Daug metų Panevėžys buvo laikomas pramonės miestu, tačiau dabar jis vis drąsiau pasakoja apie save – ir vis dažniau architektūros kalba.
Miestas keičiasi – atsinaujina viešosios erdvės, atsiranda šiuolaikinės kultūros objektų, o architektūra tampa visa jungiančiu glaistu, stiprinančiu miesto identitetą.
Šių metų Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose Panevėžys atsidūrė dėmesio centre – miestas buvo įvertintas už du reikšmingus projektus: „Stasys Museum“, skirtą garsiajam grafikui Stasiui Eidrigevičiui, ir iš esmės atnaujintą Skaistakalnio parką.
Tad panevėžiečių klausiame, ar, jų nuomone, šie projektai to verti? Kaip išvis vertina šiuolaikinę Panevėžio architektūrą?

Loreta PAULAUSKIENĖ
Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkė
Šie įvertinimai mums kaip miestui be galo svarbūs – tai didelių pokyčių rezultatas, milžiniško pastarųjų dešimties metų darbo karūna.
Didžiulis paradoksas, kad „Stasys Museum“ dar net nebaigtas – trūksta maždaug trečdalio projekto, bet jis jauna skina laurus.
Galime tik numanyti, kas bus, kai jis bus užbaigtas. Šios erdvės istorija tik prasideda.
Tai didžiausia dovana miestui. Kaip kažkas pastebėjo, galbūt turėsime lietuviškąjį Bilbao. Šiame pramonės mieste įkūrus Gugenheimo muziejų, jis atgimė naujai. Labai panašu, kad tai jau vyksta ir mūsų mieste.
Panevėžiui labai trūko tos pagrindinės traukos ašies. Neturėjome nei dvarų, nei ypatingos architektūros bažnyčių, nei kitų urbanistinių traukos vietų.
Stebėtina, kad su savo švaria ir visiškai elementaria architektūra šioje kiek chaotiškoje aplinkoje „Stasys Museum“ taip suskambėjo, jog tapo pačia fotogeniškiausia vieta mieste, kad ir iš kokios pusės jį fotografuotum.
Nors kai kurie panevėžiečiai šį pastatą jau praminė plyta, neabejotinai jis tapo išskirtine vieta.
„Stasys Museum“ tapo mūsų miesto veidu. O kartu išplėtė panevėžiečių požiūrį, matymo ribas. Prieštaringai vertinama Hermano Ničo paroda, surengta „Stasys Museum“, buvo lyg šnypščianti tabletė, įmesta į vandens stiklinę.
Be abejo, nuostabios ir visos žaliosios miesto erdvės, kurios sutvarkytos atrinkus tik geriausias architektūrines idėjas.
Tai gali būti etalonas, kaip reikia tvarkyti miestus ir miestelius.
„Mūsų miestas be galo kompaktiškas, tvarkingas, gražus, patogus gyventi, o dabar jis turi ir ypatingą menišką atmosferą.“
Kad tikslingai būtų galima panaudoti ateinančias lėšas, pirmiausia reikia išsirinkti visapusiškai geriausias idėjas, ką ir padarė mūsų miestas.
Labai norėčiau, kad Panevėžys susitvarkytų ir pagrindines miesto gatves. Taip pat norėtųsi aukštos kokybės architektūros naujai statomuose pastatuose.
Panevėžys garsėjo savo pramone ir J. Miltinio dramos teatru. Manau, kad Juozo Miltinio vardas dar nepakankamai eksploatuojamas. Žvelgiant plačiau, reikėtų orientuotis į asmenybes, žmones, o jų mūsų mieste tikrai turime ne vieną. Čia dar tikrai neišnaudota niša.
Mūsų miestas be galo kompaktiškas, tvarkingas, gražus, patogus gyventi, o dabar jis turi ir ypatingą menišką atmosferą.

Dalija LATVĖNIENĖ
Kultūros specialistė
Perskaičiusi apie „Stasys Museum“ pastatui skirtą architektūrinį apdovanojimą, neslėpsiu, nustebau socialiniuose tinkluose matydama jam pilamą kritiką. Pati aš džiaugiuosi šiuo muziejumi, patinka man jo architektūra. Dar daugiau – kiek žmonių šis muziejus prikviečia. Giminės suvažiuoja į Panevėžį, vaikai dažniau grįžta pas tėvus, o grįžę lanko muziejų.
Šiemet suėjo 50 metų, kai aš, panevėžietė, baigiau tuometę Juozo Švedo pedagoginę muzikos mokyklą. Ta proga rengėme kurso susitikimą, ir kaip manote, kur pakvietėme visus buvusius bendrakursius susitikti? Ogi „Stasio muziejuje“! Apžiūrėjome parodas, koks malonumas ir koks įdomumas buvo visiems pakilti ant pastato stogo. Nuo jo pamatėme tikrai išgražėjusi Panevėžį.
„Džiaugiuosi Panevėžiu. Džiaugiuosi jam skiriamais apdovanojimais. Neabejoju, kad pelnytai.“
Lankiau šį muziejų ir per buvusios kolegės, pedagogės jubiliejų – gimtadienio šventės pradžia taip pat buvo „Stasys Museum“, čia visi susitikome, bendravome, žiūrėjome parodas, diskutavome. Ir šios šventės svečiai muziejumi susižavėjo.
Ne mažiau džiaugiuosi Skaistakalnio parko įvertinimu. Nuo vaikystės esu jo kaimynė – augau Ukmergės gatvėje, dabar joje gyvenu.
Mano vaikystėje Skaistakalnio parke stovėjo baltai dažyta scena. Mes, Ukmergės gatvės vaikai, lipdavome į ją deklamuoti eilėraščių, dainuodavome. Tokie „pasirodymai“ nebuvo skirti vien sau – pasiklausyti ant suoliukų susėsdavo suaugusieji, paplodavo mums.
Dabar renovuotas Skaistakalnis tapo ne tik koncertų, bet ir treniruočių, sportavimo vieta. Jame – ir pasivaikščiojimų, ir dviračių takai, ir lauko treniruokliai, ir suoliukai. Vaikystėje Skaistakalnyje dainuodavusi ir sakydavusi eilėraščius, dabar po jį pavaikštau, pasėdžiu ant suoliukų, kurių parke tikrai daug.
Džiaugiuosi Panevėžiu. Džiaugiuosi jam skiriamais apdovanojimais. Neabejoju, kad pelnytai.

Gintaras KERBEDIS
Panevėžietis
Mano nuomone, miestas tikrai labai išgražėjęs – malonu į jį žiūrėti. Malonu būti miesto centre.
Labai gerai, kad parkas patvarkytas. Gal truputį trūksta pritaikymo kultūriniams renginiams, kurių visgi norisi. Jeigu turime UNESCO pasaulio paveldu laikomą tokią vertybę, kaip dainų šventės, kurios apima įvairius žanrus – ne tik chorų, bet ir liaudies šokio, galbūt reikėtų ir grįstų aikštelių, kuriose keletą kartų per metus – per Jonines ir ne tik – vyktų kokie nors šokėjų pasirodymai.
Parkas tam būtų labai tinkama vieta, bet apie tai truputį nepagalvota.
Na, architektai nėra dievai, kurie gali viską žinoti. Bet šiaip labai gražu. Dešimt balų.
Kalbant apie pokyčius, kurių norėtųsi mieste… Norėčiau, kad žmonės daugiau uždirbtų ir galėtų susitvarkyti savo namus padoriai ir dailiai, kad jie neatrodytų kaip nesibaigianti statybų aikštelė. Yra ir taip, kad vienas namo galas jau supuvo, kitas – apkaltas plastikinėmis lentelėmis. Iki šiol tai didžiausia miesto bėda.
„(…) iestas tikrai labai išgražėjęs – malonu į jį žiūrėti. Malonu būti miesto centre.“
J. Basanavičiaus gatvės, kuria atvažiuojama iš Vilniaus, Kauno, dalyje nuo Beržų iki Vilniaus gatvės sankryžos po šiai dienai stovi labai keistos architektūros dariniai. Yra senų namų, bandytų suremontuoti, pradėtų ir nebaigtų. Ir taip atrodo gatvė pačiame centre.
Bet namai – privati nuosavybė, nelabai ką galima padaryti. Galima gal tik ieškoti kokių nors mechanizmų.
Važiuojant per visai mažyčius senus miestelius kur nors Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje tiesiog akys džiaugiasi dėl to tvarkingo, gražaus prisilietimo prie architektūros. Pas mus, deja, to nėra.
Čia problemos, tačiau ne vien Panevėžio, o visos Lietuvos. Vientisumo nėra, bet gal istoriškai taip susiklostė.
Man labai patinka, kaip Klaipėdos gatvėje tvarkomi senieji raudono mūro pastatai. Jie modernizuojami, išplečiami. Dėl vieno kažkas svaidėsi žaibais, bet man jis labai patinka. Visų pirma, kad įveiklintas, funkcionuoja, įdėta moderno į seną plytų mūrą.
Galų gale Laisvės aikštėje ir šalia tiek metų stojo viskas: autobusų stotis, tas „dantis“ tarp namų Elektros gatvėje, per kur buvo galima išeiti į Senvagę. Galiausiai viskas kuo puikiausiai užsistatė. Laisvės aikštė dabar yra pavyzdys, kaip reikia tvarkyti visą miestą.

Klaudija MACKEVIČIŪTĖ
Fotografė
Panevėžys tikrai atsinaujina ir labai gražiai!
Apdovanojimų nevertinsiu – nelabai domėjausi šia tema, bet nepaprastai džiugu, kad mūsų miestas yra pastebimas vis dažniau ir spindi vis ryškiau.
Dabartinis miesto įvaizdis asmeniškai man labai patinka. Atsidūrus centre net sunku iš jo išeiti ir keliauti namų link: norisi sėdėti ir tiesiog grožėtis. Beje, dažnai tą ir darau!
Taip pat man norisi šypsotis dėl mylimo Skaistakalnio parko, nes kai buvau vaikas, jis mane šiek tiek gąsdindavo. Dabar gi miela ir smagu jame pavaikštinėti.
„Atsidūrus centre net sunku iš jo išeiti ir keliauti namų link: norisi sėdėti ir tiesiog grožėtis. Beje, dažnai tą ir darau!“
Taip aktyviai besikeičiantis miestas vis dažniau išvaro mane iš namų ne tik pasigrožėti, bet ir užfiksuoti jau kitokį jo veidą per fotoobjektyvą.
Man labai norėtųsi, kad būtų sutvarkytas garsusis Panevėžio vaiduoklis – viešbutis Laisvės aikštėje.
Taip pat norėtųsi tvarkingesnių šaligatvių, nes, pavyzdžiui, Ramygalos gatvės šaligatviai atrodo tikrai tragiškai, bado akis, kliudo ir erzina.


