Panevėžiečių folkloro ansamblį „Raskila“ etnokultūros specialistai įvardijo geriausiu iš šį žanrą puoselėjančių Lietuvos miestų kolektyvų. O patys ansamblio nariai save vadina didele panašios pasaulėžiūros vienijama šeima.
„Raskilos“ kolektyve – beveik pusšimtis žmonių nuo vaikščioti vos pramokusių mažylių iki senjorų. U.Mikaliūno nuotr.
Džiaugėsi atskridusia paukšte
Panevėžio folkloro ansamblis „Raskila“ ir jo vadovė Lina Vilienė pasitiko reikšmingą įvykį – kolektyvui įteikta „Aukso paukštė“. Panevėžiečiai pripažinti geriausiu 2013-ųjų šalies miesto folkloro ansambliu ir vadove.
Aukšto įvertinimo sutiktuvėse ansamblis sulaukė gausybės sveikinimų. Pasidžiaugti apdovanojimu kartu su „Raskila“ panoro gausus būrys artimųjų, šeimų narių, gerbėjų. Ansamblį ir jo vadovę sveikino ir kolegos, kultūros, švietimo įstaigų atstovai, politikai. Daugelio sveikintojų kalbose skambėjo tas pats leitmotyvas – džiaugsmas dėl pripažinimo ir linkėjimas tęsti gražią veiklą.
Apdovanojimą atvežusios Kultūros ministerijos ir Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) darbuotojos neslėpė besižavinčios į ansamblį susibūrusiais panevėžiečiais.
„Jūs tiesiog gyvenate tuo, ką darote, tikrai esate tarsi viena didelė šeima. Kur kitur, jei ne pas jus, galėjo nutūpti šita paukštė – juk taip šauniai linksminatės, taip gražiai vaikus auginate. Branginkite tai, ką turite – esate gražiausi Lietuvos žmonės“, – sakė ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė ir LLKC Folkloro poskyrio vyriausioji specialistė Jūratė Šemetaitė.
Parodė, kad yra šeima
Apdovanojimo sutiktuvių koncertui „Raskila“ pasirinko temą, bene geriausiai atspindinčią kolektyvo puoselėjamas vertybes. Šeimos kūrimas, giminystės ryšiai, artimųjų pasibuvimai, vaikų auginimas – viskas buvo apdainuota aukštaitiškomis dainomis, išdėstyta pasakojimais, patarlėmis.
Improvizuotoje kaimo troboje vaikai sekė pasakas, ėjo ratelius, traukė dainas, prie jų jungėsi mamos ir senelės, uždainavo ir vyrai, savo darbo ėmėsi muzikantai. Šokiai, muzika įtraukė visus kolektyvo narius – nuo ką tik vaikščioti išmokusių mažylių iki garbių senjorų.
„Rodome, kas esame – šeima, bendruomenė. Mūsų ansamblio svarbiausias tikslas – kad kolektyve būtų šeimos, kad vaikai ateitų su tėvais, kartu dainuotų, mokytųsi, plėstų akiratį, natūraliai taptų tradicijų perėmėjais. Folkloras juk tik šiais laikais tapo parodomuoju žanru, ne taip seniai pradėti kurti ansambliai, rengti koncertai. O nuo seno dainos, rateliai, pasakojimai, tas tradicijų puoselėjimas – tai gyvenimo dalis, tai tiesiog gyvenimas, buvimas kartu, šeimyniškumas, žmonių meilė“, – „Sekundei“ sakė „Raskilos“ vadovė L. Vilienė.
Svarbiausia – bendrumo jausmas
L. Vilienė mano, kad ir „Aukso paukštės“ sulaukti, ir kitų rezultatų pasiekti „Raskilai“ padeda būtent bendruomeniškas gyvenimas.
„Net kai žmonės pareiškia norą prisijungti prie mūsų, pirmiausia jiems pasiūlau ateiti ir pabandyti pabūti kartu su mumis. Tiesiog pasižiūrėti, ar vieni kitiems tinkame. Ir repeticijose laiko skiriame ne tik mokytis, bet ir tiesiog pabendrauti, pažaisti su vaikais.
Per penkiolika su „Raskila“ praleistų metų pajutau, kad rezultatai ateina būtent per malonų buvimą kartu“, – teigia vadovė.
Ji pasakojo šeimyniškumo, bendruomeniškumo jausmą besistengianti įkvėpti ne tik „Raskilos“ nariams, bet ir jų pasirodymus stebintiesiems. „Visų mūsų programų išskirtinis bruožas tas, kad stengiamės užimti publiką, supažindindami ją su folkloru per veiklą. Neleidžiame būti tik stebėtojais, klausytojais, o kviečiame kartu dainuoti, linksmintis“, – sako L. Vilienė.
Jaučiasi esą reikalingi
„Aukso paukštę“ svarbiu ir dideliu apdovanojimu vadinanti „Raskilos“ vadovė vis dėlto tvirtina mananti, kad labiausiai džiuginantis pripažinimo ženklas – patyrimas, kad folkloras, ansamblis, jo veikla yra reikalingi.
„Mes jaučiame, kad esame įdomūs. Ansamblis vis auga, dabar jame jau arti penkiasdešimties žmonių.
O kiek norinčiųjų ansamblį pasikviesti koncertuoti, sunku būtų suskaičiuoti. Būna, kad net prieš pusę metų renginių organizatoriai pradeda kviesti. Užimti visi mūsų savaitgaliai, keliaujam visur – pradedant šeimų šventėmis, mokyklų, bendruomenių renginiais, baigiant dideliais festivaliais“, – vardina etnomuzikologė.
„Raskila“ publikai pristato tiek autentiško folkloro programas, kuriose – Panevėžio krašto, aukštaitiškos dainos, rateliai, šokiai, tiek kapelos pasirodymus, tiek retro muzikos, romansų koncertus.
Nepavargsta ketvirtį amžiaus
L. Vilienė sako, kad į „Raskilą“ susibūrę tikri entuziastai. Ne vienas repetuoti, koncertuoti nepavargsta jau kelis dešimtmečius. Pernai 25-metį atšventusiame kolektyve yra keli žmonės, dalyvavę kuriant ansamblį. Elena Vasiliauskienė, Lionius Valteris, Jovita Dičienė, Laima Morkūnienė, Laima Valterienė, Stanislovas Sargautas puikiai prisimena „Raskilos“ pradžią.
Ansamblio vadovė su pagarba kalba ir apie kitus kolektyvą kūrusius žmones – anuomet mieste gyvavusios „Versmės“, nuo kurios ir atsidalijo „Raskila“, vadovus Margaritą ir Rimantą Vaičekonius, naujam kolektyvui vadovauti pasiryžusią Violetą Kepalienę. Ir visus pirmuosius ansamblio narius – M. Rimkevičaitės mokyklos mokytojus, jų šeimų narius, buvusius mokinius.
„Dabar ansamblio dalyvių nebevienija viena darbovietė ar profesija – visų ir amžius, ir specialybės skirtingos. O ir dainavimo, muzikavimo patirtis nevienoda. Tiems, kurie tik pradeda, nelengva – ateina, nori šokti, dainuoti, o įpratimo nėra. Šiais laikais linksminamasi nedainuojant, klausantis įrašų, žmonės nepratę girdėti savo balso. Prireikia darbo, kantrybės. Bet svarbiausia – kad būtų noro, tada greit pasimato, kad ir gebėjimų, ir talento yra. O to noro užtenka, jis mus ir vienija“, – „Sekundei“ pasakojo L. Vilienė.
Svarbiausia – padėti
„Raskilai“ vadovaujanti etnomuzikologė, etnologijos magistrė neslepia, kad ansamblis jau seniai tapęs jos gyvenimo dalimi.
„Žinoma, vadovaudama jaučiu atsakomybę, ruošiant programas, pasirodymus reikia įdėti nemažai jėgų, bet darbu savo veiklą vis vien sunkiai galėčiau pavadinti. Tai tiesiog erdvė sielai atsigauti. Tikriausiai nebegalėčiau gyventi be „Raskilos“.
Kita vertus, ir be savo Krekenavos močiučių, iš kurių semiuosi stiprybės, ramybės, negalėčiau. Ir darbas muziejuje svarbus“, – teigia dviem folkloro kolektyvams ir Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriui vadovaujanti L. Vilienė.
Geriausio praėjusių metų folkloro ansamblio vadovė tvirtina dirbanti nesiekdama sureikšminti savo vaidmens: „Mano požiūris į darbą toks – už kitus nieko negaliu padaryti, bet jei matysiu, kad žmonės nori ko nors pasiekti, būtinai padėsiu.“
***
Faktai
• „Aukso paukštė“ – Lietuvos liaudies kultūros centro įsteigti mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų apdovanojimai.
• Jie skiriami už reikšmingą, aktyvią pastarųjų metų veiklą: naujų programų parengimą, koncertus, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, konkursuose pelnytus prizus ir pan.
• Laureatams kasmet iškilmingai teikiamos „Aukso paukštės“ statulėlės bei 1000 Lt premijos.
• Nuo 1999 metų teikiamomis „Aukso paukštėmis“ Panevėžio kolektyvai ir jų vadovai ligi šiol buvo pagerbti šešis kartus. Po vieną apdovanojimą yra gavę chorai „Muzika“ (vad. V. Tamulis) bei „Volungė“ (vad. G. Viržonienė), šokių ansamblis „Grandinėlė“ (vad. Z. Rimkuvienė), kapela „Subatėlė“ (vad. V. Klišys). Vaikų dainų ir šokių ansamblis „Pynimėlis“ ir vadovas R. Bakanauskas turi du apdovanojimus.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
