Dailės galerijoje atidaryta Eugenijaus Marcinkevičiaus tapybos paroda „Asmeninis dangus“. Bene paslaptingiausias panevėžietis dailininkas eksponuoja savo pastarųjų kelerių metų darbus.
Po penkiolikos metų tylos E. Marcinkevičius panevėžiečiams pristatė parodą „Asmeninis dangus“. U. Mikaliūno nuotr.
„Dangus kiekvienam yra asmeninis. Vieni mato skrendančius paukščius, kiti – debesis, bet kai kurie retai pakelia galvą. O man dangus – kaip kompozicijos mokytojas ir eina šalia mano pedagogų ir profesorių, išmokiusių dailės abėcėlės. Užverti galvą ir viską ten matai. Tik reikia perleisti per vidinius filtrus. Įžiūriu daug paralelių tarp tapybos ir astronomijos. Konsteliacija – astronominis terminas, tai žvaigždžių išsidėstymas. Dailės kalba reikštų kompozicija“, – paaiškino parodos autorius.
E. Marcinkevičiui patinka abstrakcijos, todėl stengiasi, kad darbai neprimintų realių vaizdų. Jam įdomu, kai nėra už ko pasislėpti – siužeto, istorijos. Meninkas tiesiog kuria savitą vaizdinį ir jame perteikia savo būseną.
Adresato neieško
Kaip tikino tapytojas, dailė labai panaši į muziką, tik drobėje reikia stengtis išgirsti spalvų skambesį. Dailininkui muzika – didžiausias įkvėpimas. Visas menas turi vieną formulę. Būti vien tik tapytoju ir daugiau niekuo nesidomėti, pasak jo, per siaura.
E. Marcinkevičius piešdamas klausosi džiazo, tačiau labiausiai jį inspiruoja minimalistinė muzika. Unikalūs darbai gimsta skambant Johano Sebastiano Bacho, Igorio Stravinskio, Filipo Glaso, Karlheinco Štokhauzeno, italų kompozitorių melodijoms.
Jei E. Marcinkevičius turėtų užduotį papasakoti apie savo darbus niekada jų nemačiusiam žmogui, sako jos neįveiksiantis.
„Aš nieko nepasakočiau. Jeigu žmogus nematė darbų, tiesiog turi juos pamatyti. Jeigu būčiau kompozitorius, nemačiusiam žmogui galėčiau pagroti. Kalbėti apie tapybą – tas pats, kas pašokti apie architektūrą. Jeigu žmogus mato ir jaučia, tai jam net ir pasakoti nereikia, jeigu jis to nejaučia, ir pažiūrėjęs nepamatys“, – įsitikinęs dailininkas.
E. Marcinkevičiui visi darbai – kaip motinai vaikai. Kartais dailininkas pamąsto, kad tapyba yra tik jo asmeninis reikalas, kaip ir jo asmeninis dangus. Tačiau kai susikaupia nemažai paveikslų, mano, kad jais reikėtų pasidalyti su kitais.
Į klausimą ar dailininkui turi rūpėti aktualijos E. Marcinkevičius atsako: „Jei menininkui skauda, tai ir atsispindi kūryboje. Vienam skauda dėl to, ką parodė „Panoramoje“, kitas sprogstant bomboms gali tapyti besimaudančias moteris. Man taip pat gelia stigmas dėl politikos, visko, kas vyksta Lietuvoje, pasaulyje, bet to neperkeliu tiesiogiai į kūrinius, nes nesu metraštininkas.“
Pertrauka nesužlugdė
E. Marcinkevičiaus kūrybiniai potyriai atsirado dar būnant įsčiose. Kai mama laukėsi
Eugenijaus, šeima gyveno Sibire, tremtyje. Tuo metu ji daug siuvinėjo. Pasakojo, kad užsimerkusi matydavo spalvas, jų derinius, raštus. Todėl dailininkas sako, kad iš ten viskas ir atėjo.
Jį, septintoką, istorijos mokytoja per prievartą įrašė į ateistų būrelį. Eugenijus apie tai pasakė tėvams. Kadangi šeima išgyveno tremtį ir turėjo savo požiūrį į sovietinę ideologiją, reagavo iškart – kitą dieną sūnų nuvedė į dailės mokyklą. Per pirmąjį užsiėmimą mokytoja padavė popieriaus lapą ir liepė piešti kubą. Taip viskas ir prasidėjo – jau nuo septintos klasės Eugenijus žinojo, kad taps dailininku.
Nuo 1994-ųjų iki 2010-ųjų E. Marcinkevičius buvo pasitraukęs iš aktyvaus Panevėžio dailės gyvenimo. Penkiolika metų jis netapė. Mat tuo metu gyvenime buvo tiesiog per daug išorinio veiksmo, o kūrybai reikia tam tikros vidinės būsenos.
Vertėsi Lietuva, prasidėjo keisti laikai, atsirado nuklydimų. Dailininkas, nors ir netapė, viską aplinkui matydavo kritišku menininko žvilgsniu, tik tiek, kad ranka neturėjo teptuko.
„Nors turėjau pertrauką, tačiau tai nereiškia, kad į pasaulį nežvelgiau kaip dailininkas. Kritinis dailininko žvilgsnis į aplinką visada išlieka: rodos, matai tobulą gamtos vaizdą, bet viena medžio šaka gali sugriauti visą harmoniją. Ir į meną visada reaguoju kaip dailininkas, nesvarbu, ar tai dailė, ar šokis, ar muzika. Kai klausausi muzikos, manyje tarsi automate garsai verčiasi spalvomis, formomis. Praėjus tam tikram laikui paėmiau teptuką, maniau, reikia drobę akvarele palaistyti. Išėjau piešti į kiemą – žydi gėlės, maniau, atsigausiu. Ir nieko: tuščia, ranka neklauso. Iš galvos išeina impulsas, tačiau iki rankos jis neateina. Nusprendžiau, kad jau viskas, baigta. Bet persilaužiau ir patenkinau savo alkį. Laimė, užsikabinau ir po labai ilgaus pertraukos, 2010-aisiais, pristačiau pirmąją parodą“, – prisimena pašnekovas.
Savęs neprievartauja
E. Marcinkevičius sako nė vieno darbo nėra pradėjęs nuo eskizo turėdamas tam tikrą išankstinę nuostatą. Ateina laikas, kai paima teptuką ir bando išdėlioti mintis. Jei per tris valandas nesusidėlioja vaizdinys, tada atideda tapymą kitam laikui, nes per tas valandas „nusėda akumuliatoriai“.
Tikriausiai ne veltui menininkas savo darbus vadina improvizacijomis. Kaip jis pats sako, atsistoji prieš drobę kaip sunkumų kilnotojas prie štangos: jis turi siekį, bet nė neįsivaizduoja, kokį svorį pavyks iškelti. Taip ir tapyboje: tepi dažus ant drobės, valai, vėl tepi ir nežinai, kas bus. Jei potėpis tobulas, supranti, kad Vyriausiasis Tapytojas pažiūrėjo į tave.
E. Marcinkevičiui tapyba susideda iš daugelio dalykų. Pirmiausia – asmeninis dangus, jis duoda tam tikrą ramybę. Jeigu šiandienos socialiniame gyvenime kūrėjui nėra gerai, jis visada gali pasiimti teptuką ir „susibalansuoti“. Kitas aspektas – E. Marcinkevičiui dailė yra kaip žaidimas.
„Retas dailininkas su manimi ginčysis, kad yra daug žaidimų elementų. Niekada nestoviu prie drobės pasidaręs eskizus ar etiudus. Visada atsistoju prieš didelę baltą drobę, pasiimu dažų ir nežinau, kuo viskas pasibaigs. Visiškai netikiu įkvėpimu. Aš niekada jo nelaukiu ir jis niekada neateis pats, jeigu nepaimsi teptuko. Niekas tau jo į rankas neįduos. Įkvėpimas yra įrankis, einantis darbui iš paskos, ne darbas eina įkvėpimui iš paskos“, – palygino E. Marcinkevičius.
Be to, dailininkas save vadina lėtai dirbančiu. „Osvaldas Juška per dieną gali nutapyti du paveikslus, o aš tiek nutapau per du mėnesius. Mano tokie greičiai ir pajėgumai. Greičiau negaliu ir nemoku“, – paaiškina.
Tapyba kaip muzika
Anot E. Marcinkevičiaus, kiekvienas dailininkas turi laisvę pasirinkti tapyti tai, ką nori. Vienas gali piešti gulbes, plaukiančias ežere, kitas – briedžius mėnesienoje. Ir visi turi savo gerbėjų. Jam tikroji dailė yra ta, kuri turi bent šiek tiek literatūros.
„Nėra taip, kad nemokėčiau piešti, baigiau mokslus ir nemažai žinau. Esu piešęs ir figūrines kompozicijas. Su kiekvienu darbu tu gali pasislėpti už literatūros, gali apgauti žiūrovą nutempdamas jį į siužetą. O abstrakcijoje nėra už ko slėptis. Yra proporcijos, spalva. Paveiksluose negali meluoti, ir ne vien tik sau, bet ir tam, kuris supranta. Kaip gimsta abstrakcija, aš nežinau. Jeigu ji gimsta, vadinasi, yra kažkoks būdas tai padaryti. Prie mano drobės sudėti teptukai, dažai. Kadangi formatai dideli, paletės man neužtenka. Stikliniuose indeliuose užmaišau daug dažų ir taškau, tepu, valau ir vėl taškau. Tai – yra mano atspindys, mano sielos atspaudas. Abstrakti dailė lygiai taip pat kaip muzika, tu jos klausaisi, ir taip gražu. O kodėl ji taip gražiai skamba, nežinai. Bet iš tiesų ta gera muzika turi ypatingą formą, atitinkančias proporcijas, pauzes, tembrus. Tapyboje lygiai tas pats – spalvos, kompozicija, proporcijos, atstumai ir jeigu viską teisingai sudėlioji – tu laimingas“, – įsitikinęs dailininkas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
