Turbūt kiekvienas pritars, kad augintinis namuose suteikia daug meilės, džiaugsmo ir gerų emocijų.
Turbūt kiekvienas pritars, kad augintinis namuose suteikia daug meilės, džiaugsmo ir gerų emocijų.Šunys ir katės seniai nebėra tik namų sargai nuo įsibrovėlių ir pelių.
Gurmaniški ir tikrai nepigūs skanėstai, ne tik patogūs, bet ir stilingi drabužėliai, jaukūs guoliai ir pramogų parkus atstojančios karstyklės – regis, kartais šeimininkai netgi sau neišleidžia tiek, kiek murkiančiam ar amsinčiam keturkojui.
Tad šį kartą panevėžiečių klausiame, o kaip jie palepina savo keturkojus šeimų narius?
Rūta RUDĖ
Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvų skyriaus vedėja
Auginame keturių metų katinėlį ir aštuonerių šuniuką.
Katinas labiau kiemo gyventojas.
Kai stoja saulėti, šiltesni orai, ištisai lekia į kiemą.
Parsivežėme trijų mėnesių ir augo namuose, bet kai pradėjome išleisti į lauką, kiemas jam tapo kažkas tokio! Šalia miškelis, jis ten medžioja, parneša grobį mums pasirodyti. Vienu metu net buvo pradėjęs atsisakyti sauso ėdalo. Klausiau veterinaro, kas nutiko tam mūsų storam katinui. O jis, pasirodo, mėsytės prisigaudo, kur ten sausą pašarą beės.
Vardu Marlis, bet „ryžas“, todėl turi pravardę Voveriukas. Jis ne su visais draugiškas.
Kartą vos veterinaro neužpuolė. Veterinaras juokavo, kad nieko sau Voveriukas – Liūtas turėtų būti.
O cvergšnaucerių veislės Maksas jau kaip žmogus. Miega su vaikais lovoje. Kas du mėnesius gražinasi kirpykloje.
Augintiniams perkame specializuotą pašarą. Nuperkame ir skanukų, bet stengiamės ieškoti sveikesnių. Yra nuomonių, kad tie pirktiniai skanukai nelabai gerai. Bet pats skaniausias ir geriausias šuniui maistas, aišku, nuo stalo. Kai valgome, visą laiką tupi prie kojų. Jei kas nors nukrenta, kaip siurblys greitai sutvarko. Nelieka nė dėmelės.
Maksas labai mėgsta morkas. Netgi specialiai jam perkame. Skutant prisistato ir žino, kad bus jo skanėstas.
O jei paliksi maistą ne vietoje, tikrai sutvarkys. Jei kas nors gerai neuždaro šiukšlių dėžės spintelės, vėliau randame daug eibių namuose prikrėsta. Išsirenka maisto likučius, o popieriukai visur mėtosi. Turbūt gyvūnams žmonių maistas kaip mums saldainiai ar traškučiai.
Greta KĖVELAITIENĖ
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė
Mano Mozė tikriausiai yra labiausiai mylimas ir lepinamas šeimos narys.
Tai kurtų veislės šuo – greihaundas.
Iš prigimties šios veislės atstovai be galo šilti ir mieli šeimos šunys, nepaisant jų aristokratiškos laikysenos.
Jie yra tikri geruliai, todėl nesunkiai užkariauja visų širdis, o dėmesį labai mėgsta – paglostymai, paausio pakasymai ir kitas tylus dėmesys tiesiog būtinas.
Šią veislę rinkomės todėl, kad puikiai tinka auginti bute, nors dažnai šie šunys perkami lenktynėms. Tai greičiausi pasaulyje šunys ir genetiškai labai sveiki, dažniausia jų mirties priežastis – atsitrenkimas į medį. Jie taip greitai bėga, kad nebegalėdami išlaviruoti trenkiasi į kliūtį.
Nors šios veislės šunys vadinami pasaulio lenktynininkais, Mozė toks tikrai nesijaučia.
Dabar jau ir pensininkas, Mozei – septyneri metai, tad duok pagulėti, o ne bėgioti.
Be to, jis labai jautrus ir lyg pliušinis meškiukas miega lovoje užsiklojęs keliais sluoksniais, nes jam visuomet šalta.
Šios veislės šunys visai neturi pavilnės, šaltuoju sezonu nuolat šąla. Todėl drabužėliams išleidome gana nemažai. Jų plaučiai labai dideli, neproporcingi kūno matmenys, tad beveik visus drabužius teko siūti pagal užsakymą. Turime lietpaltį, paltuką, batukus – žiemą jie būtini.
Bet užtat grožio procedūrų Mozei nereikia – jis gražus iš prigimties. Kirpykloje yra buvęs gal tik kartą.
Kalbant apie skanukus, pirktinių bet kokių neėda, labai atsirenka. O kas nuo žmonių stalo – viskas tinka ir patinka, nors paprastai tokių skanumynų vengiame duoti. Turguje perkame kiaulių ausis, nosis, žandus ir uodegas, tad kiekvieną rytą gauna žalios mėsos skanėstą.
Jeigu nuvažiuojame pas močiutę, vienas kotletas keliauja į keptuvę, kitas – Mozei, tad nieko nuostabaus, kad taip išlepo.
Nors perkame nepigų pašarą, tikrai neskaičiuojame išlaidų augintiniui. Tai šeimos narys, kurio išlaidos įtraukiamos į šeimos biudžetą. Būdavo, kad tų nuostolių pridarydavo daugiau, per savo gyvenimą mums yra nemažai eibių prikrėtęs, bet ant jo negali pykti, o mes išmokome daiktus pakelti aukštai, kad nepasiektų.
Reda OSTEIKAITĖ
„Sekundės“ ir „Panevėžio balso“ žurnalistė, Lulu šeimininkė
Lulu pavadinčiau redakcijos dama su keturiomis kojomis ir nesuskaičiuojamu skaičiumi gerbėjų.
Galima sakyti, turime slaptą viršininkę.
Kai kiekvieną rytą Lulu žengia į redakciją pro duris, viskas tampa aišku – ši teritorija priklauso jai. Pirmiausia – tradicinis apėjimas: uodegytės pavizginimas, švelnus kolegų apšokinėjimas, šiltas pasisveikinimas su kiekvienu.
Ir, tiesą sakant, mes net nesiginčijame dėl tos teritorijos.
Kai turi savo atskirą skanukų stalčių, ne vieną žmogų, pasiruošusį bet kada tau parnešti naują žaisliuką ar pažaisti, kai tik užsimanai, vadinasi, tu čia tikrai svarbi.
O lepinama Lulu – kaip tikra karalaitė. Kartais atrodo, kad redakcijoje ji turi savo „aptarnavimo skyrių“ – vienas atneša skanėstą „šiaip sau“, kitas – naują žaislą „nes senas jau nebegeras“, o trečias – glostys, žais, kol pati Lulu nuspręs, kad pakaks.
Ji ne tik turi įvairiausių rūšių skanukų prikrautą stalčių, bet ir mini gerbėjų klubą, kuris nuolat ieško būdų, kuo ją nustebinti. Galima sakyti, kai kurie kolegos į parduotuvę eina ne sau, o „Lulu paimti ką nors skanaus“.
Lulu puikiai išmano redakcijos gyvenimo ritmą ir silpnybes. Ji turi neprilygstamą uoslę maistui.
Moka žiūrėti priekaištingu žvilgsniu, kai kas nors drįsta užkandžiauti. Ji jau žino, kada redakcijoje visi keliauja pietauti, ir pati pirma atsiduria prie stalo. Moka atsigulti tiksliai taip, kad visi aplink ištartų: „Ooi, kokia miela…“ O kai ji nusprendžia, kad metas pertraukėlei, visi supranta: Lulu geriau neignoruoti – laikas žaidimams, kamuoliukų mėtymams ar panašioms linksmybėms.
Žaisliukai, skanukai, pilvuko kasymas – viskas įtraukiama į jos asmeninį „darbo planą“, kurio nepaisyti redakcijoje tiesiog nedera.
Beje, Lulu turi ir savo slaptą kambarėlį – mes jį juokais vadiname jos asmeniniu Maisto banku. Tai jos pirma stotelė vos atėjus į darbą – patikrinti, kas per naktį atsirado naujo. Žodžiu, tikra profesionalė.
Ką čia bepridursi – redakcija be Lulu būtų tiesiog… raides dėliojantys žmonės.
O dabar – tai linksma ir visada šiek tiek plaukuota komanda.
Bet svarbiausia, kad dovanas Lulu gauna net iš mažųjų jos puslapio skaitytojų! Vieni atneša jai žaisliukų, mėgstamų skanėstų, kiti – piešia piešinius.
Ir, manau, visai pelnytai: šita šunytė jau seniai ne tik mano šeimos, bet ir visų numylėtinė.
Mantas BANELIS
Auginame du šunis ir penkiolika kačių – viena priglaustinukė, pati pas mus atėjusi, kiti Meino meškėnai.
Tiek laikome, nes tam turime sąlygas, gyvename rajone, vos 800 metrų iki miško.
Pirmoji mūsų augintinė buvo Meino meškėnė Mona. Keletą kartų važinėjome su ja pas kavalierių į Šiaulius, kol galop kelionės baigėsi tuo, kad patį tą kavalierių nusipirkome. Vėliau iš to paties veislyno pas mus atsirado daugiau augintinių.
Meino meškėnai – ypatingi katinai. Jų charakteris, bendravimas visai kitoks nei tradicinių katinų. Kiekvienas Meino meškėnas – individualistas. Negalima pagal vieną spręsti apie visus.
O abu šunys vokiečių aviganiai. Viena irgi priglausta. Šeimininkai kaime mirė ir liko gyvūnas beglobis, pamatę feisbuke, kad ieško šuneliui namų, nuvažiavome pasiimti. Kitą pirkome iš veislyno. Dabar mūsų Aryja dalyvauja parodose, lanko dresūros pamokas, jai reikia ir egzaminus laikyti – rūpesčių nemažai, bet labai gera, kai yra kuo rūpintis.
Kas yra gyvūno lepinimas? Jei tai reiškia, kad gyvūnas – lygiavertis šeimos narys, tada taip – lepiname. Jie mūsų laukia sugrįžtančių, pasiilgsta, kaip ir mes jų, kartu žaidžiam, kartu miegam – niekas mūsų neklausia, ar galima į lovą (juokiasi). Tiesa, ne visi į tą lovą prašosi, kaip ir sakiau, Meino meškėnai – dideli individualistai. Bet žmonos numylėtinis Sniegutis ir dabar lovoje užklotas, galvą ant pagalvės padėjęs murkia.
Pašaras turi būti tik aukščiausios klasės, jei kiek prastesnis, Meino meškėnams iš karto plaukai susivelia. Bet labiausiai mūsų gyvūnai norėtų to, ką mes valgome. O jau kaip mėgsta katės žuvį! Ką tik palepinau skumbre (juokiasi).
Atsidėkoja mums prinešdami pelių, kirstukų, driežų.
Ne tik mes gyvūnams suteikiame laimingą gyvenimą. Jie mums irgi suteikia daug laimės. Mums su žmona gyvūnai yra meilė, laimė, rūpinimasis – tiesiog gyvenimo visuma, gyvenimo būdas, kai daugiau laiko skiriama gyvūnams, ne pramogoms, nes bendrauti su jais yra malonumas, suteikiantis pilnatvę.
