Apkalbos gyvuoja turbūt tiek pat, kiek ir žmonija. Su paskalomis, ko gero, teko susidurti kiekvienam – išgirsti pagražintų gandų, o galbūt net ir patiems paslapčia kam nors tokių pakuždėti.
Šį kartą „Panevėžio balso“ pašnekovų klausiame, kaip jie reaguoja į apkalbas? O ką įdomiausio apie save yra išgirdę?
Irena ULVYDAITĖ-SNABAITIENĖ
Estrados dainininkė
Dabar į apkalbas labai ramiai reaguoju. Anksčiau viskas būdavo jautriau.
Žiauru matyti, kaip feisbuke žmonės pila vieni ant kitų mėšlą. Pagalvoju, kaip šitaip gali sau leisti? Koks jų išsilavinimas?
Daugiau apkalbų esu patyrusi, kai dalyvavau televizijos projektuose. Tuomet oi kokių atsiliepimų būdavo, visokių nesąmonių prirašydavo.
Sovietmečiu aš, kaip ir visi dainininkai, girdėdavau, kad labai daug meilužių turiu. Išgirsdavau, kad tai aš su vienu muzikantu, tai su kitu, o iš tikrųjų šeimomis draugaudavome ir absoliučiai nieko nederamo nėra buvę.
Pastaruoju metu gal toks įdomesnis gandas – komentaras po projektu „Mūsų dienos kaip šventė“, kad Ulvydaitė kitaip nedainuoja – jos automobilio bagažinė visada pilna alkoholio. Aš tiek juokiausi! Prieš pasirodymus scenoje niekada nieko nesu vartojusi.
O šiaip su amžiumi jau nebeįdomūs daromės. Dabar jaunimas gal daugiau neapykantos vieni kitiems skleidžia.
Vita ŠIAUČIŪNAITĖ
Juozo Miltinio dramos teatro aktorė
Manau, kad labiausiai apkalbami ryškūs, įdomūs, darantys, klystantys, o suklydę besistengiantys toliau gyventi, veikti žmonės. Tie, kurie gyvena net sau patiems neįdomų gyvenimą, yra labiau linkę apkalbinėti, nes turi pernelyg daug laisvo laiko.
Ar kas mane apkalba, nežinau. Kad apie mane kalba remdamiesi faktais, žinau. Kartais jie pagražinami, bet tai juk nėra apkalbėjimas. O iš tiesų lai kalba, jei neturi rimtesnių reikalų.
Niekaip nereaguočiau, jei mane pasiektų žinios, kad mane apkalbėjo. Bet jeigu tos apkalbos būtų apie man svarbius žmones, tikriausiai stengčiausi įrodyti, jog tai netiesa.
Prisiminusi paauglystę pagalvoju: oi kiek laiko veltui buvo iššvaistyta aptarinėjant kitus! Visa laimė, kad tas laikotarpis baigėsi ir su galvoje atsirandančiais žilais plaukais atėjo suvokimas, jog kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą, turi teisę klysti ir tai ne mano reikalas.
Tad dabar apie kitus kalbu tai, ką galėčiau pasakyti ir tiems žmonėms į akis.
Tuos, kuriems patinka apkalbinėti kitus, pakviesčiau skaityti daugiau knygų, nes jose gausu tokių nuostabių istorijų, kuriomis taip pat galima dalintis.
Jei apkalbos tikrai iš piršto laužtos, galima pasidžiaugti, kad tik pilkos pelytės gyvena sau urveliuose ir niekam neužkliūva. O į pavasarį giedantį vieversėlį veik kiekvienas pakeliame galvą, ir stebime, ir klausome, ir vertiname paukštuko elgesį, o pagal jį ir apie ateinančią vasarą spėliojame.
Viktorija PALTANAVIČIENĖ
Ketvertuko mama
Turiu tiek patirties, kad kitų žmonių nuomonė man jau visiškai nerūpi. To išmokau su laiku.
O apkalbančių visada atsiras. Pavyzdžiui, dabar mano šeima serga. Pirma susirgau aš. Išrašė antibiotikų. Kaip reaguoja aplinka? Visi šnekėtojai puolė kalbėti, kad antibiotikai yra blogis, reikia daryti kraujo tyrimus ir pan. Kaip aš juos galiu padaryti, jei negaliu išvažiuoti iš namų, o tėvai negali pagelbėti dėl savo sveikatos būklės.
Paprastai tie, kurie mėgsta pašnekėti apie kitus, turi labai daug pykčio, labai daug pavydo ir labai mažai logikos. Kartais tuo mėgaujuosi – buvau net sukūrusi tokią situaciją. Gavau didelę puokštę gėlių ir, kad visiems būtų ramiau, parašiau, kad gavau iš Amerikos. Tą dieną susitikau vieną žmogų, pasakiau, kad gėlių sulaukiau iš Vokietijos, kitam – kad iš Švedijos ir pan.
Susitikę tarpusavyje jie tikrai apie tai kalbėjosi: vajė, moteriai su keturiais vaikais padovanojo – juk turėčiau būti niekam nereikalinga šitame pasaulyje! Ir ginčijosi, iš kur jų gavau. O man buvo toks „kaifas“ (juokiasi).
Man visiškai neįdomu, kas ką apie mane kalba ir ką galvoja. Gyvenimas jau išmokė atsiriboti nuo apkalbų.
Iš šalies žmonėms kokia nors situacija gali atrodyti vienaip, o iš tikrųjų yra visai kitaip. Todėl niekada negalima smerkti žmogaus, nes nežinai, kaip yra iš tikrųjų.
Dominykas VAITIEKŪNAS
Scenos atlikėjas
Apkalbos – labai geras dalykas! Mokslininkai sako, kad mūsų smegenys pradėjo didėti ir mes išsivystėme į žmones, kai išmokome liežuvauti apie tai, kas neaišku, ar tiesa.
Manau, visi žmonės tai daro, tik kai kurie apsimeta, kad taip nesielgia. Svarbu nepainioti apkalbų su intrigomis ir noru pakenkti. Apkalbėti kitus smagu.
Aš, beje, panevėžietiškas apkalbas esu panaudojęs kaip kūrybos šaltinį. Mes giminėj turėjom tokią tetą Genutę. Ji buvo mūsų giminės autoritetas, nes juk iš Kauno, iš didmiesčio!
Apie ją už akių kalbėdavo, kad turėjo kriminalinę praeitį, kad buvo ne visai lietuviškų šaknų, bet slėpė. Daug tų apkalbų buvo. Aš surinkau tas apkalbas ir prieš keletą metų nuvažiavau Genutės aplankyti į Kauną. Tai buvo nuostabus susitikimas! Iš jos irgi išgirdau keisčiausių gandų ir apie tai pastačiau spektaklį „Slabodkės vyšnelė“. Dabar dažnai atvykstu į Panevėžį ir mano giminaičiai vis ateina patikrinti, ką aš ten kalbu. Taip kartu aiškinamės, kas tiesa, kas melas.
Išties apkalbos būna visokios – ir piktos, ir linksmos, o ir šiaip – kad tik apkalbėt.
Labai nesmagu, kai apkalbas naudoja kaip ginklą apjuodinti kitus, sugadinti reputaciją, sukurti intrigą. Manau, reikėtų saugotis ir liežuvauti tik su gerais žmonėmis (juokiasi).
Apie save esu girdėjęs visokiausių gandų. Banaliausi, kad turiu vaikų su lesbiečių pora, kad pasidariau plastinę operaciją – esą kaip savo metų per jaunai atrodau – ir dar persisodinau plaukus Turkijoje.
Dar esu girdėjęs, kad studijų metais užsidirbdavau šokdamas go go naktiniuose klubuose. Bet nė vienas iš šitų dalykų nėra tiesa.
