Beveik pusvalandžio trukmės pokalbis prie kavos puodelio su broliais Kšištofu ir Darjušu Lavrinovičiais prabėgo akimirksniu. Galėtum ištisas valandas smagiai kartu sėdėti, prisiminti olimpines žaidynes, jų svaiginančius karjeros vingius, vedusius per galingiausias Rusijos, Italijos, Ispanijos ar Turkijos klubus.
Arba aptarti vietos aktualijas, atskirus „Lietkabelio“ pasirodymus Europos taurėje ar Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Tačiau laikrodžio rodyklė skelbia artėjančią komandos treniruotę.
Šį sekmadienį „Lietkabelis“ pirmąkart istorijoje startuos LKL pusfinalio serijoje iki trijų pergalių prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“. Prie geriausio klubo sezono svariai prisidėjo abu broliai.
Turiu omeny ne tik taškus aikštėje, tačiau ir arenos tribūnas: „Lietkabelio“ sirgaliai namų rungtynių lankomumą pakėlė į neregėtas aukštumas. Didžiąja dalimi to kaltinininkai – broliai Lavrinovičiai, kuriuos žino net ir tie, kuriems krepšinis visai neįdomus.
Darjušas vilkėjo Kauno „Žalgirio“, Maskvos „Dinamo“, Madrido „Real“, Stambulo „Fenerbahče“, Maskvos CSKA, Kijevo Budivelnik, Emilijos Redžo „Grissin Bon“ marškinėlius, o brolio Kšištofo karjeros stotelėse – Permė („Ural Great“), Maskva („Dinamo“), Kazanė („Uniks), Sienos „Montepaschi“, Kaunas, Valensija („Basket“), Italija („Grissin Bon“) ir Vilnius.
Paskutinį kartą prieš atvykstant į Panevėžį broliai kartu žaidė Italijoje, 2014-2015 metų sezone. Brolių tandemą ne kartą matėme ir Lietuvos rinktinėje, su kuria 2007 m. jie iškovojo bronzą, o 2013-aisiais sidabrą. Prie medalių kolekcijos Kšištofas turi ir Švedijoje 2003-iais iškovotą auksą. Ar savo titulų lentynas broliai papildys su „Lietkabeliu“ iškovotu kurios nors spalvos LKL medaliu? Atsakymą žinosime birželio pradžioje.
Strategui – šviesi ateitis
– Kšištofai, žaidžiate vieną geriausių savo LKL sezonų, per kurį gerinote savo rezultatyvumo, naudingumo rekordus (mačas su „Vytautu“ kovo 25 d., 36 taškai, 47 naud. balai), iš kur semiatės motyvacijos, jėgų, energijos siekti aukštų rezultatų, kaip galite paaiškinti puikią sportinę formą, lydinčią jus praktiškai visus metus?
– Nepasakyčiau, kad forma ypač puiki. Paprasčiausiai treneris pasitiki ir aš savo žaidimu noriu jam atsidėkoti, atiduoti jam visas jėgas. Motyvacijos pakanka gal dėl to, kad su broliu gana vėlai pradėjome lankyti krepšinį. Ta meilė krepšiniui niekur nedinsta, paprasčiausiai myliu šį žaidimą. Be to, svarbiausia, sveikata leidžia žaisti.
– Ar po rungtynių skubate prie mačo protokolo tikrinti asmeninę statistiką?
– (Kšištofas) Visada po rungtynių pažiūrime, tačiau mano amžiuje ne asmeniniai rodikliai rūpi, įdomiausia – komandos pasirodymas. Žiūriu, kiek kamuolių atkovojo ekipa, kiek padarė klaidų, kiek atliko rezultatyvių perdavimų.
– Kokia jūsų dienotvarkė, kada keliatės, kada pradedate naują dieną?
– (Kšištofas) Paprastai keliamės 9-tą ryte, papusryčiaujame ir važiuojame iškart į treniruotę. Ji startuoja nuo pusės vienuoliktos. Atvykstame šiek tiek anksčiau, prieš pusvalandį, ramiai jai pasiruošiame, padarome mankštą. Treniruotė tęsiasi iki dviejų valandų. Po jos pavalgome pietūs, grįžtame į viešbutį Panevėžyje ir einame porai valandų pamiegoti. Pailsėję atsigeriame kavos ir vėl važiuojame į antrąją treniruotę. Vakarinė treniruotė startuoja nuo 18 val., tęsiasi maždaug iki 20-os valandos. Į viešbutį grįžtame tik apie 21 valandą. Pavalgome, pakalbame telefonu su šeimomis ir viskas, metas miegoti. Miegame po 8-9 valandas, be to – per pietus pasnaudžiame apie porą valandų, tad gyvenimu skųstis negalime (red. – šypsosi).
– Žaidėte garsiuose Ispanijos, Italijos, Rusijos, Turkijos klubuose, matėte skirtingų trenerių asmenybių, skirtingų charakterių ir stiliaus strategų. Kokio tipo yra „Lietkabelio“ vyriausiasis treneris Kazys Maksvytis? Griežtas lyg diktatorius ar protingas demokratas?
– (Kšištofas). Jūs vardinote Italiją, Ispaniją ar Rusiją, bet geriausias „Lietkabelio“ klubas! Kazys – šiuolaikinis treneris, kuris propaguoja šiuolaikinį krepšinį. Galbūt kažkur trūksta patirties, tačiau viskas suprantama, jis kaip treneris dar jaunas, viskas prieš akis. Jis – perspektyvus ir, manau, krepšinyje turi visas galimybes pasiekti aukštumų.
Atmintyje – skaudžiausia nesėkmė italams
– Su Lietuvos rinktine esate iškovoję gražių pergalių. Kur saugote su šalies nacionaline komanda iškovotus medalius? Gal namuose turite atskirą trofėjų kambarį ar medaliams skirtą sieną?
– (Darjušas) Negalime pasakoti, ateis vagys ir išvogs (red. šypsosi). Iš tikrųjų medalius laikome skirtingose vietose. Keletą – pas tėvus, keli – muziejuose, keli kabo ir pas mus. Visur po truputį.
– Ar yra rungtynės, kurių neužmiršite visą gyvenimą, kurias net pažadinus vidurnaktį prisimintumėte jas pirmiausia?
– (Kšištofas). Yra tokių. Niekada neužmiršiu 2004-ųjų olimpinių žaidynių Atėnuose ir pusfinalio nesėkmės Italijos rinktinei (91:100). Tada, atrodo, buvome stipresni, tačiau tą dieną jie sužaidė geriausią savo mačą, nesugebėjome apsiginti ir italai mus pranoko savo puolimu. Garantuoju, kad jei kitą dieną būtume prieš juos žaidę, būtume laimėję. Kovoje susitikome su grupės etape įveikta JAV rinktine ir jai nusileidome (96:104), likome ketvirti. Tai pati apmaudžiausia pozicija sporte.
(Darjušas). Šiemet patirta nesėkmė prieš „Šiaulius“ – vienas gėdingiausių ir apmaudžiausių mačų (red. šypsosi). Niekada neužmiršiu 2012-ųjų Eurolygos finalo, kai atstovaudamas Maskvos CSKA žaidėme prieš Pirėjo „Olympiakos“. Pirmavome ketvirtame kėlinyje net 17 ar 18 taškų, tačiau pralaimėjome 61:62. Didžiausi išgyvenimai – su šalies rinktine. Nuolat suburiama pajėgi komanda, tave palaiko daug sirgalių, kilęs didelis ažiotažas, tad privalai pasiekti gerą rezultatą. Kiekviena nesėkmė tampa dideliu nusivylimu.
– Kšištofai, žaidžiate vieną geriausių sezonų, gal sulaukėte rinktinės stratego Daniaus Adomaičio skambučio, gal klausė ką planuojate vasarai?
– Na, pats Dainius supranta, kad šiemet man sueis 38-eri, kokia ten jau rinktinė tokių metų. Suprantu, kad rinktinei turi atstovauti geriausi žaidėjai, tačiau aš manau, kad savo jau sužaidžiau už Lietuvą. Ar galima rasti Lietuvoje tokį žaidėją, kuris atstovautų nacionalinei komandai daugiau nei 10 metų? Aš atidaviau visas jėgas, viską, ką galėjau Lietuvai. Dabar tikrai yra geresnių, jaunesnių, perspektyvių krepšininkų, kuriems reikalinga tokia patirtis. Nepaisant sudėties, rinktinei visada bus keliami aukščiausi reikalavimai, tokios mūsų tradicijos.
– Jeigu nuvyktumėte į Italiją, susikalbėtumėte itališkai?
– (Kšištofas) Krepšinio aikštelėje profesiniais terminais susikalbėtume arba kavinėje žinočiau, kaip užsisakyti kavos. Bet jei reikėtų interviu apie gyvenimą duoti, būtų sunkiau. Brolis mėgsta juokauti, kad žinome daug užsienio kalbų, tačiau nei vienos gerai. Ramiai susikalbėtume lenkų, rusų, anglų kalbomis.
Arenoje palaiko šeimos
– Ar domitės kitomis sporto šakomis, gal sekate Europos futbolo čempionatų rezultatus ar lengvosios atletikos naujienas?
– (Kšištofas) Nesame futbolo fanai, tačiau per didžiausius pasaulio ar Europos futbolo čempionatus, jei yra laiko, rungtynes pažiūrime. Šiuo metu pradėjau labiau domėtis Lietuvos futbolu, nes mano sūnus sostinėje lanko futbolo akademiją. Jis porą metų saugojo vartus, dabar perėjo į gynėjo poziciją. Gal keista, bet maniškiai krepšiniu nelabai domisi.
(Darjušas) Mano sūnūs Darius ir Titas futbolu nesidomi, tačiau norėčiau, kad lankytų kokį nors sporto būrelį, kad užaugtų stiprūs tvirti. Titas yra pakankamai aukštas, krepšinyje ūgis svarbus, futbole būtų per sunku su tokiu ūgiu. Nesvarbu, ar vaikai taps profesionalais, tačiau treniruotės ugdo atsakomybę, discipliną. Sūnus Darjušas – tikras krepšinio mėgėjas, jei ką žiūri per televizorių, tai bus krepšinis, jei nori kokio žaisliuko, tai jis turi būti susijęs su krepšiniu. Jo gyvenimas sukasi apie krepšinį, sugrįžus namo jis visada klausia kaip sekėsi, ar laimėjau. Tačiau Darius nėra toks aukštas kaip Titas.
– Kaip dažnai jus Panevėžio arenoje palaiko šeimos?
– (Kšištofas) Visada. Į kiekvienas rungtynes atvyksta šeima, jei tai ne savaitės vidurys, nes vaikams anksti ryte į mokyklą. Nebent vaikams savaitgalį koks futbolo turnyras, tada praleidžia mano rungtynes.
(Darjušas) Maniškiai taip pat stengiasi atvykti, jei laisva ta diena, būtinai atvažiuoja į Panevėžį palaikyti mūsų komandos ir mane. Sūnus Darjušas priverčia tą padaryti. Kiekvienos praleistos rungtynės jam yra tragedija.
– Ar aplanko mintys ką veiksite po penkerių ar dešimties metų? Kai kurie baigę karjeras garsūs krepšininkai pradeda verslą ar žengia trenerio karjeros laiptais.
– (Kšištofas) Dar žaisti krepšinį! Juokauju. Daug kas siūlo vėliau pradėti trenerio darbą. Tačiau vėl tas viešbučių gyvenimas, nuolatinės kelionės nebevilioja. Norisi su šeima pabūti. Aš manau, kai pakabinsime sportbačius ant vinies, metelius gerus pailsėsime. Gal pasiilgsime krepšinio ir vėl norėsis likti jame, gyventi viešbučiuose, keliauti į rungtynes.
(Darjušas) Kvaila būtų eiti dirbti treneriu vien dėl to, kad kiti to nori ar tikisi. Tai labai svarbus žingsnis, nes trenerio duona sunki, vėl atimsiu laiką iš šeimos, retai ją matysiu. Tada šis darbas emocijomis, atlyginimu turi kompensuoti savo minusus.
– Tad rudenį keisti profesijos neketinate?
– (Kšištofas) Nežinome dar, taip toli nežiūrime į priekį. Jei prastai užbaigsime atkrintamąsias, jei neiškovosime medalių, kas mus čia laikys
