Kiekvienas Lietuvos miestas pasižymi skirtingu charakteriu, o gyventojai – savita tapatybe. Tačiau yra šis tas bendra, kas sieja vieno ar kito miesto žmones.
Kiekvienas Lietuvos miestas pasižymi skirtingu charakteriu, o gyventojai – savita tapatybe. Tačiau yra šis tas bendra, kas sieja vieno ar kito miesto žmones.Sako, tikrą panevėžietį galima atpažinti iš tarties ar specifinės kalbos manieros. O kas dar išduoda, kad prieš jus stovi tikras panevėžietis?
Šią savaitę pašnekovų klausiame, kaip atpažinti tikrą panevėžietį? Ar juos pačius atpažintų būtent pagal šį požymį?
Rimantas KIELA
Verslininkas
Turbūt nesu pats tikriausias panevėžietis, nes gimiau ir augau kaimyniniame Radviliškio rajone. Į Panevėžį atvykau būdamas 23-ejų, ir štai šiame mieste aš jau keturiasdešimt metų!
Augant kaime, dargi vienkiemyje, Panevėžys man atrodė didžiulis ir kone stebuklų miestas. Stebuklas atrodė gyventi daugiabutyje, kur nereikia kurti krosnies, o iš čiaupo teka ne tik šaltas, bet ir karštas vanduo.
Bet po studijų atvykus į Panevėžį, apsigyvenus bendrabutyje, tie stebuklais rodęsi buitiniai patogumai tokie nebeatrodė – tapo kasdienybe, o aš panorau vėl gyventi ant žemės. Turėti savo sklypą, kiemą, savo žolės.
Dar, pamenu, tais laikais stebėdavausi, jog panevėžiečiai daugiabučių laiptines vadina narveliais. Nesinorėjo būti narvelio gyventoju.
Nuo pat jaunystės, taigi visus Panevėžyje nugyventus keturis dešimtmečius, susiduriu su puikiais, kūrybingais, versliais šio miesto žmonėmis. Tad manau, kad kaip tik tokie yra panevėžiečiai – su jais tapatinuosi ir aš pats.
Buvo metas, kai panevėžiečius buvo galima atskirti pagal tai, jog dėvi treningus. Tarp kitko, treningų savo miesto žmonėms parūpindavau ir pats, supirkinėdamas juos Vidurinės Azijos šalyse.
Buvo ir toks metas, kai garsėjome dėvėtų drabužių parduotuvėmis. Dabar gi vaikščiodamas po miestą matau, kiek daug turime odontologijos klinikų bei grožio salonų. Darau išvadą, kai tikrai esame verslūs, taikomės prie laikmečio, gebame persiorientuoti.
Beje, bendraudamas su kitų šalies miestų gyventojais, su lietuvių grupėmis keliaudamas po užsienio šalis, susiduriu, kad žmonės domisi Panevėžiu. Jie man pasisako arba neseniai lankęsi, arba kad ruošiasi atvykti. Aš tuomet juos pakviečiu į Birutės gatvės skulptūrų parką, kurį pats ir kuriu. Yra jame ir mano sukurta drakonė – netrukus ji turi atsivesti drakoniukų!
Tomas MARKELEVIČIUS
Žurnalistas, lenktynininkas
Kitų miestų gyventojai, kurie mane pažįsta, puikiai žino, kad esu iš Panevėžio – čia gimiau, augau ir neketinu niekur kitur kelti kojos.
Tačiau nepažįstami žmonės mano kilmę dažniausiai atpažįsta išgirdę panevėžietišką tarmę.
Kai dirbau televizijoje, buvau išmokęs prieš kamerą „perjungti“ kalbą į norminę. Tačiau bendraudamas su žmonėmis niekada neslepiu savo tarmės – ji man patinka. Ir būtent iš tarmės žmonės supranta, kad esu iš Panevėžio.
Lygiai taip pat man labai lengva identifikuoti gryną panevėžietį, kai bendrauju su nepažįstamais žmonėmis. Tos mūsų tarmės neatpažinti tiesiog neįmanoma.
Kitas dalykas – specifinės sąvokos. Tikras panevėžietis supras, ką reiškia pasiūlymas susitikti prie „narvelio“. Ko gero, niekur kitur Lietuvoje daugiabučių laiptinės taip nevadinamos.
Kadangi automobilių sporte bendrauju su daugybe žmonių iš visos Lietuvos, nuolat girdžiu įvairias tarmes – nuo pasvalietiškos iki suvalkietiškos. Mūsų Panevėžio rajono komandoje „Ekrosas“ taip pat lenktyniauja sportininkai iš skirtingų regionų.
Labai smagu aplinkui girdėti tokią tarmių įvairovę. Manau, kad kiekvienas turėtų išlaikyti bent dalelę tarmiškumo savo kalboje. To nereikia gėdytis – tai mūsų kultūrinio identiteto dalis.
Laimutis SĖDŽIUS
J. Miltinio dramos teatro aktorius
Niekaip neatpažįstu. Man sudėtinga dėl to, kad aš žemaitis iš Telšių. Netikras panevėžietis.
Žemaitį iš akcento, net jei literatūriškai kalba, atpažįstu – vis tiek išlenda tartis. O panevėžiečio niekaip. Nors jau 41 metai gyvenu Panevėžyje.
Atpažinimas gal turi būti įgimtas jausmas? Neįsivaizduoju. Yra tik tam tikri stereotipai: aukštaitiška tarmė, gal tas panevėžietiškas žodžių trumpinimas, kirčiavimas, bet daugiau nieko – sakyčiau, nėra jokio požymio.
Dabar žmonės tokie skirtingi, kad niekaip neatpažinsi, kuris iš kur. Gali atpažinti užsienietį, o tai, ar iš Panevėžio, Šiaulių, ar kitur – ne. Tikrai nėra išskirtinių požymių – bent jau aš neįsivaizduoju. Rengiamės kaip visi, elgiamės kaip visi, vaikai išvažiuoja mokytis į Vilnių, Kauną, užsienius. Jie greitai asimiliuojasi su aplinka, kurioje gyvena. Nemanau, kad iš jos išsiskiria.
Anksčiau, kai gyvenome labiau suvaržyti, gal ir skirdavomės – dabar tikrai ne.
Panevėžiečiai labai geri žmonės, labai pasikeitę. Anksčiau apie Panevėžį sklandydavo visokių kalbų, o dabar reikia džiaugtis: gyvename gražiame mieste ir su gerais žmonėmis bendraujame.
Judita MIKALKEVIČĖ
Videografė, multimedijų kūrėja
Pati esu kilusi iš Pasvalio rajono, bet gyvenu šiame mieste jau keliolika metų – galbūt kas nors tikrai panevėžietiško jau įaugo ir manyje.
Iš patirties galiu pasakyti, kad panevėžiečius kiti žmonės dažniausiai atpažįsta iš kalbos. Kai darbuojuosi kituose miestuose, atrodo, kalbu bendrine kalba ir tikrai taisyklingai. Pasirodo, greičiausiai yra ne visai taip.
Kai renginyje kas paklausia, iš kur esu, atsakius, kad iš Panevėžio, dažniausiai išgirstu: „Taip ir galvojau!“
Nežinau, ar tai kirčiai, ar legendinės pabrėžtos balsės, o gal specifinis žodynas mus išskiria iš kitų.
