SAVAITĖS KLAUSIMAS. Kokį įsivaizduojate Panevėžį po dešimtmečio?

Prieš dešimtmetį daugelis nė neįsivaizdavo, kad Panevėžys gali taip stipriai pasikeisti – kad Laisvės aikštė taps gyva erdve, parkai prisipildys žmonių, o kultūros įstaigos pritrauks minias žiūrovų. O kokį Panevėžį matysime dar po dešimties metų?

Ar tai bus modernus, žalumos ir kultūros kupinas miestas, ar tik dar viena stotelė tarp Vilniaus ir Rygos?

Architektai, menininkai, kultūros žmonės ir bendruomenės atstovai dalijasi savo lūkesčiais ir įžvalgomis, kokia kryptimi turėtų žengti miestas.

Elvyra KLIMAVIČIENĖ

Architektė

Labiausiai norėtųsi, kad per ateinantį dešimtmetį Panevėžyje iškiltų „Rail Balticos“ keleivių stotis ir nutiesta „Via Baltica“ magistralė iki Kauno. Tada mūsų miestas taptų išties reikšmingu viduriu tarp Vilniaus ir Rygos. Nors ir dabar esame vidurys, bet kol kas mažokas.

Po dešimties metų norėčiau matyti pagaliau įveiklintus konservų fabriką ir viešbutį Laisvės aikštėje, sutvarkytą V. Karpenkos turtą Vasario 16-osios gatvėje. Kad atsirastų gyvybė dabartinėje dykvietėje buvusio spirito fabriko vietoje, o juk tam sklypui buvo parengti net keli projektai.

Užpildžius tas erdves ir nebelikus skylių, miestas taptų vientisas.

Norėčiau, kad miesto centre atsirastų daugiau kultūros įstaigų, laisvųjų menininkų.

Jei prieš dešimtmetį būčiau sulaukusi tokio klausimo, turbūt niekada nebūčiau pagalvojusi, kad

Laisvės aikštė taps erdve, kone kambariu, kur žmonės renkasi pabūti. Anksčiau ją tik pereidavo. Kiek joje įsisteigė kavinių, restoranų, kiek žmonių į juos renkasi, kaip nuostabiai aikštė apželdinta – pavasarį joje pamatom pirmą gėlytę, vasarą akį traukia gėlynų deriniai. Aikštė tapo jaukia erdvė, kur norisi ir senoliui pasėdėti, ir jaunoms šeimoms su vaikais pasibūti.

Prieš dešimt metų nebūčiau įsivaizdavusi, kad taip nutiks, jog į Juozo Miltinio dramos teatrą ir Panevėžio muzikinį teatrą negausim bilietų. Labai džiaugiuosi, kad teatrai atsigavo. Galvą kelia ir teatras „Menas“. Nebūčiau galėjusi patikėti, kad bus nugriautas „Garsas“ ir jo vietoje atsiras tarptautinio lygio muziejus, kokio Panevėžiui labai labai trūko.

Dar neįsivaizdavau, kad taip pasikeis Kultūros ir poilsio parkas ir jame bus tiek žmonių – ir diskgolfą žaidžia, ir riedučiais važinėja, ir slidinėja žiemą.

Apskritai sutvarkyti parkai atgaivino miestą. Kiek gyvybės Skaistakalnyje! Nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Dar norėtųsi, kad prie jo nebeliktų tvoros ir už jos esanti erdvė integruotųsi į parką.

Taip pat nesitikėjau, kad verslininkai taip patikės miestu. Labai gera matyti, kad verslas perka apleistą seną nekilnojamąjį turtą ir konvertuoja į naujas erdves.

Šaunu, kad sutvarkytos miesto gatvės. Jau pripratome prie tokių, pamiršome, kokios jos būdavo duobėtos.

Turbūt nebūčiau pagalvojusi, kad taip prie miesto priartės Rožynas. Pati esu ten gyvenusi ir turėjome posakį: važiuojam į miestą. Su prekybos centro atsiradimu vietoje mėsos kombinato išnyko barjeras tarp miesto ir to kvartalo, o koks geras sprendimas buvo nutiesti Šiaurinę gatvę. Iki tol tame kvartale nebūdavo mados išeiti pasivaikščioti, o dabar Šiaurine gatve atsirado ir toks įprotis. Akivaizdus pavyzdys, kaip architektūros sprendiniai keičia žmonių elgseną.

Vaida VIRBALAITĖ

Dailės terapeutė, jaunimo darbuotoja

Ar gali būti geriau, nei yra dabar? Jei pažvelgtume dešimt metų atgal, padarėme didžiulį progresą. Žinoma, visuomet, gali būti geriau.

Jeigu dirbčiau savivaldoje ir galėčiau priimti tam tikrus sprendimus, pirmiausia rūpinčiausi mūsų miesto žaliosiomis erdvėmis. Man labai liūdna, kad sutvarkytoje Laisvės aikštėje tokia prasta situacija dėl medžių, gaila tų gražiųjų eglių, kurios teikdavo malonų šešėlį vasaros dienomis.

Norėtųsi mieste daugiau naujų medžių. Kad ir kaip būtų, bet globalinio atšilimo problema niekur nedingo, ji tik gilėja.

O ugdymo programose norėtųsi kuo daugiau meno disciplinų.

Dabar tai tarsi visai nesvarbūs dalykai, bet įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad muzikos, dailės, teatro, kitų meno disciplinų reikia žmonių sąmoningumui ugdyti. Žmogaus psichika visai kitaip formuojasi, kai jis turi galimybę kurti ir kūryba nenurašoma kaip nereikalinga veikla.

Kaip meno terapeutė matau, kokią didelę įtaką psichinei sveikatai gali padaryti dailė. Jeigu jaunimas nebūtų verčiamas tiek mokytis matematikos, bet daugiau dėmesio skirtų kūrybai, turėtume gerokai mažiau blogai besijaučiančių, baisias panikos atakas patiriančių ir save žalojančių jaunų žmonių.

Labai svarbu, kad daugiau dėmesio būtų skiriama šeimoms, jų palaikymui, paskatinimui, o jeigu reikia, mokymams. Tik nuo sveikos šeimos prasideda sveika visuomenė.

Labai norėčiau po 10-ies metų Panevėžį matyti kaip sąmoningiausių, emociškai sveikiausių, tvariausių ir kūrybiškiausių žmonių bei bendruomenių miestą.

Henrikas MAZŪRAS

Dailininkas, pedagogas

Galbūt po 10-ies metų miestas būtų dar labiau pritaikytas žmogui, kultūrai. Man, kaip menininkui, svarbus dėmesys menams. Norisi, kad žmogus turėtų kur nueiti, ką nuveikti, kad jaunimas mylėtų Panevėžį ir nebėgtų iš jo.

Norisi matyti dar daugiau žaliųjų zonų, daugiau gamtos, kad tikrai miestas atitiktų pavadinimą žaliasis Panevėžys.

Mūsų miestas kompaktiškas, tirštai apgyvendintas. Norisi, kad būtų patogesnis, su daugiau parkų, sodų.

Reikėtų baigti jau pradėtus darbus, norisi gerų projektų, sumanymų tęstinumo.

Kad ir, pavyzdžiui, „Stasys Museum“ galėtų turėti tęsinį – antrąją savo dalį.

Tomas STYRA

„Stasys Museum“ ekspozicijų techninis vadovas

Jau dabar matyti, kad Panevėžys atsigauna visomis prasmėmis. Labai norėčiau tikėti, kad po dešimties metų mieste padaugės jaunimo. Suprantu, kad tą dažnai lemia mokymo įstaigos ir jų pasiūla.

Matau ir kultūros atgimimo ženklų – tas mane ypač džiugina.

Manau, daugelis pastebi, kad miestas gražėja, keičiasi ir jo žmonės.

Metus su žmona gyvenau Kanadoje, prieš tai studijavome ir dirbome Vilniuje. Kai prieš aštuonerius metus grįžome į Panevėžį, jis buvo gerokai niūresnis, pilkesnis. Gatvės – net ir centro – vakarais atrodė pustuštės.

Daugelis mano draugų, kurie išvyko gyvenimo kurti į Vilnių ar kitus miestus, tarsi palaidojo Panevėžį ir tikrai nemanė, kad jis galėtų taip sparčiai pasikeisti. O ir man pačiam tada Panevėžys buvo tiesiog vaikystės miestas, kuriame užaugau, bet nebūtinai tas, į kurį galvojau grįžti.

Dabar miesto vaizdas kardinaliai pasikeitė. Panevėžys gerokai šviesesnis plačiąja prasme.