Ilgus metus pagoniška ar net menkinamai sektantiška vadintą mūsų protėvių baltų religiją išpažįstančiuosius vienijanti „Romuva“ pagaliau tapo valstybės pripažinta oficialia religine bendruomene.
Senosios religijos išpažinėjai džiaugiasi, kad pagaliau žengtas svarbus žingsnis, kuris ne tik padės stiprėti „Romuvos“ bendruomenei, bet ir ateities kartoms išsaugoti bei perduoti pamatines mūsų tautos tradicijas, etnokultūrą ir vertybes.
Tiki gretas pagausėsiant
Aukštaitijos sostinėje itin aktyviai veikiančios senovės baltus Lietuvoje vienijančios religinės bendrijos „Romuva“ Panevėžio skyriaus vaidilė Rasa Vėtra Palmilerė prisipažįsta: įvardyti, kiek tikinčiųjų toji turi, būtų sudėtinga. Mat tokia statistika nerenkama. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, per penki tūkstančiai lietuvių nurodė esą senosios baltų religijos išpažinėjai, tačiau net neabejojama, kad jų tikrovėje gerokai daugiau.
„Manau, kad kai kurie žmonės ir vengdavo tą nurodyti, – spėja vaidilė. – Todėl, tikėtina, šiandien jų būtų daugiau.“
Pasak Rasos Vėtros, kai religija nepripažįstama valstybės, žmonės tarsi laikosi atstumo.
„Juk tos mūsų tikėjimo šaknys buvo nukirstos ir jas reikia auginti iš naujo. Nebent šią pasaulėjautą žmonės paveldėję iš savo tėvų, protėvių“, – „Sekundei“ kalbėjo Panevėžio romuvių atstovė.
Kitas dalykas, anot jos, kad miesto žmonėms labai sunku pajusti gamtos jėgą ir jos galią. Nors daugelis po pasivaikščiojimų gamtoje, anot vaidilės, džiaugiasi gerai praleistu laiku ir tarsi nauju įkvėpimu, retas susimąsto kodėl.
Ir pati Rasa Vėtra daugybę metų išgyveno dvasinius ieškojimus, gilinosi į Rytų tikėjimo dvasines praktikas. Vis blaškėsi po pasaulį ieškodama to tikrojo, gilaus tikėjimo. Kol galiausiai sau atrado, kad tikrasis tikėjimas ir tautos išmintis sudėta į mūsų pasakas, sutartines, tautosaką.
„Prieš dešimtmetį netikėtai sau atradau, kad nereikia laimės ieškoti pasaulyje – ji yra mumyse. Ir ne veltui mes gimstame vienoje ar kitoje šalyje. Turime atrasti ir pajausti, kaip tai veikia kiekviename iš mūsų. Taip tapau „Romuvos“ bendruomenės dalimi“, – kalbėjo R. V. Palmilerė, pernai išrinkta Panevėžio „Romuvos“ vaidile – bendrijos dvasininke, žyne.
Žvelgdavo su baime
Palikusi miesto šurmulį, Rasa Vėtra persikėlė į atokų vienkiemį Panevėžio rajone. O savo namų kieme pastatė didžiulį aukurą, prie kurio meldžiasi baltų dievams.
Vaidilės sodyba Katinų kaime turi deivės Mildos šventvietės vardą.
Rasa Vėtra niekada neabejojo, kad kada nors ir senasis mūsų baltų tikėjimas bus pripažintas oficialia Lietuvos religija. Taip šių metų pabaigoje ir įvyko.
Ilgai lauktas pripažinimas, anot vaidilės, svarbus ne tik „Romuvos“ bendruomenei, nors romuviams pagaliau nebereikės savo santuokos dar kartą įforminti Civilinės metrikacijos biure – užteks įžadų, duotų pagal senąsias baltų religijos apeigas. Tai aktualu ir kiekvienam lietuviui. Nes senoji baltų religija apima visas pamatines mūsų tautos vertybes, pasaulėjautą, pagaliau etnokultūrą, tradicines mūsų šventes, net vaikų auklėjimą.
„Romuvą“ pripažinus oficialia religine bendruomene, formuojasi ir visai kitas požiūris į jos narius.
„Žmonės bijo to, ko jie nepažįsta, o čia kažkas kažkur buriasi, kažką garbina. Ne paslaptis, kad dalis į romuvius žiūrėdavo su tam tikra baime, kaip į kokią sektą. Bet jeigu jau valstybė oficialiai pripažįsta, vadinasi, taip nėra“, – pasakojo Rasa Vėtra.
„Mūsų mitologija nepaprastai turtinga ir graži, dabar tai galėsime parodyti platesniam ratui žmonių.“
L. Vasilevičius
Naujieji Metai – tik data
Vaidilės teigimu, Panevėžio „Romuvos“ branduolys – apie trys dešimtys narių, dalyvaujančių jos veikloje jau ne vieną dešimtmetį. Taip pat nuolat sulaukiama ir naujų.
Panevėžio krašte yra kelios aktyvios bendruomenės, todėl šventėse susirenka nuo 10 iki 50 žmonių. Viena svarbiausių romuviams žiemos švenčių – Saulėgrįža – buvusio gamtos ciklo palydos ir naujo gamtos rato sutiktuvės. Iki šių dienų išlikęs padavimas, kad senovės lietuvių mitologinė būtybė – elnias devyniaragis išbėga per vasaros saulėgrįžą ir grįžta per žiemos saulėgrįžą, nešdamas naujai gimusią saulę raguose, o kartu ir naują gyvenimą, naujas viltis, džiaugsmą.
Šią šventę romuviai šiemet paminėjo panevėžiečių vaidilės namuose, prie aukuro garbindami senuosius dievus. O po jaukios ceremonijos čiupo lazdas ir mušė blukį, taip atiduodami rąstgaliui visus savo vargus, baimes, skausmus ir negandas.
„Romuviai švenčia Saulėgrįžą, – savo bendruomenės švenčių tradicijas aiškina Rasa Vėtra. – Kūčios yra diena mūsų protėviams atminti ir pamaitinti. Kepami kūčiukai – kaip mažos duonelės, kad užtektų visoms vėlėms.“
Kalėdų rytas – saulės grįžimas, kuomet diena ir vėl viena minute ilgesnė.
„Tai tarsi Naujieji Metai, nes nauja saulė – naujas gyvenimo ciklas. Įprasti Naujieji Metai mums tik datos pakeitimas, kalendorinio lapelio nuplėšimas, kuris iš esmės nieko nereiškia“, – priduria vaidilė.
Pasklidusi po visą pasaulį
Ne vienerius metus senosios baltų religijos išpažinėjams Panevėžyje vadovavęs ir net knygą „Panevėžio Romuva“ išleidęs etnologas vaidila Laimutis Vasilevičius priminė, kad oficialiai „Romuva“ Panevėžyje veikia nuo 1990-ųjų, kai dailininkė Danutė Rudytė sukrovė pirmąjį aukurą. Tačiau šio tikėjimo šaknys siekia tūkstantmečius.
Tik ne visi žmonės, anot pašnekovo, geba ir nori pajusti iš gamtos ateinantį tikėjimą.
„Aš pats užaugau Žaliosios girios apsuptyje, todėl gamta ir gamtos ciklai man labai artimi. Tą tikėjimo jausmą aš išgyvenu tik prie ugnelės gamtoje, bendraminčių rate. Be to, mane visuomet traukė ir etnokultūra“, – kaip tapo romuviu, pasakojo vaidila.
Nepaisant to, jog „Romuva“ kaip religinė bendruomenė oficialaus pripažinimo neturėjo ilgus metus, L. Vasilevičiaus teigimu, romuvių buvo visada – jie išsibarstę po visą pasaulį. Kone kiekvienoje užsienio valstybėje galima rasti „Romuvos“ bendruomenę, puoselėjamą išeivijos lietuvių.
Stebima, kad ir Lietuvoje susidomėjimas senąja baltų religija auga, džiugu, kad auga ir nauja vaidilų karta.
„Kiekvieną pavasarį būna naujų narių priėmimas. Tik pas mus nėra jokių sąrašų. Mes nevaikštome po namus kaip kokie misionieriai ir neskleidžiame savo tikėjimo, – manome, jeigu žmogus tikras lietuvis, jis ir taip tiki senaisiais baltų dievais. Tikime daugeliu dievų, bet nesame dievų vergai, o tik jų vaikai. Mūsų religijai tūkstančiai metų, nors mus pravardžiuoja neopagonimis, bet mes žinome, kur mūsų stiprybė. Mūsų mitologija nepaprastai turtinga ir graži, dabar tai galėsime parodyti platesniam ratui žmonių“, – sako L. Vasilevičius.
