SAVAITĖS KLAUSIMAS. Savaitė be interneto ir televizoriaus?

Žmonių santykis su technologijomis – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis gyvenimo ritmą, įpročius ir poreikius. Vieniems internetas, socialiniai tinklai ir televizorius yra neatsiejama kasdienybės dalis, kiti juos mielai iškeistų į knygą, gamtos ramybę ar tiesiog tylą.

Šįkart panevėžiečių klausėme, ar jiems būtų sunku bent savaitę išgyventi be interneto ir televizoriaus. Atsakymai labai įvairūs: nuo įsitikinimo, kad technologijų atsisakyti įmanoma ir net sveika, iki pripažinimo, jog socialiniai tinklai tapę atsipalaidavimo priemone.

Asta SARAPIENĖ

Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos komunikacijos specialistė

Nežinau, ar būtų sunku, nes nebandžiau.

Žinau viena: jei per atostogas ir su knyga rankoje – tikrai įmanoma išgyventi ir be socialinių tinklų, ir be televizoriaus.

Kadangi esu komunikacijos žmogus, negaliu sau leisti nesidomėti, kas vyksta aplinkui.

Žinoti aktualijas ir kontekstą, ieškoti informacijos – mano darbo dalis.

„Pripažįstu nuoširdžiai: ne, „TV pagalbos“ nežiūriu. O ją dar rodo?“

Todėl, žinoma, daugiau laiko praleidžiu internete, socialiniuose tinkluose.

Televizorius – kur kas mažesnis draugas. Darbo dienų vakarais pasižiūriu tik žinias, savaitgaliais mėgstu muzikines ir pramogines laidas – „Euroviziją“, „X faktorių“, „Lietuvos balsą“, „Muzikinę kaukę“, M.A.M.A. apdovanojimus ir pan.

Darau ir pertrauką nuo žinių – norisi pailsėti, atitrūkti. Skaitau. Reikia pripažinti – padeda. Ir pripažįstu nuoširdžiai: ne, „TV pagalbos“ nežiūriu. O ją dar rodo? (Juokiasi.)

Ieva ŽIUKAITĖ-DAMAŠEVIČIENĖ

Grožio specialistė, verslininkė

Be televizoriaus tikrai išgyvenčiau ir ilgiau nei savaitę, jo nelabai ir mėgstu žiūrėti, bet be socialinių tinklų būtų sunkiau. Manau, kad socialiniai tinklai – šiuolaikinio žmogaus kasdienybė. Kai pripranti, sunku įsivaizduoti kitaip.

Esu gana užimtas žmogus, tad į socialinius tinklus užmetu akį prabėgomis – šiek tiek ryte gerdama kavą, per pietus ir vakare tiesiog norėdama atsipalaiduoti.

Darbe tik labai trumpam paimu telefoną, bet vakare smagu ištiesus kojas pasižiūrėti socialiniuose tinkluose, kas per dieną įdomaus įvyko.

„Manau, kad socialiniai tinklai – šiuolaikinio žmogaus kasdienybė. Kai pripranti, sunku įsivaizduoti kitaip.“

Ir pati aktyviai dalinuosi apie savo gyvenimą. Žinoma, kai ką pasilieku sau, bet tomis džiugiomis akimirkomis norisi pasidalyti su artimaisiais. Be to, socialiniai tinklai yra vienas iš būdų pristatyti savo darbinę veiklą, naujoves grožio srityje.

Yra tekę ir ilgesnį laiką pabūti be socialinių tinklų. Tikrai neturiu tokios priklausomybės, bet man tai savotiška poilsio forma. Paradoksalu, bet mano dukros ypač mažai naudojasi socialiniais tinklais. Jos abi jau suaugusios, bet net ir būdamos paauglės niekuomet neturėjo bėdų dėl laiko, praleidžiamo internete. Jos visiškai kitokios nei mama.

Vaidas POCIUS

Krekenavos M. Antanaičio gimnazijos direktorius

Be televizoriaus tikrai išgyvenčiau. Su telefonu kitaip. Tai yra darbo priemonė. Dieną dvi tikrai galėčiau juo nesinaudoti, bet savaitę būtų daugoka. O be socialinių tinklų, manau, savaitę irgi pragyvenčiau. Būtų tikrai sveika atsiriboti, atsijungti ir pravalyti galvą. Tokio eksperimento – visą savaitę pabūti be socialinių tinklų – nebandžiau, bet jūsų klausimas suintrigavo. Galbūt iš tikrųjų vertėtų pabandyti vasarą per atostogas?

Mokykloje nuo rugsėjo 1-osios turime naują tvarką dėl telefonų naudojimo. Esame susitarę dėl liberalesnio, demokratiškesnio sprendimo – telefono naudojimas ribojimas tik per pamokas. Jau vien tai iš pradžių buvo iššūkis.

„Galbūt iš tikrųjų vertėtų pabandyti vasarą per atostogas?“

Visą rugsėjį buvo pereinamasis laikotarpis. Dabar jau įsivažiavome: ir mokytojams, ir vaikams, ir tėvams aišku. Tai yra susitarimas ir jo visi laikomės.

Bet savaitę vaikams išbūti be telefonų ir socialinių tinklų būtų turbūt misija neįmanoma. Tiesiog jau per daug esame įklimpę į telefonus, internetą, socialinius tinklus, kad savaitei nuo jų atsitrauktume.

Petras LUOMANAS

Šaulių sąjungos vyrų ansamblio „Aukštaitis“ vadovas, miesto Tarybos narys

Vienareikšmiškai sakau: galėčiau gyventi ir be televizoriaus, ir be interneto. Yra tiek daug gerų knygų ir aišku, kad per savo gyvenimą tiek nebeperskaitysiu.

Žinau, kaip gera atitrūkti nuo technologijų. Kiekvieną savaitgalį važiuoju į sodybą tėviškėje Pasvalio rajono Daukniūnų kaime. Kitados tai buvo didelis kaimas su 60 sodybų ir net pradine mokykla, kurią baigiau. Dabar nėra nei mokyklos, nei nuolatinių gyventojų. Paskutinis pernai išsikraustė. O mes šeimos pastangomis tėviškę išlaikėme.

„Technologijos kuriamos tam, kad žmogui būtų lengviau gyventi, bet prieš 30 ar 40 metų, kai nebuvo interneto, mobiliųjų, gyvenome tikrai ramiau, lėčiau.“

Kaip sakė poetas Marcelijus Martinaitis, kaime dūzgiančios bitelės jam primena bažnytėlėje gaudžiančius vargonus. Mes irgi sodyboje turime tris avilius dūzgiančių vargonų. Mano žmona, smuiko mokytoja, ypač laukia, kada važiuosime į sodybą, kur mėlynas dangus, paukščiai. Turime sodyboje televizorių, bet ten būdami jo beveik nejungiame.

Sakyčiau, keistas dalykas – technologijos kuriamos tam, kad žmogui būtų lengviau gyventi, bet prieš 30 ar 40 metų, kai nebuvo interneto, mobiliųjų, gyvenome tikrai ramiau, lėčiau. Mes jau savotiškai tarnaujame technologijoms – jos mus taip įsuko į beprotiško lėkimo procesą. Labai mielai ir savaitę, ir dvi apsieičiau be mobiliojo, be elektroninio pašto, apskritai be interneto ir televizoriaus.