Išmainęs miesto šurmulį į kaimo ramybę žinomas
dailininkas tapytojas Ričardas Ničajus džiaugiasi, kad prieš 15 metų paklausė
savo žmonos ir ėmėsi kartu ieškoti kokios nors sodybos. Atsisakęs miesto
patogumų dėl erdvios aplinkos, menininkas tvirtina nė trupučio nesigailėjęs savo pasirinkimo.
Dabar jo svajonė – suremontuoti seną, 1936 metais statytą namą ir jame begyvenant sulaukti senatvės. “Kol kas dar daug ko trūksta: reikia įvesti vandentiekį, įrengti vonią ir dušą, kamaroje būtų gerai pakeisti grindis, o virtuvėje, kuri mums atstoja valgomąjį, reikia perdažyti lubas, nušveisti nuo grindų dažus ir medieną nulakuoti. Darbų daug, tik pinigų viskam trūksta”, – kasdieniais rūpesčiais dalijasi autentiškos kaimiškos sodybos šeimininkas.
Nepastebėjo, jog neštų nesėkmes
R.Ničajus apgailestauja, kad jiems su žmona Virga nepavyko, kaip tikėjosi, išsaugoti visiško įsigytos sodybos autentiškumo – teko kai ką pertvarkyti. Tačiau pagrindas – sena kaimiška dvasia, joje vis dėlto išliko. Ją padėjo sukurti įsigyti antikvariniai baldai, namų apyvokos daiktai ir pačių sukurtas liaudiškas interjero stilius. Tvarkytis buvo nesunku, nes buvęs namo savininkas, dirbęs staliumi, pakankamai gerai prižiūrėjo sodybą ir jos pastatus.
“Kiti sako, kad seni daiktai neša nesėkmes. Aš to nesu pastebėjęs, nors tarp jų gyvenu. Man seni daiktai tarsi amžiaus pratęsėjai. Šalia jų žmogus gali pasijusti brandesnis. Dar jie suteikia romantikos ir labiau šildo”, – įsitikinęs dailininkas.
Nėra jokios mistikos
R.Ničajaus namai – troba su dviem miegamaisiais, svetaine, virtuve ir valgomuoju, kamara, klėtimi, ūkiniais pastatais. Virš trobos prieangio slenksčio, ties stakta tarsi blyškiai margos vėliavėlės kabo penkios medžiagos skiautelės, plevėsuojančios vėjyje, ant jų ne mūsų kalba užrašyti maldų žodžiai. “Tokios maldos vėjyje kabo prie įėjimų į namus Tibete, Nepale. Tai maldos atskiroms gamtos stichijoms – orui, žemei, vėjui, ugniai, vandeniui. Jas man padovanojo svečias iš Nepalo, – pasakoja Rytų religijomis ir kultūra besidomintis menininkas. – Ar jos saugo, ar ne, bet gamtos nelaimių kol kas pavyko išvengti”.
Svarbiausia ir dažniausiai lankoma trobos dalis, kaip teigia šeimininkas, yra virtuvė. Joje pilna įvairių savitų interjero detalių, kurias sodybos savininkas tvirtina išdėstęs abiejų su žmona nuožiūra, o ne pagal kokią nors Feng shui filosofiją: virš durų staktos pakabinta ir piešiniu pagražinta medinė gelda, šalia lubų prie sijos ir ant sienos pakabintos keraminės žuvys, spalvotai nutapytos indaujos durys neturi nieko bendra su kokiomis nors taisyklėmis ar įsitikinimais. “Čia nėra jokios mistikos”, – patikina pašnekovas.
Turi savo istorijas
Anot pono Ričardo, kaip puošti namus, sprendžia ir jis, ir žmona. “Dažniausiai mes pasitariame ir mūsų nuomonės sutampa. Virga dirba dailininke apipavidalintoja ir sugeba kurti grožį – ji pati drožinėja, siuvinėja, žvejoja ir dar daug ką daro”, – negaili pagyrimų gyvenimo draugei dailininkas. Virtuvėje esantys mediniai krėslai, lininės užuolaidos, palubėje kabantis kalėdinis vainikas, svetainę puošiantys siuvinėti paveikslai kaimo tematika, lentynėlės – visa tai yra šeimininkės rankų darbas. Tiesa, iš vytelių pintas virtuvinis šviestuvas, aptrauktas retu audiniu, padarytas, pasak vyro, ne jos.
Ir vis dėlto daugelis tuose namuose esančių baldų yra pirkti iš žmonių arba menininko išmainyti į paveikslus. Kiekvienas iš jų turi savo istoriją ir šeimininkams yra labai mielas. Įsigytųjų už jokius pinigus jie nesiruošia parduoti ar kam nors atiduoti. Pavyzdžiui, pono Ričardo uošvio pas vieną žmogų surasto su atverčiamu dangčiu senovinio rašomojo stalo, vadinamo kuporu, pirkimo istorija buvo pakankamai įdomi: net du kartus abu su uošviu jau buvo išeinantys pro vartelius be pirkinio, kol galiausiai nusiderėjo priimtiną kainą ir parsivežė baldą į namus. Jis dabar atstoja ir sekreterą.
Išprašyti nelengva
R.Ničajus prisimena, kad kaupti senienas jį pripratino uošvis, nes pats turėjo tokią silpnybę, rinko ir taisė laikrodžius. Keletas jų, gana senų, kabo ir dailininko namuose. Juose taip pat yra nemažai originalių žvakidžių, skulptūrėlių ir kitokių autentiškų suvenyrų. Jie, sustatyti virtuvėje ant lentynos, virš kurios kabo dar ir šeimos kartu su žmonos tėvais įrėminta nuotrauka, šalia – Tibeto politinio ir dvasinio vadovo Dalai Lamos ir induizmo dvasinių vadovų fotografijos, yra bene pati mėgstamiausia R.Ničajaus namų kertelė. Greta jos yra ir didžiulis pono Ričardo tapytas žmonos portretas.
Vieną iš baldų – seną spintą – šeimai dovanojo dailininko žmonos sesuo Rima, gyvenanti Kaune ir taip pat kolekcionuojanti laikrodžius, mėgstanti liaudies meną. Seną “Singer” siuvamąją mašiną, iš dviejų dalių sukomplektuotą bufetą dailininkas įsigijo pats. Pasidomėjus, ar sunku išprašyti iš žmonių parduoti ar mainyti senus, nenaudojamus daiktus, dailininkas tvirtina, jog nelengva: “Žmonės dažniausiai mano: jei daikto reikia man, tai gal reikia ir jiems, nors iš tikrųjų jis tik stovi kur nors numestas ir kirmija”.
Dvelkia paprastumu ir tvarka
Dviejų R.Ničajaus namo kambarių – vieno miegamojo ir svetainės – sienos yra iš rąstų: taip, kaip buvo ir senovėje. Jų keisti šeima neketina. Ir apskritai menininkų svetainė – tarsi prieš kelis dešimtmečius įrengtas jaukus kaimo trobos kambarys, dvelkiantis paprastumu ir tvarka. Jame viskas savo vietose: etažerė, sofa, senas rašomasis stalas, paveikslai, įvairios smulkmenos. Kruopščiai išlygintos ir apnertos lininės užuolaidos irgi atrodo tarsi visada šiame kambaryje ir kabėjusios.
Pasak pašnekovo, seni baldai yra pakankamai patvarūs, tik juos kartais apgadina gausus būrys laikomų augintinių: šešios katės, dažniausiai kambaryje gyvenantis šuo. “Jie ir apgraužia, ir apdrasko baldus, kai nori ištrūkti į lauką”, – visai nepyksta ant augintinių ponas Ričardas, nes pats juos, priklydusius, su žmona priglaudė.
Krosnis su duonkepe
Garbindamas senovę dailininkas prisimena anksčiau su žmona miegojęs ant čiužinių, prikimštų šieno. Dabar tie čiužiniai, anot jo, išnešti į klėtį, kurioje dažnai vasaroja žmonos sesuo, atvykstanti iš Kauno. Senų buities apyvokos daiktų R.Ničajus tvirtina nė neketinantis atsisakyti, o tuo labiau parduoti. Ir įsigyti ne daug ką ruošiasi. Netgi dujinės viryklės šeima neturi ir jos nepasigenda, nes namuose yra krosnis su gera duonkepe, kurioje ponia Virga, anot vyro, moka duoną, pyragus, bandeles iškepti, kitokį valgį pagaminti.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
