Vos kelios apleistos sodybos, dvaras ir seni kryžiai mena Jotainių miestelio praeitį. Čia šaknis įleidę gyventojai puoselėja savo gimtąjį kraštą ir optimistiškai žvelgia į ateitį.
Jotainių dvare išlikę keli buvusio dvaro pastatai. Yra dviejų aukštų mūriniai rūmai, prie kurių pristatytas priestatas. Buvusio dvaro puošmena – mūrinis trijų aukštų svirnas.
Pietinėje Panevėžio rajono dalyje, Vadoklių seniūnijoje, įsikūręs senas miestelis – Jotainiai. Juodos ir Aptekos santakoje esantis miestelis turi įdomią istoriją. Dabartinių Jotainių apylinkėse žmonės gyveno jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Tai byloja Juodos dešiniajame krante buvęs Griniūnų kapinynas, jis datuojamas IV–VII amžiais. Archeologas A. Tautavičius, tyrinėjęs šio kapinyno likučius, jį priskiria lietuvių genčių protėviams. Jotainiai istoriniuose dokumentuose aptinkami tik XVI amžiuje. Kol kas žinoma seniausia Jotainių paminėjimo data – 1564 m. balandžio mėnesio 22 d. Išlikęs tą dieną sudarytas Jotainių dvarelio žmonių sąrašas.
Kaimo pavadinimą romantizuojantys kalbininkai linkę jį kildinti iš žodžio „jotis“. Lietuvių kalbos žodyne aiškinama, kad jotis reiškia raitąją kariuomenę, raitininkus, kavaleriją. Turint galvoje, kad tai tarmybė, galima prielaida, jog Jotainiai – tai Jotininkai.
1748 m. kaimas gavo privilegiją rengti prekymečius. Istorikas A. Meilus tą datą nurodo kaip miestelio Jotainiuose kūrimosi pradžią. Tačiau Jotainiai miesteliu netapo. Kol kas nėra duomenų kodėl. Gal neatlaikė netoliese esančios Ramygalos konkurencijos? Gal buvo ir kitų priežasčių.
Tuo pačiu metu minima nauja bažnyčia, vėliau ji sunyko. XX a. pradžioje Jotainiuose pastatyti maldos namus svajojo kunigas Jonas Balvočius-Gerutis. Bet planus sujaukė mirtis. Netapę didesniu miesteliu Jotainiai neišnyko iš krašto žemėlapio. Jotainiai buvo didžiausias Ramygalos parapijos kaimas.
Jotainių dvaras
Mokyklos iniciatyva 440 metų Jotainių gimtadienio proga pastatytas akmuo.
Kitąmet Jotainių miestelis minės 452 metų sukaktį nuo pirmojo jo paminėjimo istoriniuose dokumentuose. Pasak bendruomenės pirmininkės Mildos Kuodienės, per kelis šimtmečius miestelis labai pasikeitė – kaip ir Jotainių dvaras, kuris buvo žinomas nuo XVI a.
Per ilgą laiką keitėsi ir dvaro šeimininkai, tačiau jo istorija labiausiai siejama su Zavišomis. Jų giminė nuo seno buvo žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o pagal herbus išskiriamos kelios šios giminės šakos.
Su Panevėžio kraštu labiausiai susiję Zavišos, turėję Zadoro herbą. Vėliau viena šio herbo bajorų atšaka įgijo Daugėlų pavardę, kita – Zavišų.
Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiojo specialisto paveldui Petro Juknevičiaus surinktais duomenimis, 1882 metais Jotainių dvarui priklausė 124 dešimtinės dirbamos, 3 dešimtinės netinkamos dirbti žemės ir 153 dešimtinės miško. 1902 metais dvare buvo 20 gyventojų, o 1923-iaisiais dvare užrašytas vienas ūkinis kiemas su 66 žmonėmis. 1940 m. nacionalizuojant dvarą jo savininkė Kristina Zavišaitė turėjo 80 ha žemės.
Dvare buvo meno vertybių, daug knygų, tačiau jų likimas nėra žinomas. Išliko keli buvusio dvaro pastatai. Yra dviejų aukštų mūriniai rūmai su priestatu. Buvusio dvaro puošmena – mūrinis trijų aukštų svirnas. Langeliai siauri ir jų daug. Pasakojama, kad langų tiek, kiek metai turi savaičių. Buvusios arklidės – dabar gyvenamieji namai. Sunku pasakyti, kaip atrodė didžiulis parkas, nes liko tik įspūdinga alėja.
Vietos gyventojai pasakojo, kad dvarininkas turėjo tris berniukus ir dvi mergaites. Viena – Kristina. Ponas važiuodavo dviem pakinkytais arkliais, o ponia – keturiais. To meto vaikai mėgdavo žvejoti, tą darydavo vadinamuoju karbu, tačiau žuvų gaudyti ponų ežere niekas neleisdavo.
Garbingas svečias
Buvęs grafo Zavišos dvaras stovi šimtamečių medžių pavėsyje. Jo savininkai senai iškeliavo anapus, liko tik kapo kauburėlis ir užrašas, kad čia ilsisi Zavišų šeima. Jei prabiltų šimtametės liepos bei dvaro sienos, jos papasakotų, kaip šis dvaras po karo tapo senelių prieglauda, o vėliau – psichoneurologiniu internatu.
Socialinės globos namų pastatą supa išpuoselėti gėlynai, parkas, įspūdinga liepų alėja, didelis prižiūrėtas sodas, kiekvieną rudenį džiuginantis gyventojus gardžiais ir sultingais vaisiais.
Čia įkurtame Užimtumo centre yra biblioteka, vyksta siuvimo, mezgimo, rankdarbių, audinio, dailės užsiėmimai globos namų gyventojams.
Įstaigoje esančioje salėje vyksta varžybos, organizuojamos įvairios šventės, renginiai, koncertai. Čia koncertuoja vietos meno mėgėjų ir profesionalūs kolektyvai, vyksta susitikimai su įdomiais žmonėmis.
Įdomu tai, kad praėjusią vasarą Jotainių socialinės globos namuose lankėsi garbingas svečias iš Prancūzijos Benediktas Zaviša-Daugėla. Mat paskutinė dvaro valdytoja buvo Kristina Zavišaitė, jo teta, kurios dvaras 1940 metais buvo nacionalizuotas.
Pono Benedikto tėvas Andriejus Zaviša gimė 1903 metais Jotainiuose, o paskutinį kartą buvo atvykęs į Lietuvą aplankyti senosios tėviškės prieš pat nacionalizuojant dvarą. B. Zaviša-Daugėla gimė Prancūzijoje, joje ir dabar gyvena, tos šalies žemė priglaudė jo tėvo Andriejaus palaikus.
Dalydamasis prisiminimais apie Lietuvą ponas Benediktas sakė, kad Jotainiai niekada nepriklausė Zavišoms, bet Zavišos visada priklausė Jotainiams, todėl jam labai svarbu, kad šio miestelio žmonės jį priimtų kaip jotainietį. Svečias džiaugėsi, kad dvare įsikūrė socialinės globos namai, o ne naktinis klubas ar restoranas turtingiems žmonėms, todėl jis pabrėžė, kad su savo tėvu niekada nesvarstė dvaro nuosavybės grąžinimo klausimo, o net jei ir būtų šių valdų savininkas, nenorėtų pakeisti nė vienos detalės.
Tie patys, bet kitokie
Pasak M.Kuodienės per kelis šimtmečius miestelis labai pasikeitė kaip ir Jotainių dvaras, kuris buvo žinomas nuo XVI a.
2012-aisiais atidaryti jaukūs Jotainių kaimo bendruomenės namai pavadinti „Užuovėja“. Kaip sako bendruomenės pirmininkė M. Kuodienė, durys atviros visiems.
Jotainių kaimo bendruomenė susikūrė beveik prieš šešiolika metų. Iki dabar ji telkia Jotainių ir kitų aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojus ir iš jų kilusiuosius.
Pasak M. Kuodienės, bendruomenė dabar vienija apie pusantro šimto žmonių, o veiklą organizuoja išrinktas komitetas: Milda Tamokaitienė, Bronius Jakubauskas, Irena Šeštokienė, Jolanta Samsonienė, Milda Samsonaitė, Sonata Eitvidienė, Vilma Fedaravičienė, Zita Vaitelienė.
Darni ir kūrybinga bendruomenė vietoje nesėdi ir kiekvienus metus pasitinka naujais iššūkiais ir idėjomis.
Kaip ir prieš kelis šimtus metus, mažame miestelyje žmonės dabar užsiima įvairiais amatais – kas gamina dirbinius iš metalo, kas bitininkauja, kas medžioja, kas žvejoja, kas užsiima prekyba. Net šventės po šitiek metų išliko, tik tradicijos skiriasi. Pavyzdžiui, anksčiau, jei šiame krašte mirdavo mergina iki keturiasdešimties metų, jos karstą apipindavo rūtomis, jokių kitų gėlių nedėdavo. O štai vestuvės neturtinguose namuose buvo švenčiamos dvi dienas, pas turtinguosius – net iki penkių. Jonines jotainiečiai švęsdavo prie Juodos ežero. Jei šeimoje būdavo Jonas, naktį, jam miegant, kiti apipindavo vainiku duris ir į jį įdėdavo dovanų: nosinę, šukas ar laišką.
Dabar jotainiečiai sportuoja, mokosi, laiko egzaminus, dalyvauja sąskrydžiuose, šienpjovių, šaudymo varžybose, važiuoja į ekskursijas, organizuoja įvairias vakarones. Bendruomenė rengia projektus ir dalyvauja įvairiuose konkursuose.
Jotainiuose veikia folkloro grupė „Rutela“, Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo mokykla, Trečiojo amžiaus universitetas.
„Jotainiečiai mokosi profesinių žinių, renginių organizavimo. Paskaitas lanko įvairaus amžiaus žmonės. Yra tokių, kurie nebaigę vidurinės mokyklos, ir jiems suteikiamas dar vienas šansas semtis žinių, įgyti vidurinį išsilavinimą. Žmonės noriai kelia savo kvalifikaciją ir atlieka praktiką“, – sako M. Kuodienė.
Nors pradžia buvo sunki, tačiau veikla po truputį įsibėgėja ir plečiasi. Darnus bendruomenės komiteto ir kultūros darbuotojų bendradarbiavimas davė vaisių: dovanojo jotainiečiams puikių renginių – tokių kaip amatų šventė, Joninės, Užgavėnės, advento vakaronės. Kaskart gražėja ne tik pavienės sodybos, bet ir gatvės, tvarkomos viešosios erdvės. Kiekvienais metais organizuojamas jau tradicinis gražiausiai tvarkomos sodybos konkursas.
M. Kuodienė džiaugėsi, kad „Užuovėjoje“ įrengta koplytėlė. „Joje kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį laikomos mišios. Jas aukoja Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas E. Rinkevičius. Tuo labai džiaugiasi jotainiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Juolab kad Jotainiuose nėra bažnyčios ir mums tenka keliauti arba į Ramygalą, arba į Vadoklius“, – sakė bendruomenės pirmininkė.
FAKTAI
Jotainių dvaras žinomas nuo XVI a. Kurį laiką dvarą valdė Bialozorai, Šiukštos, Lukianskiai, o XVIII–XIX a. sandūroje jis atiteko Zavišoms. XIX a. antroje pusėje buvo pastatyti iki šių dienų išlikę dvaro rūmai. XVIII a. minima Jotainių dvare veikusi mokykla, bet nuolat veikianti pradinė mokykla atidaryta tik 1907 m.
1902 m. Jotainiuose gyveno 465, 1923 m. – 386, 1998 m. – 694, 2001 m. – 885 žmonės. Šiuo metu čia yra apie 700 gyventojų.
Dabar Jotainiai – moderni gyvenvietė, turinti medicinos punktą, mokyklą, kultūros centrą, biblioteką, keletą parduotuvių, yra įkurta Panevėžio kredito unijos Jotainių kasa, kaimą puošia bendruomenės namai „Užuovėja“.
Miestelio pietuose telkšo Jotainių tvenkinys, jis susidarė užtvenkus Nevėžio intaką.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
T. Šiaudinio nuotr.
