniukų, ne katinėlių mylėtojas“, – prisipažino senjoras.
Kadangi pačiam nukakti į prieglaudą Panevėžio rajone sveikata nebeleidžia, V. Samulevičius pasikviečia jos vadovę R. Liberienę.
Senjoras sako suprantantis, kiek daug rūpesčių turi gyvūnų globėja, tad nelabai patogiai jaučiasi ją trukdydamas.
„Kai turėdavau jėgų, nuvažiuodavau, pats šunelius aplankydavau. Dabar nebegaliu“, – atsidūsta Vytautas.
Sunkokai vaikštantis senjoras džiaugiasi kalytės Kinos draugija. Buvusių šeimininkų gatvėn išmestą kalytę jis priglaudė jau senokai. Juokauja, kad dabar jie vienas kitą išveda pasivaikščioti.
V. Samulevičius prisistato valstiečių sūnumi. Augo Kupiškio rajone netoli Skapiškio, per gyvenimą darbavosi Panevėžyje. Šeimos nesukūrė. O štai šunį turėjo ne vieną.
Panevėžietis neslepia girdintis patarimų, esą geriau remti žmones, ne gyvūnus. Jis pabrėžia, kad šalyje ir taip pristeigta nemažai įstaigų, o jose – etatų specialistams, kurie rūpinasi žmonėmis. Gyvūnams dėmesio skiriama gerokai mažiau, tad pasirūpinti keturkojais norisi ir jam.
Atsikrato prieš Kalėdas
Dvi gyvūnų prieglaudas įkūrusi R. Liberienė pasakoja, jog pačias reikalingiausias dovanas – pašarą ir paklotus geradariai pradėjo vežti tuoj po Pyragų dienos, švęstos lapkričio pradžioje.
Karšinaukos prieglaudoje šiuo metu gyvena 19 šunų. Pačios R. Liberienės sodyboje netoli Bernatonių – dar 32. Pastarieji – įžengę gyvenimo saulėlydin.
Anot jos, Karšinaukoje dar visai neseniai būdavo globojama daugiau nei šimtas benamių šunų, jų sumažėjo šalyje įsisteigus naujoms gyvūnų prieglaudoms.
„Anksčiau mums atveždavo šunų ir iš Rokiškio, Kėdainių, Šiaulių“, – sako R. Liberienė.
Paradoksalu, tačiau prieš Kalėdas prieglaudos sulaukia ne tik daugiau geradarių, bet ir atvežamų gyvūnų.
„Prieš Kalėdas daugelis stengiasi išsikuopti namus, atsikratyti nereikalingais daiktais. Kai kurie taip atsikrato ir gyvūnais“, – apgailestauja R. Liberienė.
