Išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais iš užsienio šalių į Panevėžį sugrįžo daugiau nei 2300 emigrantų.
Išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais iš užsienio šalių į Panevėžį sugrįžo daugiau nei 2300 emigrantų.Kuo Lietuvos viduryje įsikūręs miestas prie Nevėžio traukia, jei jame savo vietą randa ir jį įsimyli ne tik čia gimusieji ir užaugusieji, bet ir jo nepažinojusieji?
Šįkart pasaulį išmaišiusių panevėžiečių klausiame, kas juos parvedė į Panevėžį? Kodėl gyvenimo stotele pasirinko šį miestą?
Monika MINIOTAITĖ
Panevėžio plėtros agentūros direktorė
Į Panevėžį atvykau 2018 metų rudenį.
Kurį laiką dar dalinau savo laiką tarp sostinės ir Panevėžio, bet jau kiek daugiau nei metus sėsliai gyvenu čia ir esu labai laiminga dėl savo pasirinkimo.
Į Panevėžį atvykti labiausiai paskatino panevėžiečių (turiu omenyje ir esamus miesto gyventojus, ir jo alumnus) tikėjimas savo miesto potencialu, drąsios vizijos miestui kūrimas – jų degančios akys ir entuziazmas kurti savo miestą ir miestui mane iškart papirko.
Pamenu, tuometė mano vadovė, irgi kilusi iš Panevėžio, lydėjusi mane man pirmąkart čia lankantis, sakė – tai miestas, kurį tikrai galima užauginti.
Tie žodžiai mane visus vėlesnius metus ir lydėjo, labai jais patikėjau ir tas tikėjimas vis dar yra didelė kasdienė motyvacija.
Nuo pirmųjų dienų Panevėžyje jaučiau, kad čia yra stipri įdomių, ambicingų, skirtingas sritis (nuo verslo iki kultūros) atstovaujančių žmonių bendruomenė, į kurią nesunku įsilieti ir kuri padeda net ir nelabai pažįstamame mieste jaustis savam.
Panevėžio geno gal ir negalėčiau išskirti, bet ką tikrai pastebėjau apie panevėžiečius – kad jų pilna visur!
Nuvykusi į bet kurį kitą miestą ar šalį, instituciją, organizaciją ar įmonę visuomet randu panevėžiečių, einančių įdomiausias pareigas. Tai daug siekiantys ir pasiekiantys žmonės – gal tai savotiškas genas?
Rolandas ELERTAS
Verslininkas
Prieš daugiau kaip du dešimtmečius emigruoti į Ispaniją paskatino sunkmetis. Panevėžyje tuo metu nebuvo jokių darbų, visos didžiosios gamyklos buvo uždaromos, o gyventi reikėjo.
Ispanijoje pragyvenau penkiolika metų. Daugiausia dirbau žvejybiniuose laivuose, kol visu smarkumu Ispaniją užgriuvo ekonominis sunkmetis. 2008 metų krizė Lietuvoje nebuvo tokia stipri kaip ten. Pragyventi svetur darėsi vis sunkiau, stojo net žvejyba.
Grįžti į gimtąjį Panevėžį paskatino ne tik Ispanijoje prasidėjusi krizė, bet ir Lietuvoje likusi senyvo amžiaus mama, kuriai reikėjo mano pagalbos. Buvau vienintelis vaikas. Kadangi Ispanijoje gyvenau vienas, šeimos ten nesukūriau, man buvo lengviau apsispręsti sugrįžti.
O ir Panevėžys nebėra tas miestas, kokį palikau emigruodamas. Jis labai pasikeitęs į gerąją pusę.
Grįžęs iš pradžių pradėjau dirbti samdomu darbuotoju, bet vėliau sukūriau savo verslą.
Visur reikia dirbti, niekur pinigai neauga ant medžių.
Kiekviena šalis turi savų sunkumų. Lietuva skaičiuoja tik kiek daugiau kaip tris dešimtmečius savo laisvės, o norime visko kaip ir kitos turtingesnės šalys – geros policijos, medikų, pedagogų, puikių kelių. Bet kai kalba pasisuka apie mokesčių didinimą, kyla nepasitenkinimas. O juk nuo sumokėtų mokesčių priklauso mūsų pačių gyvenimo kokybė. Jeigu norime gerai gyventi, turime mokėti mokesčius.
Nė viena pasaulio valstybė tiek nepasiekė, kiek pavyko mums per tuos tris dešimtmečius. Esame Europos vidutiniokai, tuo galime didžiuotis. Skųstis tikrai nėra ko.
Į Ispaniją kasmet vykstu ilsėtis, man ten kaip antrieji namai. Galiu pasakyti, kad pragyvenimo lygis Lietuvoje ir Ispanijoje beveik nesiskiria. Bet svetimoje šalyje niekuomet nebūsi savas.
Rimas BARANAUSKAS
Gyvenu Panevėžyje, o dirbu Norvegijoje, pavadinčiau tai laisvu grafiku – kada sumąstau, tada važiuoju. Gal nesu tikras emigrantas, veikiau gyvenantis tarp dviejų šalių.
Kai išvykdavau ilgiau nei mėnesiui, tikrai nebūdavo lengva palikti namus. Todėl stengdavausi važiuoti vasarą, kad visą šeimą galėčiau pasiimti. Lietuvos, namų Panevėžyje trauka visada yra.
Lietuvoje kitoks gyvenimo būdas. Mes ir charakteriu nuo norvegų skiriamės. Jie akivaizdžiai ramesni, nepanikuojantys, į viską reaguojantys šalčiau, mažiau emocijų.
Gal tokius juos suformavo klimatas, bet ir pragyvenimo lygis svarbus.
O mes kiekviename žingsnyje kuo nors susirūpinę.
Kai pradėjau dirbti statybose, man buvo keista, kad norvegai stebisi, kaip lietuviai tiek daug visko moka. Mes ir elektrikai, ir santechnikai, ir statybininkai. Norvegai nesistengia būti universalūs. Net jei namie prireikia sutvarkyti kištukinį lizdą, verčiau kviečia elektriką, nei patys darbo imasi. Pas juos tokia sistema, kad kiekvienas dirba savo darbą.
Gal taip yra, nes finansiškai norvegai verčiasi geriau. O mes iš prigimties taupūs.
Ir dar pastebėjau, kad esame labai sėslūs. Jei jau įsikuriame kurioje vietoje, tai visam gyvenimui.
Esu kilęs iš Pasvalio rajono. Į Panevėžį atvažiavau mokytis ir čia pasilikau, pasistatėm namą. Net neturiu minčių kitur keltis, man čia gera.
O norvegai net ir savo statytą namą lengvai parduoda ir vėl kitur kuriasi. Man atrodo, jie nėra tokie prisirišę prie vietos kaip mes.
Vytautas KULIKAUSKAS
Senjoras
Manoji emigranto patirtis, ko gero, nuo daugelio kitų tautiečių skiriasi.
Pasidarbuoti, o kartu ir užsidirbti į Islandiją išvykau jau įžengęs į septintą dešimtį metų. Pensininkas dar nebuvau, tačiau pensijai gauti reikiamą stažą turėjau, tad iš Lietuvos važiavau drąsiai.
Ir dabar negalėčiau atsakyti, ar mano amžius, ar būdas lėmė, kad ilgėtis Lietuvos ėmiau vos tik nuvykęs į svetimą šalį.
Išgyvenau Islandijoje visus septynerius metus. Buvimą joje lengvindavo tai, kad aplankyti atvažiuodavo žmona Loreta. Būdavo, paviešėdavo ji ilgokai.
Bet Lietuvos vis tiek trūko.
Turiu sodybą Anykščių rajone. Būnant Islandijoje nuolat prieš akis iškildavo keliai, iš Panevėžio vedantys į tą sodybą. Į ją važiuoti galima pro Raguvėlę–Troškūnus arba kitu keliu – pro Raguvą, Pienionis, Kavarską.
Emigracijoje užsimerkęs matydavau kone kiekvieną medį, augantį šalia tų kelių. Taip reiškėsi tėvynės ilgesys.
Iš emigracijos grįžau prieš metus. Ir visą šį laiką negaliu atsigrožėti Lietuvos gamta, jos žaluma. Geizerių šalyje vadinamoje Islandijoje jaučiausi lyg gyvendamas Mėnulyje – toks tos šalies peizažas.
Svarstydamas apie emigracijos naudą, kaip vieną iš privalumų įvardinčiau tai, kad išvykęs toli Lietuvą pamilau dar labiau.
Islandijoje, turinčioje viso labo 350 tūkstančių gyventojų, žavėjo jos gyventojų patriotizmas. Jų meilę savo šaliai liudija ir tai, kad jie studijuoja tūkstantmetes savo šalies knygas, moka protėvių kalbą, kurios išmokti man taip ir nepavyko.
Islandų patriotizmą nusako ir tai, kad jie didžiuojasi esantys savo šalies piliečiai. Be to, islandai neskuba išeiti į pensiją, net ir sulaukę garbaus amžiaus dirba savo šaliai.
Štai tokio požiūrio iš jų galėtume pasimokyti ir mes.
