Lietuvos seneliai turi progą švęsti: pirmąjį rugsėjo sekmadienį – jiems skirta diena. Į atmintinų dienų sąrašą dar 2020-aisiais įtraukta Senelių diena skirta jiems pagerbti, puoselėti šeimos tradicijas.
Dažnai anūkų ir senelių santykiai – ypatingi, lengvi ir pilni laisvės. Net ir buvę griežtais tėvais, atsiradus anūkams virsta nuolaidžiais ir mažuosius lepinančiais seneliais.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kokie jų santykiai su anūkais ir savo seneliais?
Visvaldas MATKEVIČIUS
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius
Turiu tris anūkus – dvi mergaites ir berniuką. Mažiausiajam dveji. Viena anūkė Vilniuje, kiti Panevėžyje. Su Panevėžyje gyvenančiais anūkais susitinkame dažniau, su Vilniuje – rečiau. Senelis stengiasi užvažiuoti į svečius, atvežti kokią smulkmenėlę, dovanėlę, pasišnekame telefonu. Ypač vilnietė anūkė mėgsta paskambinti. Anūkai mane vadina seneliu. Tuo labai didžiuojuosi.
Myliu visus anūkus. Seneliui jų nereikia auginti, tik ateiti, pabendrauti, atnešti dovanėlę, pasišnekėti ar pabūti yra Dievo dovana.
Savus vaikus auginti jau sunki duona, didžiulė atsakomybė. Patys auginome, žinome, ką tai reiškia. Ir dabar turime dar vieną penkiolikmetį pagranduką.
Anūkų ateinančių į šį pasaulį lauki lygiai kaip savo vaikų. Bet dar didesnis džiaugsmas, kad ne pats juos auginsi, o tavo vaikai (juokiasi).
Atvažiuoti ir pabūti pusdienį su anūkais – didelis malonumas. Mano pozicija, kad senelis turi būti geras, tėtis – griežtas, o mamą reikia mylėti.
Mano prisiminimai apie savo senelius – patys geriausi. Prisimenu abi savo močiutes ir vieną senelį. Kadangi esu iš Aukštaitijos, požiūris į bobutę ir dieduką aukštaitiškas – visada teigiamas. Tai asmenybės, kurioms rodoma pagarba. Žinojau, kad mane myli, niekas nebijodavo to pasakyti.
Jie buvo išminties, atsakomybės, darbštumo, sąžiningumo idealai. Gaila, kad senelių nebeturiu. Sovietinės praeities iškankinti žmonės kitokie nei dabartinė karta. Jų požiūris į gyvenimą, vaikus buvo šiek tiek kitoks. Jei suvažiavo šeimos nariai, visi darbai – į šalį, namuose didelė šventė! Čia toks aukštaitiškas bruožas. Tų dalykų reikia pasimokyti iš anos kartos senelių. Visada pas juos būdavo ko nors ant stalo padėta, suvažiavusieji pagerbti, o jei kokia gyvenimo šventė, būtinai ką nors padovanodavo.
Tomas RUDOKAS
Dailininkas, pedagogas
Manyčiau, anūkei esu geras senelis. Mūsų šeimoje pirmoje vietoje močiutė, o senelis – tik po jos. Močiutė leidžia viską, o senelis… Bet tikrai nesu griežtas! Tikra teisybė, kad tėvai auklėja, seneliai – lepina.
Su anūke kartu daug visko veikiame. Pavasarį anūkę į Bulgariją išsivežėm. Mamos nevežėm. Juodojoje jūroje šokinėjome, nardėme, bet priverčiau ir knygutes skaityti! Labai daug mano dažų anūkė yra išgadinusi. Kai į studiją atsivedu, labai ir jai norisi tapyti. Buvo pareiškusi didelį norą dalyvauti dailininkų plenere. Kadangi mama tapė, teko ir mažajai nupirkti drobės ir dažų.
Dar jai labai patinka su mumis valgyti gaminti, leidžiu morką supjaustyti.
Jau eis į pirmą klasę. Jokios ateities jai neplanuoju – užaugusi pati apsispręs. O dabar visko nori, labai smalsi, turi daug planų – nori mušti būgnus, važinėti motociklu, tėtės padedama bando išmokti važiuoti riedlente, o dviračiu važinėjasi jau atsipūtusi. Mano dukra buvo ramesnė.
Svajoja būti šuniukų daktare, kaip ir jos mama vaikystėje.
Ko gero, iš tiesų seneliai anūkus labiau myli nei savo vaikus. Kai dukrą auginome, buvom jauni, reikėjo kreditus mokėti, daug dirbti. Dabar mūsų gyvenimas jau ganėtinai stabilus ir anūkei galime skirti kokybiškesnio laiko.
Mano senelis iš mamos pusės 1945 m. išvežtas į Karagandą ir ten mirė, o močiutė mirė, kai man buvo ketveri.
O iš tėčio pusės senelis mirė, kai buvau trečiokas. O baba – ilgaamžė, sulaukė 93-ejų. Gyveno Panevėžyje. Kadangi ji iš bajorų, anūkų nedabojo, mus augino vaikų darželis. Bet pas babą būdavo įdomu. Ji Smetonos laikais buvo baigusi namų šeimininkių kursus ir per šventes pas ją stalas būdavo padengiamas labai šikarniai. Iš lenkiškos giminės kilusi baba buvo tokia fanaberna moteris. Tais sovietiniais laikais nedirbo. Kai senelis mirė, būdama 50-ies išėjo dirbti šeimininkute į vaikų darželį. Tokio amžiaus kitos eidavo jau į pensiją, o ji – dirbti. Ir išdirbo 25-erius metus. Ji ir gitara grodavo! Kieta buvo mano babytė.
Gabija JURKĖNAITĖ
Jaunimo pikniko organizatorė
Užaugau keturių kartų moterų name: mudvi su sese, mama, močiutė ir prosenelė. Prosenelė atvyko iš Vilniaus, kai sveikata pasilpo, o močiutė visada gyveno su mumis. Tarp mūsų labai glaudus ryšys ir aš net neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip. Kad ir kur gyvenčiau – Vilniuje, Kupiškyje ar dabar Klaipėdoje, į Panevėžį grįžtu bent kas antrą savaitgalį. Man visada gera namuose. Mūsų šeimoje esame labai artimi, mums svarbu būti kartu, viens kitą palaikyti. Turime netgi tokią mielą tradiciją antrą valandą, kad ir kur būtume, gerti kavą. Jei būname namuose, susirenkame visi aptarti dienos išgeriant kavos su močiutės virtomis spurgomis, keptais vafliais ar šiaip saldumynais.
Mudvi su močiute esame labai panašios. Abi stipraus charakterio. Ir ji nėra tipiška močiutė, o labai šiuolaikiška: užsiima sodininkyste, turi ir feisbuką, ir instagramą. Ji nėra iš tų, kurios tik mezga ir prižiūri anūkus.
Ar močiutė anūkes labiau myli nei mama, negalėčiau atsakyti. Mūsų mama irgi labai šiltas, mylintis žmogus ir nejaučiame atoskyros tarp jos ir močiutės.
Ir mama, ir močiutė man yra autoritetai. Močiutė anksti liko našle, senelis mirė, kai man tebuvo ketveri. Jos nepalūžimas, dvasinė stiprybė, gebėjimas eiti koja kojon su gyvenimu man visada buvo pavyzdys.
Audronė VIRBALIENĖ
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė
Visų pirma, man kiek keista, kad rugsėjo 1-oji paskelbta Senelių diena, nes spalio 1-oji yra Pagyvenusių žmonių diena. Tad čia jau panašu į sviestuotą sviestą. Bet – tebūnie.
O pati esu močiutė, turinti anūką ir dvi anūkes: Domantas, Monika ir pagrandukė Žemyna, gimusi Australijoje. Domantui jau 18-a metų, mažylei Žemynai – treji. Ji šiuo metu mėnesiui patikėta man.
Drauge tikrai šauniai leidžiame laiką. Kartu maudomės upėje, pasitaškome miesto fontanuose. Ir kalbuosi su ja ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusia. Džiaugiuosi, kokia ji supratinga, smalsi, miela, savarankiška mergytė.
Labai džiaugiuosi būdama močiute, turėdama anūkų.
Kadangi vyresnieji jau dideli, su jais bendrauju rečiau. Tačiau kol buvo vaikai, bendraudavome tikrai daug, kartu dainuodavom, dargi rengdavome namų koncertus.
O savo senelius, netgi prosenelę, prisimenu puikiai. Prisimenu pokalbius su jais apie viską. Taip pat apie viską ir aš dabar kalbu su anūkais. Prisimenu karą išgyvenusių senelių pasakojimus, kaip jie eidavo į parduotuvę pirkti forminės šviežios duonos, kaip tą duoną nešdami namo neiškęsdavo ir kone pusę dar šilto, kvepiančio kepaliuko suvalgydavo.
Suvokiu, koks varganas turėjo būti jų gyvenimas. Nepaisant to, tai buvo labai šviesūs, linksmi, padėti kitiems visuomet pasirengę žmonės.
