1918–1920 metų Lietuvos kovų dėl nepriklausomybės dalyviai žmonių atmintyje liko net sukantis sovietų propagandos ir represijų mašinai. Kapai buvo nuniokoti, apleisti, paminklai sudaužyti, o naujoji valdžia statė savus, aukštinančius sovietų ideologiją. Tačiau žmonių atmintis tebebuvo gyva. Ant savanorių kapų paslapčia buvo degamos žvakelės, dedamos gėlės.
1930 metais Liūdynėje vainiką deda Algirdo pulko kuopos vadas majoras A. Butkevičius.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad paskelbus Lietuvos nepriklausomybę padėtis šalyje buvo sudėtinga. Panevėžio rajone įvyko ne vienerios kautynės, o jų pėdsakų įvairiose vietose išlikę iki šių dienų.
Panevėžio rajone ir mieste yra vietų, kuriose ilsisi žuvę savanoriai. Pasak D. Pilkausko, nemažai Panevėžio krašto žuvusių savanorių – 200 – palaidoti Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Muziejininkas pasakoja, kad 1930 metais įamžintas jų atminimas – pastatytas paminklas. Kiek žinoma, paminklo projektą parengė skulptorius Juozas Zikaras, tačiau kartais, pasak D. Pilkausko, paminklo autoriumi nurodomas dailininkas Juozas Kaminskas.
Į paminklo atidengimo iškilmes susirinko keli tūkstančiai žmonių – savanoriai, šauliai, moksleiviai, skautai. Pasak D. Pilkausko, iškilmėse dalyvavo krašto apsaugos ministras pulkininkas Balys Giedraitis, kiti aukšto rango karininkai. Į paminklą buvo įmūrytas aktas, kuriame rašoma, jog paminklas skirtas garbingai už Lietuvos laisvę žuvusiems kariams.
Muziejininkas pasakoja, kad paskaičius aktą svečiai buvo pakviesti jį pasirašyti. Per iškilmes sudėta nemažai vainikų, tarp jų ir nuo prezidento bei vyriausybės.
Šis paminklas vietos valdžios nurodymu buvo nugriautas ir sunaikintas septintojo dešimtmečio pradžioje. Tokie atminimo ženklai sovietinei valdžiai negalėjo patikti. 1992 metais miesto savivaldybės iniciatyva pagal architekto Gintauto Diržio projektą paminklas atstatytas, sutvarkyti sunykę kryželiai. Pasak D. Pilkausko, kapinėse dabar yra apie 240 kryželių.
Primindavo žvakelės
Atidengiant paminklą savanoriams Ramygalos gatvės kapinėse šv. Mišias aukojo vyskupas K. Paltarokas.
Dar vienos 1918–1920 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių kapinės yra kiek už miesto važiuojant senuoju Vilniaus keliu Liūdynės kaime.
Muziejininkas D. Pilkauskas pasakoja, kad 1919 metų gegužės 19 dieną buvo išvaduotas Panevėžys, tačiau apylinkėse kelias kitas dienas vyko intensyvūs mūšiai. Kautynėse arba patekę į nelaisvę žuvo 8 savanoriai. Raudonarmiečiai prie žuvusiųjų gyventojų neprileido ir tik rusams pasitraukus jie buvo palaidoti. Tai buvo 2-ojo pėstininkų pulko 7-os kuopos aštuoni kariai. Pasak D. Pilkausko, kapelių viduryje supiltas simbolinis nežinomo kareivio kapas.
Liūdynės bibliotekos bibliotekininkė Stanislava Steponavičienė sako, kad Lietuvos kariuomenei vejant bolševikus nuo Raguvos, čia vyko smarkios kautynės.
„Pralaimėjus juos žvėriškai kankino, niekino, tyčiojosi. Kaip rašoma, nelaimingieji šaukėsi Dievo pagalbos, prašė vandens troškuliui numalšinti. Nebuvo jie išklausyti. Bolševikai buvo labai žiaurūs, paliko juos išdarkytus. Bolševikams pasitraukus, senieji kaimo gyventojai surinko žuvusiųjų palaikus ir palaidojo“, – pasakoja apie tą laikmetį bibliotekininkė.
Po kelerių metų vietos jaunimas pastatė kryžių, jis tebėra ir dabar kapinaitėse. Dar vėliau kapus tvarkė 4-ojo pėstininkų pulko kapelionas kartu su Liūdynės gyventojais.
Kapinaitės pašventintos 1930 metų liepą. Visi kapai buvo papuošti cementiniais kryželiais su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis, prisodinta gėlių. Šiose kapinėse buvo palaidotas ir 1941 metais tragiškai žuvęs šaulys Kazys Rakauskas.
Pasak bibliotekininkės S. Steponavičienės, žuvę savanoriai buvo kilę iš Kauno ir Vilkaviškio apskričių. Tautos kovos už nepriklausomybę paminklas sovietų valdžiai nepatiko.
Sovietmečiu šios kapinės buvo labai apleistos, išniekintos, tvoros išverstos, nukentėjo paminklas. Kiek žinoma, nukentėjo ir kai kas iš gyventojų, tačiau išsamesnių žinių apie tai neturima.
Nepaisant to, kad kapinių niekas taip nebeprižiūrėjo, tačiau savanoriai liko žmonių atmintyje. Pasak S. Steponavičienės, lapkričio 1–2 dienomis visada kažkas uždegdavo žvakučių, padėdavo gėlių, aptvarkydavo kapelius.
„Nors daug metų reikėjo tylėti, slapčia atsirasdavo gėlių“, – sakė ji.
Tarpukariu pačiame kapinių centre kaip simbolinis nežinomo kareivio kapas buvo suformuotas Vyčio kryžius, jis buvo apsodinamas gėlėmis. Pasak bibliotekininkės, atgavus nepriklausomybę paaiškėjo, kad jis užpiltas žemėmis – ravint atrastas ir atkastas iš naujo.
Atkūrus nepriklausomybę atstatytas ir gale kapinių stovėjęs kryžius, iš naujo aptvertos kapinės, kampe pastatytas medinis koplytstulpis. Jos teigimu, maždaug 1990 metais vyko iškilmės, surengtas didelis minėjimas su eisena, laikytos šv. Mišios, sulaukta daug svečių.
Pagerbė savanorius
Mūšiai vyko ir kitose rajono vietovėse. Vadoklių miestelio kapinėse taip pat palaidota keletas savanorių ir, kiek žinoma, jiems pastatytas paminklas sovietmečiu buvo apgadintas.
Pasak Vadoklių seniūno Vytauto Kaupo, kapinėse palaidoti 7 savanoriai. Nepriklausomybės šimtmečio proga galvojama jų atminimą papildomai įamžinti.
Kitoje šios seniūnijos vietoje taip pat prisimenami savanoriai. Jotainių gyventoja, buvusi pedagogė, kraštotyrininkė Stasė Miknienė sako, kad Jotainiuose niekas nebuvo palaidota, tačiau atgavus Nepriklausomybę norėjosi prisiminti savanorius.
Savanoriu buvo jos tėtis, dėdė, kaimynai. Pasak moters, tuomet savanoriauti išėjo 23 vyrai. Dauguma jų buvo iš Jotainių, du iš Vadoklių, keli iš Ramygalos. 1922 metais vykdant žemės reformą, savanoriai gavo žemės – išdalyta šalia buvusių dviejų dvarų žemė.
Vieni savanoriai įkūrė Vainorių kaimą, kiti – Žvalgaičių. Pasak S. Miknienės, aiškinta, kad Vainoriai – norintys vainos (karo), o Žvalgaičiai – žvelgiantys į ateitį.
„Toje vietoje, kur ribojasi Vainorių ir Žvalgaičių kaimai, prisiminimui pastatėme paminklą“, – pasakoja apie dviejų savanorių kaimų įkūrimą ji.
Akmuo paminklui buvo paimtas iš vieno savanorio laukų. Moters teigimu, iš pradžių buvo labai paprastas užrašas, o vėliau atsirado ir visų 23 žmonių pavardės.
„Labai šaunūs buvo vyrai. Norėjosi priminti. Žmonės ėjo, aukojosi, septyni žuvo.“, – sako S. Miknienė.
Jos teigimu, savanoriauti ėjo mažažemiai. Jos tėčio šeimoje buvo trys sūnūs ir du iš jų išėjo ginti Lietuvos – tėtis ir jo brolis. Po 1922 metų žemės reformos savanoriams duota po 12 hektarų žemės.
Vadokliuose savanoriai atgulė amžino poilsio vietos kapinėse.
S. Miknienė pasakoja, kad kaimynas Antanas Čepurna savanoriaudamas neteko rankos.
„Jis pats man pasakojo, kad galėjo dar išgelbėti ranką. Priėjęs rusų eilinis norėjo užmušti, vyresnysis pasakė, kad negalima, neturi tokios teisės, vis tiek reikia gydyti, nors ir priešas. Išvežė į Panevėžį. Ten ligoninėje buvo ir lietuvių, ir rusų karo daktarų. Vienas pasakė, jog nėra reikalo gydyti, kad kiti labiau kenčia, o mūsų gydytojai sakė, kad galėjo išgydyti, bet buvo liepta amputuoti“, – pamena kaimyno pasakojimus moteris.
Jos teigimu, kaimynas pasakojęs, kad aplankyti buvo atvažiavęs ir pats Antanas Smetona. Vėliau žmogus dirbo paštininku. Į atmintį įstrigo, kad buvo labai sąžiningas, niekada neatiduodavo laiškų kitiems – tik tam, kam asmeniškai skirti.
Tėčio brolis savanorių kovose pasižymėjo. Pasak S. Miknienės, prieš kurį laiką teirautasi iš Vilniaus dokumentų, dėdė vadintas neperšaunamu kariu. Jos žiniomis, dėdė išgelbėjo ne tik vadą, bet ir aštuonis kitus lietuvius. Jie buvo apsupti, tačiau, pasak moters, dėdės būta miklaus, nusprendė šaudyti iš kelių vietų – vis persikeliant ir sudarant vaizdą, kad šaudo daug žmonių – šitaip žmonės buvo išgelbėti.
Jotainiuose stovėjo ir žuvusio kovose su bolševikais savanorio Jono Vilniškio kryžius. Tai buvo ant akmens pritvirtintas metalinis kryžius. S. Miknienė pasakoja nežinanti, kas jį sunaikino sovietmečiu, tačiau tėvams liepus, vaikai paslėpė kryžiaus likučius.
„Atsimenu kryžių, erškėtrožės buvo pasodintos. Kas jį sunaikino, sunku pasakyti“, – sako S. Miknienė.
Jos teigimu, Vilniškių šeimos kieme dabar vėl įamžintas giminaičio savanorio atminimas.
Daiva SAVICKIENĖ
