Balandžio mėnesio atlanke – daug debiutuojančių autorių. Įdomūs, saviti. Galima konstatuoti – startas pavyko. Jaunosios kūrėjos Greta Karvelytė ir Iveta Grakauskaitė iš Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos kopia į tribūną.
Greta Karvelytė (7 kl.)
„Greta domisi įvairių tautų kultūra, tradicijomis. Tai pirmas jos kūrinėlis „Nevėžiui“, – rašo mokytoja Aušra Vaitkienė.
Lobis kalno viršūnėje
Mažame miestelyje gyveno keturi šešiolikmečiai paaugliai. Jų vardai buvo Eglė, Markas, Liepa ir Simonas. Jiems labai patiko daryti dalykus, kurių kiti dar nėra darę. Kartą jie nusprendė kopti į aukštą, statų Oaso kalną.
Jaunuoliai vienoje labai senoje knygoje buvo skaitę, kad Oaso kalno viršūnėje yra paslėptas lobis. Dar ten buvo parašyta, kad tą viršūnę pasiekti nelengva: reikia eiti slidžiais takais, klaidžiais labirintais, kopti stačiais šlaitais.
Visą savaitę draugai ruošėsi kelionei. Eglė ruošė drabužius, kuprines, batus ir įrangą. Markas pasirūpino maistu ir gėrimu. Liepa domėjosi oro sąlygomis, o Simonas studijavo kopimo į kalną žemėlapį. Po savaitės žygiui viskas buvo parengta, ir jaunuoliai iškeliavo. Kalno kelias buvo vingiuotas ir slidus, eiti buvo sunku. Dar sudėtingiau buvo klaidžioti po labirintus. O kai priėjo kelią, kuris šakojosi į du kelius, keliautojai nebežinojo, kuriuo jiems pasukti: kairiuoju ar dešiniuoju. Visi ėmė tyrinėti Karolio pasiimtą žemėlapį ir nesiginčydami nusprendė, kad reikia kopti kairiuoju keliu, paskui pasukti į dešinę, pereiti per krioklio viršų ir tada stačiomis uolomis pasiekti viršūnę. Kiek pailsėję, užkandę draugai tęsė kelionę. Sunkiai, visiškai nuvargę jie Oaso kalno viršūnę pasiekė, tačiau jokio lobio joje nebuvo. Tikėjosi jaunuoliai būti pirmieji, bet kažkas juos aplenkė.
O gal ten niekada jokio lobio ir nebuvo? Gal lobiu toje senoje knygoje buvo pavadinta visa tai, ką draugai patyrė kelionėje: neišdildomi įspūdžiai, užgrūdinta valia, pasitikėjimas vienų kitais, sustiprinta draugystė?
Iveta Grakauskaitė (7 kl.)
Apie tai, kaip gimsta jos kūriniai, jaunoji kūrėja rašo: „Kai jau būna vėlu, už lango tamsu, namuose tylu, kai aš jau guliu, man į galvą ima plaukti keisčiausios mintys. Kai kurios, mano manymu, gali būti įdomios ne tik man pačiai. Tada keliuosi ir trumpai tas mintis užrašau, kad per naktį jų neužmirščiau, kad jos nepabėgtų.“
Gyvenimas – stovėjimas ant aukšto skardžio
Man žmogaus gyvenimas panašus į stovėjimą ant aukšto skardžio. Vieni žmonės bijo ir neina arti krašto, nes toliau nuo krašto saugu, ramu, nors baisiai neįdomu. Kiti žmonės įsibėgėja ir krenta nuo skardžio žemyn džiaugdamiesi kelias akimirkas pamatę įstabų vaizdą. Dar kiti rizikuoja ir visomis gyvenimo spalvomis grožisi stovėdami ant skardžio krašto. Vėjas jiems kedena plaukus, ir aplinkui matyti nuostabus vaizdas. Drąsieji jaučiasi laimingi ir nepriklausomi. Pasitaiko, kad apakinti laimės jie paslysta ir nudarda skardžia uola į nenuspėjamas jūros gelmes. Nukritusieji daugelį bendraminčių išgąsdina, atbaido. Tačiau visada ant aukšto stataus skardžio yra žmonių, nes visada buvo, yra ir bus siekiančių grožio, tiesos, laisvės.
Pro stiklinę sieną
Netikėtai atsidūriau keistame kambaryje. Jis buvo mažas, tuščias, bet jame jaučiausi saugi. Apsidairiusi išvydau, kad viena siena stiklinė, o už jos neryškūs, bet matyti vaizdai. Tai buvo mano prisiminimai. Žiūrėjau į save, mačiau, kaip pamažu augu, keičiuosi. Vieni vaizdai mane prajuokino, kiti žeidė širdį. Kiek daug visko patirta!
Stebėjau savo prabėgusias dienas ir supratau, kad viskas, kas gyvenime įvyko, sukūrė mane tokią, kokia esu šiandien. Džiaugsmai ir liūdesio valandos, juokas ir ašaros – viskas, ką teko išgyventi, nebuvo veltui. Viskas, kas buvo, turbūt turėjo būti.
