Šeimos pamatą klojo ant meno pamatų

Jau daugiau kaip 45-erius metus per gyvenimą kartu žengiantys Kęstutis ir Aldutė Vaičiūnai – netipiniai senjorai. Savo pavyzdžiu jie rodo, kad gyvenimo džiaugsmas ir prasmė slypi mažuose dalykuose. Smalsumas, kūrybiškumas ir meilė savo šaliai – jų gyvenimo variklis.

Panevėžio rajone, Smilgiuose, gyvenančių Kęstučio ir Aldutės Vaičiūnų namus žino kone kiekvienas. Artėjant Lietuvos šimtmečiui kaimo šviesuoliai savo namų duris atvėrė visiems norintiesiems – jaukiuose jų namuose atidaryta tautodailininko ir tapytojo K. Vaičiūno tapybos darbų galerija.

Svetingi šeimininkai užsukusiuosius ne tik pavaišins kvapnios arbatos puodeliu, bet ir pakvies prie molberto atskleisti savo kūrybiškumą piešiant pastelėmis.

Kaip pasakojo K. Vaičiūnas, idėja savo namuose įkurti galeriją kilo labai natūraliai. Per daugybę metų susikaupė nemenka tapybos darbų kolekcija. Nenorėjo darbų laikyti palėpėje, tad nusprendė du namų kambarius skirti jiems eksponuoti.

Be to, norėjosi, kad Smilgiuose būtų jauki vieta pasisėdėjimams ir šiltiems pokalbiams. Prieš maždaug 120 metų tokia vieta buvo arbatnamis, tačiau iki šių dienų jų neliko nė pėdsakų.

„Vaikai jau dideli, anūkai užsuka tik pasisvečiuoti, tad abiem su žmona kilo idėja laisvas patalpas skirti visuomeniniams reikalams“, – šypsosi tapytojas.

Kęstutis atviravo, kad piešti mėgo nuo vaikystės. Kaip dabar pamena, dar būdamas pradinukas dailės pamokų laukdavo su virpuliu. Jis svarsto, kad pomėgį tapybai paveldėjo iš savo mamos. Kadangi gyveno itin kukliai ir tėvai neišgalėjo nupirkti žaislų, juos mama vaikams gamindavo iš popieriaus. Tačiau vėlesnėse klasėse K. Vaičiūnas patraukė prie technologinių mokslų.

Politinė karjera, darbas su vaikais, visuomeninė veikla pareikalavo daug jėgų ir laiko, tad prie tapybos vėl sugrįžo tik išėjęs į pensiją.

„Tapybai reikia nuotaikos, įkvėpimo, minčių. Kai susikaupiu, galiu dirbti visą dieną, net valgyti pamirštu. Ir dabar turiu daugybę idėjų, noriu nutapyti kai kurias vietoves, susijusias su Lietuva, bet jas pateikti neiškraipytas, natūralias, kaip istorinius faktus“, – pasakojo tautodailininkas.

Pilys, dvarai, bažnyčios, vietovės, susijusios su žymiais žmonėmis, – tapytojo mėgstamiausios temos. Paveikslai užburia ne tik savo ramiomis ir švelniomis spalvomis, bet ir atlikimo būdu – K. Vaičiūnas naudoja taškinės tapybos techniką, kai paviršius dekoruojamas įvairaus dydžio ir spalvų taškais. Tai labai sena technika, tačiau piešiant šiuolaikinėmis priemonėmis ji tapo prieinamesnė ir patrauklesnė.

„Savo darbais noriu parodyti, kokia graži mūsų gimtinė. Esame apvažiavę daug šalių, bet Lietuva gražiausia. Turime džiaugtis, kad turime tokį kraštą, tik mums nepavyksta suvienyti jėgų, kad lietuviai dirbtų savo šaliai. Dabar išsilaksto visi kaip žydo bitės. Džiaugiamės, kad bent mūsų visi trys vaikai liko gyventi Lietuvoje“, – kalbėjo menininkas.

Ant lagaminų

Dar viena tapytojo svajonė – darbų ciklas iš kelionių po pasaulį. Kęstutis ir Aldutė stengiasi per metus bent porą kartų išvykti į tolimesnes keliones. Jau dabar jie yra išmaišę daugybę Europos šalių, artimiausi planai – Norvegija ir dar kartą grįžti į Ukrainą bei Baltarusiją aplankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą.

„Organizatorė mano žmona, aš tik galiu padėti susikrauti lagaminą. Kelionės labai praturtina žmogų, ypač mėgstame keliauti istoriniais maršrutais. Pavyzdžiui, šiemet pavasarį leidomės aisčių takais pagal Baltijos jūrą. Aišku, iš pensijos gana sudėtinga pasitaupyti kelionėms, bet įmanoma, padeda ir vaikai. Reikia aktyviai gyventi. Nelauksi, kol užkas į tuos keturis kvadratus žemėje“, – juokauja K. Vaičiūnas.

Skirtingai nei daugelis turistų, Vaičiūnai dažniausiai keliauja autobusais. Pasak Aldutės, kelionės autobusu dabar nė iš tolo neprimena keliavimo sovietmečiu. Autobusai patogūs, erdvūs, o nakvynės visuomet būna tik viešbučiuose. Kelionių autobusu privalumas tas, kad per gana trumpą laiką galima pamatyti daugybę šalių, nereikia patiems rūpintis nei kur apsistoti, nei kur pavalgyti.

„Gyvenimas tik tam, kad būtum sotus ir apsirengęs, mūsų nevilioja. Kelionės – tai savotiškas tobulėjimas. Jeigu tik prapuola smalsumas, noras mokytis, pažinti, žmogus pasensta“, – atviravo sutuoktiniai.

Žiūri viena kryptimi

Kaip juokauja Aldutė, per visą gyvenimą jie net nesugebėjo pasistatyti nuosavų namų, nes prioritetas jų šeimoje visada teikiamas dvasiniams turtams. Bendras požiūris ir gyvenimo vertybės – jų šeimos pagrindas. Gal todėl per gyvenimą jie kartu žengia jau daugiau kaip 45-erius metus.

„Kai susipažinau su Kęstučiu, gyvenau Vytauto Mačernio eilėmis. O jo eilėraštis „Aš pažinau karalių tavyje“ puikiai atspindi Kęstučio būdą – būtent tas jo dvasingumas mane labiausiai ir sužavėjo. Mylėti – tai ne žiūrėti vienas į kitą, o viena kryptimi. Atradome sielų bendrystę, o tai ir yra svarbiausia santykiuose“, – įsitikinusi A. Vaičiūnienė.

Nuo pat pirmosios savo pažinties dienos Vaičiūnai kartu keliaudavo į parodas, teatrus, meno paskaitas. Kaip juokauja Kęstutis, Aldutė buvo gyva vaikščiojanti meno enciklopedija. Jį sužavėjo būtent mylimosios apsiskaitymas, erudicija, gilus požiūris į gyvenimą.

„Aš buvau fizikas, o ji – filologė, tad mūsų keliai ir susikirto. Aldutė mane papildo, yra didžiausia mano kritikė ir įkvepėja. Žinoma, piktumų būna kiekvienoje šeimoje, bet tie dūmai greitai išsisklaido. Reikia suprasti, kad žmogus gal neturi nuotaikos, ne tokį žodį pasakė, pratrūko emocijos ar tiesiog ne ta koja išlipo iš lovos, bet nereikia tų piktumų nešiotis širdyje“, – savo laimingos santuokos receptu pasidalijo K. Vaičiūnas.

Tokia pat dvasia jie auklėjo ir savo tris vaikus. Pasak Aldutės, kai vaikai tik išmoko vaikščioti, jie visi kartu keliaudavo į įvairius kultūrinius renginius, parodas. Gal dėl to jų dukra ir pasuko meno keliu – tapo profesionalia restauratore, jos darbai jau puošia Užutrakio dvaro, Pakruojo sinagogos, Anykščiuose esančio Burbiškio dvaro erdves. Sūnūs pasirinko kiek žemiškesnes veiklas, tačiau menas ir jiems nėra svetimas.

„Tradicijas šeimoje reikia kurti nuo mažumės. Mūsų šeimos prioritetai visuomet buvo kiti, net nuosavo namo neturime, viską investavome į dvasinį šeimos pamatą. Mūsų milijonas litais – trys vaikai, o milijonas eurais – šeši anūkai“, – šypsosi A. Vaičiūnienė.

Gerumo pamokos

Visos šeimos ar giminės šventės neatsiejamos nuo meno ir kūrybiškumo. Prieš dvejus metus Kęstučiui kilo idėja visus vaikus, anūkus, gimines sukviesti į savo gimtinę, netoli Skapiškio, Kreipšių kaime, dar išlikusius savo vaikystės namus.

Nagingas tautodailininkas savo rankomis pagamino kiekvienam po molbertą, pasirūpino įvairiomis tapybai reikalingomis priemonėmis. Visiems taip patiko netradicinė stovykla, kad ir dabar prašo pakartoti.

„Šiuos namus stačiau savo rankomis, kai dar lankiau dešimtą klasę, todėl jie man tokie brangūs. Nors ten niekas nebegyvena, tačiau visuomet nuvažiuoju nupjauti žolę. Net paliekame arbatos, cukraus, kad kiekvienas būtų laukiamas. Stengiamės ir patys susieiti bent porą kartų per metus. Kiekvieną susitikimą stengiuosi paversti prasmingu ir įdomiu, kad nereikėtų sėdėti tik prie valgiais nukrautų stalų. Norisi, kad tai būtų ne tik šeimos, bet ir bendruomenės, klasės draugų susitikimo erdvė. Net mano darbams eksponuoti ten labai tinkama vieta“, – šypsosi K. Vaičiūnas.

Pamatęs, kad tokia veikla įdomi vaikams, jis panoro į ją įtraukti ir Smilgių vaikus, tad galeriją savo namuose iš dalies atidarė dėl jų. Smilgiuose yra mokykla. Jei bent vienas vaikas, užsukęs pas juos, susidomės tapyba, jau bus didelis pasiekimas. Dažnai tradicinės pamokos vaikų nesudomina, bet kai jos vyksta kitoje erdvėje, vaikams visuomet būna įdomu ir smalsu.

„Menas vienaip ar kitaip įsirėžia į žmogaus sąmonę. Tas vaikas, kuris prisiliečia prie meno, niekada nebus akiplėša, brutualus. Jeigu bent vienas vaikas, užsukęs į mūsų galeriją, susidomės piešimu, lavins ir puoselės šį savo sugebėjimą, taps jeigu ne menininku, tai bent labai geru žmogumi“, – įsitikinęs tapytojas.

Vaičiūnai džiaugiasi, kad savo vaikams sugebėjo įskiepyti šias vertybes, dabar šia dvasia jie auklėja ir savo vaikus, tad ir anūkams nesvetimas menas, kultūra. Bendro gyvenimo 45-mečio proga iš vaikų ir anūkų Vaičiūnai gavo iš pažiūros neįprastą dovaną – apsilankymą roko operoje Vilniuje, kur jie ir susipažino.

„Anksčiau mes jiems dovanodavome bilietus į spektaklius ar renginius, o dabar tokios dovanos sulaukėme iš jų. Po apsilankymo roko operoje abu patraukėme tais takais, kuriais vaikščiodavome per pirmuosius pasimatymus. Norėjosi prisiminti tą susitikimų jaudulį, planavome net užsukti į „Pergalės“ kino teatrą, kur įvyko pirmasis mūsų pasimatymas, bet dabar ten lošimų automatų namai, tad neišdrįsome“, – šypsosi Vaičiūnai.