Sekmadienis vieniems – ramaus pabudimo, kvepiančios kavos ir ilgesnių pasivaikščiojimų laikas. Kitiems – šventa diena bažnyčioje.
Šį kartą „Savaitės klausimo“ rubrikoje pakvietėme pašnekovus papasakoti, kokie jų sekmadieniai.
Ką jie veikia tą ypatingą savaitės dieną? Ar turi tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, ar mažų, tik jiems priklausančių ritualų, padedančių susikurti jaukumą?
Galbūt pagal mūsų pašnekovų tradicijas atpažinsite ir savo sekmadienius?
Simona KLOVĖ
STEAM centro Robotikos ir informacinių technologijų laboratorijos vedėja
Mano sekmadienių ritmas labai priklauso nuo metų laiko.
Per vasaros atostogas sekmadienis tarsi susilieja su kitomis savaitės dienomis ir išskirtinių tradicijų ar ritualų neturi.
Bet kai rugsėjį grįžtu į pedagoginį darbą, o paauglys sūnus į mokyklą – sekmadieniai įgauna kitokią prasmę.
Jie tampa pasiruošimo naujai savaitei diena – pietaujame su šeima ne namie, keliaujame į ilgesnį pasivaikščiojimą gamtoje su šuniuku, lepinamės pirties procedūromis.
Su sūnumi turime ypatingą tradiciją: valandėlę iki miego glostydami šuniuką abu peržvelgiame ateinančią savaitę, dalijamės mintimis, lūkesčiais, pajuokaujame.
Tai tarsi švelnus tiltas tarp savaitgalio ir naujos savaitės, kuris padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir įkvėpimą tiek darbui, tiek kasdieniam gyvenimui.
Aušra SIDOROVIENĖ
Upytės tradicinių amatų centro vadovė, etnologė
Kai buvome jauni, o mūsų vaikai maži, sekmadieniais eidavome pietauti pas tėvus. Tai buvo kaip „Tėve mūsų“.
Dabar, kai jau patys esame seneliai, irgi savaitgaliais labai laukiame savo šeimos. Užauginome tris vaikus, turime du anūkus, tad tie savaitgaliai pas mus pilni.
Gimiau Panevėžyje, bet vaikystėje vasaras leisdavau kaime pas močiutę netoli Marijampolės. Sekmadienis man būdavo ypatinga, šventa diena. Močiutė anksčiausiai keldavosi, skubėdavo į mišias. Aš visada labai norėdavau eiti kartu su ja. Gal ne tiek į mišias. Žinojau, kad po jų tikrai nusives į miestą, eisime į kavinukę ledų suvalgyti, gal kokio „kermošavo“ nupirks. Aš net dabar užuodžiu tą sekmadieninį kvapą – bažnyčios, saldainių. Žinau, kuriame klaupte sėdėdavome bažnyčioje, ir ta kavinukė išlikusi.
Ir dabar mūsų šeima stengiasi gyventi taip, kad sekmadienis būtų šventa diena. Jokių darbų, kuriuos galima atidėti, nedirbame. Toks ramus šventadienis. Šiame skubančiame laike labai smagu, kad gali atrasti laiko sau, šeimai.
Gyvename kaime ir kartais savaitės dienų neužtenka, bet jei reikia ką nors nudirbti sekmadienį, to imamės tik pavakary, gerokai po mišių.
Džiaugiuosi, kad mano šeimoje, jei ir ne visi skuba sekmadienį į mišias, bet yra susitarimas, kad mane išleidžia į bažnyčią – pasimeldžiu už visą šeimą. Jie mano, kad jei mama sekmadienį buvo mišiose, tai ir jie visi buvo (juokiasi).
Netgi kur nors iškeliavus, per atostogas ilsintis visą savaitę, sekmadienis vis tiek yra ypatinga diena. Turbūt dažnam taip.
O Europoje yra valstybių, kur sekmadieniais jokia parduotuvė nedirba.
Vytautas ŠTEINAS
Senjoras
Kadangi man jau seniai nebereikia eiti į darbą, visos savaitės dienos man kaip sekmadieniai. Pardaviau kolektyvinį sodą, garažą, dargi ir turėtos žemės gabalą, dabar esu laisvas paukštis.
Bet vis tiek sekmadienis man – ypatinga diena. Ypač kai mudu su žmona Janina aplanko proanūkis Jokūbas. Turiu keturis anūkus ir tik vieną proanūkį, kuriuo neatsidžiaugiu. Ateina pas mus Jokūbas su tėvais, visi bendraujame, manoji Janina pavaišina mus skaniais pietumis.
Kai Jokūbo tėvai turi kitokių užsiėmimų ir mūsų nelanko, arba vienas, arba su Janina pavažiuojame miškan. Esu senas panevėžietis, Panevėžio žmonės pažįsta mane kaip užkietėjusį grybautoją. Renku grybus nuo pat pavasario iki vėlyvo rudens.
Kai grybai nebeauga, mane vis tiek traukia miškas. Nuvažiavęs šiaip sau dykas nevaikštau, kirtimuose parenku berželių šakų, iš jų surišu šluotų, nors gyvenu daugiabutyje ir šluotų man pačiam nebereikia.
Bet mano šluotos gan paklausios turguje. Jomis esu apdovanojęs daugiabučių kiemsarges, matau, patenkintos brūžina, tvarkydamos kiemus.
Kai pašals, imsiu meškerę, kirsiu upės ledą ir gaudysiu ešeriukus. Į mišką mane neretai palydi žmona, o žvejoti važiuoju vienas. Žvejyba – vieno reikalas. Žuvis aš gaudau ir Nevėžy, ir Lėveny, kartais pavažiuoju iki Mūšos.
Rasma PAŽEMECKAITĖ
Panevėžio romų bendruomenės vadovė
Romai yra be galo karštai tikinti tauta. Ne visada eina į bažnyčią, nes romas galvoja, kad Dievas yra visur.
Vaikystėje sekmadieniais tėtis visada vesdavo mane į bažnytėlę Marijonų gatvėje. Ten ir chore giedodavau. Pamenu, visa gerkle rėkdavau (juokiasi).
Mama melsdavosi namuose.
Labai ryškiai atsimenu sekmadienių vakarus vaikystės namuose. Tokiais vakarais tėtis ir mama melsdavosi dėkodami Dievui už sveikatą, gerus darbus. Tai būdavo tarsi visos savaitės apibendrinimas, o man, vaikui, svarbiausia buvo, kad sekmadienį vakare gausiu saldumynų. Tais laikais turbūt visi varganai gyveno ir saldumynais nesilepindavo. Todėl jei pajusdavai namie svylančio cukraus kvapą, žinojai – bus geras sekmadienio vakaras. Arba gaudavom gogel-mogelio – su cukrumi išplaktą kiaušinį.
Sekmadienį susirinkdavo visa šeima. Romus vyras, žmona ir vaikai – dar ne šeima. Šeima – tai dar ir vyro, žmonos tėvai, broliai, seserys, jų vaikai, anūkai.
Jei suskaičiuoji 30 žmonių – čia jau šeima. Įsivaizduokite, kiek mūsų susirenka per Kalėdas! Aš esu jauniausia iš šešių vaikų, o dar ir mano brolis labai turtingas – turi 17-iolika anūkų!
Dabar mano sekmadieniai jau kitokie nei vaikystėje. Labai ramūs. Viena auginu dvynes dukreles. Sekmadieniai yra mamos laikas, kai visą savo dėmesį skiriu išskirtinai tik joms. Dukrelėms turiu būti ir mama, ir tėtis, ir draugė, ir guodėja, ir pabūti griežta. Joms labai patinka mūsų šeimyniniai pasitarimai.
Džiaugiuosi, kad jos dar nori su manimi bendrauti, džiaugiuosi mūsų pasibuvimu.
