Vienas ryškiausių Panevėžio kultūros simbolių – Lėlių vežimo teatras – naujus namus kuriasi Santuokų rūmuose, o senasis, bet kada griūti galintis teatro pastatas netrukus atsidurs aukcione.
Po 34-erių kūrybos metų Panevėžio lėlių vežimo teatras atsisveikino su senaisiais namais Respublikos gatvėje.
Čia, buvusiame prekybiniame sandėlyje, aktoriai, vadovaujami teatro įkūrėjo Antano Markuckio, iš nieko sukūrė magišką vietą, kurioje lėlių spektaklius žiūrėjo ne viena panevėžiečių karta.
Nors išoriškai šis pastatas atrodo patraukliai, tačiau į jį kviesti žiūrovus jau pavojinga – pripažintas avarinės būklės ir bet kada gali griūti.
Panevėžio savivaldybė, nematydama galimybių šį daugiau kaip šimtą metų skaičiuojantį statinį išgelbėti, bandys jį parduoti aukcione.
Kaip teigė Savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėja Loreta Babilauskienė, svarstant pastato panaudojimo galimybes svarbiausiu kriterijumi buvo saugumas. Atliktos statinio ekspertizės išvados griežtos: veikla jame negali būti tęsiama.
„Ekspertai nustatė, kad dalis pastato yra avarinės būklės: fiksuotas rūsio perdangos ir atramų griūties pavojus, galimos virš rūsio esančių medinių kolonų ir perdangų deformacijos ar griūtis, o esant kritinėms apkrovoms, pavyzdžiui, žiūrovų susibūrimui salėje, yra avarijos rizika dėl masiškai pažeistų konstrukcijų rūsio dalyje“, – komentavo L. Babilauskienė.
Parduos tik Savivaldybės dalį
L. Babilauskienės teigimu, atsižvelgiant į ekspertų išvadas, pasiūlyta Lėlių vežimo teatro pastato Savivaldybei priklausančią dalį įtraukti į aukcione parduodamo nekilnojamojo turto sąrašą.
Tvarkyti avarinės būklės statinį būtų per daug sudėtinga, mat Savivaldybei priklauso tik pirmo ir antro aukšto patalpos, o rūsiai, kur sudėtingiausia situacija, yra privatus gyventojų turtas.
„Aukcione bus parduodama tik Savivaldybei priklausanti pastato dalis. Rūsyje esančios patalpos, kurios priklauso gyventojams, nėra Savivaldybės nuosavybė ir į pardavimą neįtraukiamos“, – paaiškino L. Babilauskienė.
Kiek aukcione kainuos teatro patalpos, Savivaldybės atstovė atsakyti negalėjo – tą dar vertins nekilnojamojo turto ekspertai.
„Savivaldybės tarybai pritarus, pirmiausia bus vykdomas viešasis pirkimas turto vertinimui atlikti. Nustačius vertę, turtas bus parduodamas viešame aukcione“, – teigė L. Babilauskienė.
Nugarmėjo dalis sandėliukų
Pastatas tapo avarinės būklės, kai praėjusią žiemą trūkus vamzdžiui ilgai tekėjęs vanduo išplovė smėlį po pastato pamatais. Kadangi rūsyje esantys sandėliukai priklauso gretimų daugiaaukščių gyventojams, ilgą laiką avarijos pasekmių niekas nepastebėjo.
Teatro įkūrėjas A. Markuckis neslepia, kad vaizdas, kokį išvydo nusileidęs į rūsį, jį pribloškė – vandeniui išplovus smėlį po pamatais, į atsivėrusias kiaurymes tiesiog nugarmėjo dalis gyventojų sandėliukų su visomis durimis, plytų sienomis, lentynomis ir jose sukrautais daiktais.
Pradėjo skilti pamatai, o pirmo aukšto grindis laikančios kolonos tapo nestabilios.
Dėl apgadinto pamato „sėsti“ žemyn pradėjo visos konstrukcijos.
Iškviesti ekspertai nustatė, kad situacija labai rimta. Bandant išvengti nelaimės, visas rūsys suramstytas metalinėmis konstrukcijomis, o teatralams skubiai pradėta ieškoti naujų namų.
„Pastato būklė – blogiau nei avarinė. Po kiekvieno lietaus pastatas „sėda“ dar giliau, nes šioje vietoje nėra drenažo, lietaus vanduo ir toliau plauna smėlį iš po pamatų. Norint sutvarkyti pastatą, reikia išardyti pirmo aukšto grindis, tada visus rūsius, dalis jų po vandentiekio avarijos tiesiog susmego į žemę. Bet Savivaldybė negali tvarkyti svetimo turto – ten net keturiolika privačių rūsio sandėliukų. Tik sutvarkius pirmo aukšto perdangas būtų galima tvarkyti ir antrą aukštą. Tai būtų penkis kartus brangiau ir sudėtingiau nei tiesiog pastatyti naują pastatą“, – pasakoja A. Markuckis.
Išaugo senuosius marškinėlius
Šiame pastate Lėlių vežimo teatras veikė 34-erius metus.
Prieš tai čia buvo prekybinis sandėlis – be langų, šildymo, kanalizacijos. Tik teatralų rankomis kurtas pastatas ilgainiui tapo jaukiais teatro namais.
„Tai buvo sandėlis, tik mes jį pritaikėme savo veiklai. Tada buvome jauni, tos buitinės sąlygos nebuvo svarbios, svarbiausia buvo, kad turėtume sceną ir galėtume rodyti spektaklius. Bet kasmet mūsų teatras augo, daugėjo sukaupto turto, pradėjo trūkti vietos dirbtuvėms, spektaklių dekoracijoms ir lėlėms sandėliuoti. Tie, kurie pradėjo kurti teatrą, džiaugėsi galėdami dirbti kad ir dulkėse, o dabar ateinanti kita karta nori normalių sąlygų. Jau seniai išaugome šio pastato marškinėlius. O ir žiūrovas pageidauja kokybiškos paslaugos. Jeigu žmogus nusipirko bilietą, jis nori patogiai sėdėti ir nelaukti eilėje prie tualeto“, – sako A. Markuckis.
Ypatinga aura
Buvęs Lėlių vežimo teatro pastatas jau nebešildomas, greitai bus išjungta ir elektra.
Viduje dar liko teatro kėdės – laukiama, kol jas bus galima pernešti į naująją salę Santuokų rūmuose. Tai bus paskutinis etapas prieš atsisveikinant.
A. Markuckis viliasi, kad gal ne taip greitai, kaip norima, bet jiems tikrai pavyks naujose ir gerokai erdvesnėse Santuokų rūmų patalpose turėti dar jaukesnius ir gražesnius namus.
O senasis teatro prieglobstis, neabejoja lėlininkas, sulauks kito šeimininko.
„Nostalgija liks. Juk čia prabėgo gražiausi metai. Iki šiol savo automobilį palieku toje pačioje vietoje. Bet kiekviena pabaiga atveria naują pradžią“, – tvirtina A. Markuckis.
Pasak jo, nors aukcionui ruošiamas pastatas – avarinės būklės, jį nupirkusieji nepraloštų.
„Tai yra pats Panevėžio centras, bet vieta toliau nuo gatvės, visiškai nesigirdi miesto šurmulio. Per tuos 34-erius metus pastatas prisotintas vaikų džiaugsmo ir juoko, tad pirkėjas tikrai įsigis labai gerą šio pastato aurą“, – šypsosi A. Markuckis.
Sandėliavo ir grūdus, ir indus
Nors iš išorės senasis teatro pastatas atrodo šiuolaikiškai, tačiau, anot A. Markuckio, jam daugiau kaip šimtas metų.
Tikėtina, kad statytas panašiu metu kaip ir šalia esantis konservų fabriko kompleksas – iš tų pačių raudonų plytų ir išlaikant panašią architektūrinę stilistiką.
Tik vėliau pastatas buvo tinkuotas, renovuotas.
Išlikę archyviniai duomenys rodo, kad statinys tarnavo kaip sandėlis.
„Kiek man žinoma, iš pradžių čia buvo laikomi grūdai. Rūsiuose dar likusios arkos – iš vienos pastato pusės buvo galima į sandėlį įvažiuoti su arkliu ir išpilti atvežtus grūdus, o pro kitą pusę išvažiuoti. Tokių istorijų esu girdėjęs ne vieną“, – pasakoja A. Markuckis.
Taip pat likę liudijimų, kad čia veikė ir odų perdirbimo įmonė. Jau vėliau, tarybiniais laikais, sandėliuotos įvairios prekės – nuo žuvies, arbūzų iki manekenų, kurie puošdavo parduotuvių vitrinas.
Prieš pastatą perduodant teatrui, čia buvo indų sandėlis.
„Džiaugiuosi, kad buvo priimtas sprendimas mus skubiai perkelti į Santuokų rūmus. Tikiu, kad su laiku turėsime nuostabų Lėlių vežimo teatrą, kurio mums pavydės didieji miestai. Labai noriu sukurti tai, kas liktų miestui. Be šio teatro, daugiau aš nieko ir neturiu“, – sako A. Markuckis.
Laukia naujo etapo
Ne tik avarinės būklės senasis teatro pastatas, bet ir jo kaimynystėje stovintis apleistas buvęs nedidelis dviejų aukštų viešbutis, priklausantis privačiam asmeniui, laukia naujo etapo.
Sovietmečiu statytas pastatas savu laiku buvo itin patrauklus – su daugiau kaip trylikos arų sklypu, su galimybe turėti atskirą įvažiavimą iš Kranto gatvės, garažais ir tuometės prabangos ženklais – baseinu ir pirtimi viešbučio rūsyje.
Dabar 378 kvadratinių metrų ploto pastatas gana apleistas ir prašosi kapitalinės rekonstrukcijos.
Dar prieš metus jį buvo bandoma parduoti už 650 tūkst. eurų, tačiau investuotojų susidomėjimo nesulaukta, nors šioje vietoje leidžiama statyti iki penkių aukštų pastatus.
