Šemetų giminės dvare permainų nuotaika

Vaizdinguose šalies kampeliuose iki šiol stūksančiuose dvaruose kadaise virė svarbus ekonominis, kultūrinis, politinis gyvenimas. Dabartis kiekviename šių dvarų – skirtinga. 

Atvažiuojant šimtamečių medžių alėja iš tolo šviečia baltas Diktariškių dvaro pastatas. U.Mikaliūno nuotr.

Ieško naujo šeimininko

Kelis šimtmečius Šemetų giminės valdytą Diktariškių dvarą šiuo metu vėl ketinama parduoti. Daugiau kaip prieš penkerius metus dvarą įsigijusiai ir prie jo išsaugojimo daug prisidėjusiai kaunietei Ingridai Oželienei šį lemtingą žingsnį tenka žengti susiklosčius aplinkybėms.

„Esame atviri įvairiems pasiūlymams“, – sako dabartinė Diktariškių dvaro valdytoja.

Per tuos metus, kai buvo rūpintasi dvaro sodyba, bendrauta su vietos žmonėmis, įgyvendinti bendri projektai, Diktariškiai dvaro savininkei tapo savi ir brangūs. Tačiau gyvenimas visiems diktuoja savo sąlygas ir dažnai verčia rinktis ne tuos kelius, kuriais mieliau eitum.

Apsilankyti Diktariškiuose teko, kai rūmus supantis parkas dar ilsėjosi žiemos pataluose, tad ir viso savo žavesio atskleisti dvaro ansamblis negalėjo. Vis dėlto įspūdis liko neišdildomas.

Link dvaro važiuojant šimtamečių medžių alėja, iš tolo prieš akis pradėjo vertis baltas pastatas, ryškėti iškilios kolonos, arkinį langą rėminantis frontonas, laiptai, durys ir visa tai prieš atvykėlius netrukus stojo didingais, praeities paslaptimis dvelkiančiais klasicizmo stiliaus Diktariškių dvaro rūmais.   

Šis dvaras, kaip Šiaulėnų dvaro palivarkas, pirmą kartą buvo paminėtas 1674 metais. Jo savininkas tuo metu buvo Kauno maršalka Aleksandras Šemeta, Lukošiaus Šemetos sūnus.

Nuo to laiko iki šių dienų prabėgo šimtmečiai – griuvo, nyko ir vėl kilo, ne kartą buvo perstatyti dvaro sodybos pastatai, vieni kitus keitė paveldėtojai, savininkai, praūžė karai, suirutės, kito valstybės santvarkos, sodybos priklausomybė, laimei, Diktariškių dvaras ir šiandien dar gyvuoja.

Kartu su bendruomene

Diktariškių valdytoja I. Oželienė viliasi, kad dvaru susidomės kultūros ir istorijos paveldui neabejingi, daug gero šiose srityse galintys nuveikti žmonės, organizacijos ar net valstybinės institucijos.

Diktariškių dvaro valdytoja Ingrida Oželienė (pirmoje eilėje pirma iš dešinės) po darbų nusifotografavo su Kunigiškių bendruomene.

Moteris sako atkreipusi dėmesį, kad ir aplinkinių kaimų gyventojams ne vis vien, koks bus Diktariškių dvaro likimas, kuo jis taps ateityje. Aplinkiniai gyventojai dvarui skiria nemažai dėmesio, didžiuojasi juo.

I. Oželienė pasakoja, jog ypač aktyvi yra Kunigiškių kaimo bendruomenė, padėjusi sutvarkyti dvaro parką, sodą, kiemą.

„Esu dėkinga šios bendruomenės pirmininkei Daliai Balčiūnienei ir visiems kartu dirbusiems, prie aplinkos tvarkymo prisidėjusiems ir dvaro šviesią ateitį regintiems žmonėms“, – sako dvaro valdytoja.

Su netoliese esančia Šaukoto pagrindinės mokyklos bendruomene I. Oželienė įgyvendino savo labdaros projektą, skirtą neturtingai gyvenančių vaikų vasaros poilsiui paremti.

„Projektą įgyvendinti, veiklą organizuoti padėjo šios mokyklos dailės mokytoja Dijana Dovidaitytė, kiti mokytojai. Mums pavyko, nes visi dirbome iš širdies“, – pasakoja I. Oželienė.

Projekto dalyviai – ir suaugusieji, ir vaikai kartu rinko, džiovino vaistažoles, kūrė ant stiklo paveikslėlius. Tokia patirtis visiems buvo svarbi ir naudinga. 

Žingsnis atgal

Diktariškių dvaras pastatytas ant Šušvės intako Upytės kranto. Pavarčius Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio pateiktą istorinę medžiagą apie šį dvarą ir jo valdytojus, galima sužinoti, kad iki šiol išlikusių dvaro rūmų statyba  priskiriama Tadeušui Šemetai, gyvenusiam 1774–1835 metais. Su žmona Anele Koščicaite-Šemetiene jis buvo susilaukęs šešių sūnų.

Šiaulėnų dvaro rūmus su oficina jungiančioje patalpoje greičiausiai buvo oranžerija.

Užfiksuota, kad po vyskupo Jono Šemetos mirties, jam priklausiusį Šiaulėnų dvarą su keturiais palivarkais – tarp kurių buvo ir Diktariškiai, paveldėjo jo brolio Antano Kristupo Šemetos ir jo žmonos Mariancelės Kamarauskytės-Šemetienės sūnūs Jonas, Pranciškus ir Ignacas.  1776 metais buvo pasirašytas paveldėto didžiulio ūkio pasidalijimo aktas.

Diktariškių dvaras kartu su 63 kiemais atiteko Pranciškui Šemetai. Šis dvarininkas buvo vedęs Kunegundą Pšijalgovskytę. 19 amžiaus pradžioje valdyti Diktariškių dvarą tėvas perdavė savo sūnui Tadeušui.

Apie šį Šemetų giminės istorijos tarpsnį žinoma daugiau. T. Šemeta nupirko dalį kaimų, žemės, pastatų ir Diktariškius pavertė stambiu dvaru. Nors neaišku, kas vis dėlto pastatė iki dabar stūksančius rūmus, visi turimi duomenys rodo, kad tuo metu, kai T. Šemeta valdė dvarą, rūmai buvo statomi ar baigiami statyti. Nežinia, ar tai buvo tik senesnio pastato rekonstrukcija, ar buvo pastatyti visiškai nauji rūmai.

Garbinga giminė

Valdant T. Šemetai Diktariškiais buvo labai rūpinamasi – sutvarkytas parkas, pastatyti nauji ūkiniai pastatai. Daug faktų rodo, kad rūmus šis valdytojas buvo pavertęs kultūros židiniu.

1811 metais čia grojo Juozapo Vaitkevičiaus, vadovaujamas dvaro orkestras, o 1822 metais, manoma, čia pradėjo veikti muzikos mokykla. 1820 metais T. Šemeta buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka.

Ingrida Oželienė buvo pakvietusi Šaukoto pagrindinės mokyklos bendruomenę dalyvauti projekte – iš pačių surinktų vaistažolių gamino paveikslėlius.

Dar žinoma, kad vyriausias Tadeušo sūnus Pranciškus Šemeta buvo aktyvus 1831 metų sukilimo dalyvis ir net vienas iš jo organizatorių. Šis Šemetų giminės paveldėtojas gimė 1802 metais gegužę  Diktariškių dvare, o mirė po 80 metų Drezdene.

P. Šemeta mokėsi Raseiniuose, paskui studijavo Vilniaus universitete. Sukilimui pralaimėjus, jo, kaip aktyvaus dalyvio, nuosavybė – Diktariškių dvaras – turėjo būti konfiskuotas, tačiau jis liko Šemetoms.

Pranciškus emigravo į Prancūziją, tad mirus jo tėvui Tadeušui, dvarą pradėjo valdyti kitas sūnus Juozapas Šemeta, gimęs 1814 metais. Šis vyras buvo paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka.

Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką, be to, jis Šiaulėnų kapinėse pastatė garsiąją Šemetų koplyčią-mauzoliejų.

Po 1863 metų sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o Diktariškių dvaras konfiskuotas. Nors vėliau J. Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro jau neatgavo.

Ką byloja inventoriaus aprašas

Dokumentai liudija, kad po 1865 metų dvaro šeimininkai dažnai keitėsi. Užfiksuota, kad apie 1881 metus dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.

Šiaulėnų dvaro pastatas švietė keturiasdešimčia langų.

Daugiausia duomenų apie Diktariškių dvarą suteikia išlikęs 1835 metais sudarytas aprašas. Tada dauguma pastatų buvo mediniai, geros būklės. Dvaro rūmai aprašyti kaip vieno aukšto, mūrinis, malksnomis dengtas, dažytu stogu pastatas. Prie įėjimo, kaip ir dabar, stovėjo šešios mūrinės kolonos.

Pasirodo, daugiau kaip prieš 170 metų rūmuose buvo 22 kambariai ir salės. Viduje buvo 15 baltų koklių krosnių ir židiniai. Dalyje patalpų grindys buvo parketo, lubos tinkuotos.

Inventoriuje minimas  turtingas sodas su šiltadaržiu, ananasų ir kitų vaismedžių oranžerija, daržovių inspektas. Priešais rūmus plytėjo veja, centre apaugusi krūmynais.

Nebenaudojama ir apleista buvo tik dvaro plytinė, stovėjusi šiek tiek toliau.

Apie Šiaulėnų dvarą

Dar vienas unikalus Radviliškio rajono architektūros objektas – Šiaulėnų dvaras – taip pat siejamas su  Šemetų gimine.

Dvaras pirmą kartą buvo paminėtas 1492 metais, kai priklausė Žemaitijos seniūnams Kesgailoms.  15 amžiaus pabaigoje ir 16-o pradžioje dvarą paveldėjo Butrimaičiai, o iš jų valda perėjo Šemetoms.

Iki šiol nežinoma, kodėl 1619 metais Žemaitijos vėliavininkas Jurgis Šemeta ir jo žmona Apolonija Oginskaitė-Šemetienė Šiaulėnus perleido tuo metu Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui, vėliau tapusiam Žemaitijos seniūnu. Tačiau po J. Valavičiaus mirties 1636 metais,  ilgainiui Šiaulėnų dvaras vėl grįžo Šemetoms.

Praėjusią vasarą Kunigiškių kaimo bendruomenė tvarkė Diktariškių dvaro parką.

Šiaulėnų dvarą galima vadinti šios giminės lizdu, juk čia užaugo kelios Šemetų kartos. Dabar neaišku, kuris iš Šemetų pastatė originalius dvaro rūmus, arkadine galerija sujungtus su oficina. Manoma, kad toje galerijoje buvo oranžerija.  Be rūmų oranžerijos-oficinos junginio, dar yra išlikę svirnas, koplytstulpis, kalvės griuvenos.  

Pagal statinių stilių atrodo, kad rūmus galėjo projektuoti iš Prūsijos atvykęs architektas Voleris. Specialistai atkreipė dėmesį, kad galerija savo bruožais gana panaši į Kauno rajono Raudondvario dvaro oranžeriją, projektuotą minimo architekto.

Jeigu spėlionės atitinka tikrovę, dvaro rūmai galėjo būti pastatyti 19 amžiaus viduryje. Gali būti, kad Šiaulėnų dvarą statė ir jį valdė Jonas Šemeta, apie kurį žmonėse iki šiol sklinda įvairūs pasakojimai.

Jis neva turėjo apie 2200 baudžiauninkų. Jeigu kuris prasikalsdavo, ponas tuoj liepdavo nuplakti. Tačiau vos baudžiauninkas po pirmųjų smūgių imdavo rėkti, ponas bausmę tuoj sustabdydavo. Pasakojama, kad  baudžiauninkai tuo naudodavosi, o savo poną jie vadindavo geruoju seneliu.

1857 metais J. Šemeta fundavo dabartinės Šiaulėnų bažnyčios statybą.

Šalia kiaulių fermos

Dabar Šiaulėnų dvaras – privatus objektas. Kaip teigia Radviliškio rajono paveldosaugos skyriaus vedėjas, susidariusi kuriozinė situacija – devynios dalys dvaro priklauso vienam valdytojui –  įstaigai Kultūrinių iniciatyvų centrui, viena dalis – paveldėtojui. 

Dvaro padėtis šiuo metu nepavydėtina, norintiesiems jį kelti naujam gyvenimui tektų susidurti ne tik su daugybe materialinių sunkumų, biurokratinių barjerų. Plėtrai gali kliudyti ir labai nemaloni kaimynystė  – prie pat dvaro esantis kiaulininkystės kompleksas, kiek toliau medienos perdirbimo cechas.

Vis dėlto ir šie rūmai turi galimybę kilti naujam gyvenimui ir vėl atverti savo kambarius ir sales.

Iš praeities pasiekusiuose aprašymuose teigiama, kad į dvaro pastatą vedė dideli mediniai laiptai tarp dviejų paklėčių.  Virš jų buvo svetainė su šešiais langais, apjuosta priebučiu, o virš jų – smailus bokštelis. Pastatas turėjo apie keturiasdešimt langų.

Priemenėje stovėjusios dvi didelės krosnys. Dešinėje buvę platūs laiptai su turėklais, vedantys į  didelę svetainę-valgomąjį. Čia buvo dažytų koklių krosnis su herbais, bufetas, virš kurio buvo įrengtas balkonas muzikantams.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ