Apsisukęs metų ratas stabtelėjo magiškai sustabdydamas laiką. Saulei pasiekus didžiausią aukštį, stoja ilgiausia diena, o naktis – trumpiausia metuose. Toji naktis nuo seniausių laikų apipinta legendomis, magija ir stebuklais. Užuot miegojus, tą nepaprastą metą verčiau įsiklausyti į aplinką, pasinaudoti magiškomis gamtos, vandens ir ugnies galiomis.
Tad šįkart panevėžiečių klausiame, o kaip jie švenčia Jonines, dar vadinamas Rasomis, Kupolėmis?
Jonas NARBUTAS
Panevėžio teritorinės ligonių kasos vyriausiasis patarėjas
Tikrai Jonines švenčiame. Sveikina giminės, draugai. Mūsų šeimoje šita šventė dviguba – žmona Rasa, tad švenčiame ir Jonines, ir Rasas.
Turime labai puikius kaimynus. Po nakties ant vartų visada randu ąžuolo lapų vainiką.
Šviesaus atminimo mano tėvelis taip pat buvo Jonas, tad ta Joninių tradicija man žinoma iš vaikystės. Sveikindavo ir Joną, ir mane – Jonuką.
Kokių nors ypatingų šventimo tradicijų neturim. Niekur nevykstame. Tradicija tokia, kad visiems, kas nori ieškoti paparčio žiedo, duotas adresas, kur jį galima per Jonines surasti (juokiasi). Atvažiuoja seserys, giminaičiai, draugai ateina. Visi pasibūname. Kai geras oras, susirenkame kieme, kad matytume tą trumpąją naktį. Deja, per Jonines dažniausiai lyja ir išvaiko šventę.
Jaunystėje sulaukdavome saulės tekėjimo, dabar jau nebelaukiame, baigiame švęsti anksčiau.
Įspūdingiausios Joninės buvo prieš keletą metų. Buvo gražus vakaras, susirinkę buvome ir tokia baisi audra prasidėjo – smarkus lietus, žaibai. Ir mums buvo labai įspūdinga, ir anūkėms. Visiems labai patiko. Nė kiek neišgąsdino. Visi slėpėmės pavėsinėje susigrūdę kaip silkės statinėje.
Jonas KAUŠAKYS
Ūkininkas
Mano artimieji labai džiaugiasi, kad šeimoje yra Jonas, ta proga darbe ir laisvadienį papildomą gauna (juokiasi). Aš pats gimęs birželio 12-ąją, per Antanines, bet senelis Jonas griežtai pasakęs, kad pirmas anūkas negali būti Antanas, tik Jonas. Jonas ir mamos brolis, mano krikšto tėtis. Taip gavau Jono vardą. Turiu šešis anūkus. Vyresnysis gavo dvigubą vardą – Faustas Jonas. Tad švęsti tikrai turime progą.
Nuo mažų dienų, kiek tik pamenu, švęsdavome Jonines. Tą dieną mama mano kambario duris apkaišydavo žolynais, sukviesdavo kaimo draugus.
Dabar paprastai per Jonines renkamės mūsų namuose, o paskui einame į Krekenavos centre rengiamą šventę, ten galiu pasipuošti vainiku. Kaip priklauso, ieškome paparčio žiedo. Pernai švenčiau savo 70-metį, jį minėjau per Jonines, tai buvo kiek didesnė šventė, bet šiaip kasmet tradicijų nelaužome.
Mes ta karta, kuri daug dirbo, turėjo gerokai daugiau iššūkių ir yra užgrūdinta. Žinodami, koks gali būti gyvenimas, visas šventes švenčiame su dideliu malonumu.
Renata KOPŪSTIENĖ
Tiltagalių kultūros centro vadovė
Man Joninės yra šventė.
Kai tik pradėjau dirbti Tiltagaliuose, mūsų krašte dar buvo švenčiamos Joninės – su laužais, vainikėlių pynimu, plukdymu ir naktinėjimu.
Bet palaipsniui perėjome prie Kraštiečių šventės, kuri dabar siejama su Šv. Antano atlaidais. Ši tradicija Tiltagaliuose gyvuoja jau beveik 30 metų.
O per Jonines stengiuosi nuvažiuoti ten, kur vyksta tikra, tradicinė šita šventė be pompastikos – su žolynų rinkimu, vainikėlių pynimu ir plukdymu, paparčio žiedo paieškomis. Noriu išjausti tikrąją Joninių prasmę, o ne ieškoti šou ar ant scenos pamatyti muzikos žvaigždę.
Šiandien nėra paprasta tokią šventę rasti, bet esu tokioje buvusi Uoginiuose, Adomo Petrausko muziejuje Kupiškio rajone.
Neturiu tradicinės vietos Joninėms švęsti, dažniausiai ją renkuosi pagal siūlomą programą.
Joninių naktis man nėra eilinė naktis.
Mane žavi šios šventės tradicijų paprastumas, natūralumas, magiškas žmogaus ir gamtos ryšys. Juk trumpiausią metų naktį net vanduo įgauna stebuklingų galių. Nuo seno žmonės Rasų, arba Joninių, naktį jo prisisemdavo, apsisprausdavo, jame maudydavosi. Ir pati kasmet stengiuosi nusimaudyti netoliese esančiuose vandens telkiniuose ar bent jau prisileisti stebuklingo vandens – aš tikiu jo magiška galia.
Lina VILIENĖ
Etnologė, Panevėžio „Raskilos“ folkloro ansamblio vadovė
Joninės yra viena svarbiausių ir stebuklingiausių švenčių – vasaros vidurys, ilgiausia diena ir trumpiausia naktis.
Švęsti reikia prie laužų, palydėti saulę ir ją pasitikti – ugnies pernakt neužgesinti.
Jaunystėje švęsdavome tikras nekomercines Jonines. Susirinkdavome ant piliakalnio, nemiegodavome visą naktį, eidavome ieškoti paparčio žiedo. O pats sakraliausias jausmas lydėdavo pasitinkant saulę – su dainomis, su sutartinėmis. To švenčiant mieste dabar jau neturima.
Mūsų „Raskilos“ kolektyvas glaudžiai draugauja su Nidos meno kolektyvais, tad kartais pavyksta ten nuvažiuoti atšvęsti Joninių. Nidiečių saulės sutikimas su gongais tikrai įspūdingas. Tradiciškai piname ir plukdome vainikus, prausiamės rasoje. Prieš pasitinkant saulę tiesiog būtina nusiprausti rasoje, kad atjaunėtume, pridėtume sveikatos, nes vanduo tąnakt tampa stebuklingas.
Aukštaitijoje Joninės, arba Rasos, senovėje būdavo švenčiamos ir tris ar net keturias dienas. Merginos eidavo į pievas kupoliauti žolynų, vadinamųjų kupolių.
Pagal tradiciją, privaloma žengti devynis žingsnius, pasilenkti, nuskinti augalėlį, pasisukti 90 laipsnių kampu į rytus, tada vėl devynis žingsnius ir taip iš devynių laukų surinkti devynių rūšių augalus. Moterys, nugyvenusios gražų amžių, pagal tą surinktą kupolę merginoms išburdavo, kas jų laukia kitais metais.
O geriausios būrėjos, žinoma, būdavo mamos, jos, nugyvenusios visą gyvenimą šalia savo vaikų, tikrai žinojo, kas jų laukia ateityje. (Juokiasi.)
Joninės dar laikomos jaunystės švente. Merginos turėdavo ne tik surinkti kupolę, bet iš surinktų žolynų nusipinti vainiką.
Į kiekvieną vyksmą, kaip ir vainiko pynimą, jaunimas sudėdavo visas savo mintis. Galbūt toji mintis buvo apie bernioką, kuris patinka, galbūt apie tai, koks gyvenimas laukia ateityje. O tada surišdavo žoles, mazgu užtvirtindavo, kad tos mintys niekur nepabėgtų. Toks vainikas – stebuklingas. Žiūrėk, viena bando užmesti jį ant nudžiūvusio medžio šakos ir nuspėti, ar pavyks ištekėti, ar ne, bando plukdyti – taip paleidžiamos mintys, kurias mergina supynė, vildamasi, kad vainikas suplauks su kokio bernioko vainiku.
Tai ir yra būrimas, savos laimės ieškojimas.
Šventa tiesa, kad svarbiausias vaistažoles reikia susirinkti dar iki Joninių. Sakoma, Joninių naktį raganos praskrenda, apmaižioja viską ir žolynus sugadina. (Juokiasi.)
Krikščioniškos Joninės su varduvininkais vėlgi buvo švenčiamos kitaip. Puošiamos Jonų ir Janinų durys, ruošiamos vakarinės vaišės, o ant stalo būtinai turėjo būti baltų produktų – pieno, sūrio. Po vaišių visą naktį buvo deginami laužai, skambėjo dainos. Kelios šios tradicijos išlikusios ir iki mūsų dienų.
O šįmet Jonines švęsiu Druskininkuose. Su „Raskilos“ kapela važiuojame palinksminti druskininkiečių.
