SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ką daryti, kad Panevėžyje daugėtų gyventojų?

Šį kartą „Savaitės klausimo“ rubrikoje – panevėžiečiams gerai pažįstamas veidas: teatro „Menas“ aktorius, kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ teatro studijos kuratorius ir įtraukiančių ekskursijų po miestą vedėjas Irmantas Pilis. „Mane vis dar, kaip ir prieš dešimtmetį, jaudina Panevėžio demografijos klausimai. Vis dar rūpi, kodėl miesto gyventojų taip sparčiai mažėja“, – sako Irmantas.

Dažniausias atsakymas į tokius klausimus: išvykę studijuoti panevėžiečiai negrįžta.

„Tačiau mano ir daugelio mano grįžtančių draugų pavyzdžiai rodo, kad yra ne visai taip“, – įsitikinęs aktorius.

Tad Irmanto klausimas panevėžiečiams: kodėl Panevėžys vis dar yra miestas, iš kurio išvykstama, bet nesugrįžtama? Ką galime padaryti, kad vėl taptume didmiesčiu?

Justinas DALINDA

Kavinės „Kavalierius“ savininkas

Gyventojų mažėjimas Panevėžyje yra inertiškas ir tęsiasi ilgą laiką. Norisi tikėti, kad ta mažėjimo tendencija pagaliau ims keistis. Manau, įkvepiančios istorijos, jaunų šeimų, grįžtančių į mūsų miestą, pavyzdžiai užkrečia tuos, kurie dėl tokio žingsnio galbūt dar dvejoja.

Tokių sėkmingų pavyzdžių ir mano aplinkoje, ir viešojoje erdvėje tikrai gausu. O ir pats Panevėžys sparčiai gražėja, keičiasi, tampa šiuolaikišku miestu, kuriame gyventi gera ir patogu.

Seniau iš jaunų žmonių girdėdavau, kad į Panevėžį jie tikrai negrįš gyventi, o dabar vis dažniau pasako, kad galbūt tai gera mintis, gal kada ir grįšime. Bent jau mano aplinkoje tikrai matyti intencija grįžti į gimtąjį miestą, tad tikiu, kad ilgainiui tai įgaus pagreitį.

Sparčiai augantis pasididžiavimas savo miestu taip pat prisideda prie noro grįžti.

Gimus dukrelei, mes taip pat apsisprendė parvykti į Panevėžį. Čia gyvena mano tėvai, įsigyti būstą gerokai pigiau, o ir miestas labai patogus jaunai šeimai, nėra bėdų dėl vietos darželyje ar mokykloje. Į Panevėžį mus parvedė praktiški ir nostalgiški motyvai.

Ir tuo labai džiaugiuosi, labai smagu ir gera augti kartu su savo miestu.

Kita vertus, svarbu ne skaičiai, kiek tų gyventojų turime, o mūsų bendruomeniškumas, kokie esame kaip bendruomenė. Čia irgi galioja taisyklė, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė.

Rūta ŠTILINĖ

Renginių organizatorė

Norėčiau paprieštarauti, kad Panevėžyje gyventojų mažėja, nes mano aplinkoje kaip tik labai daug į jį grįžtančių.

Kai 2003 metais baigėme mokyklą, visi kažkur išsibarstėme, bandėme įsitvirtinti ir užsienyje, bet apie 2013–2015-uosius pradėjo grįžti ir beveik visi mano draugai jau sugrįžę į Panevėžį.

Matau labai daug sėkmingų savo artimų draugų, bendraklasių istorijų – sugrįžę čia rado savo vietą, pradėjo verslus, veiklas. Kai susitinkame, visada pakalbame, kaip nuostabu gyventi Panevėžyje: nėra kamščių gatvėse, nėra tokios oro taršos, per 10–15 minučių galime nuvažiuoti, kur reikia, vaikus išvežioti po mokyklas ir būrelius arba jie ir patys gali savarankiškai nukeliauti. Mūsų vaikai šiltuoju sezonu į mokyklą važiuoja dviračiais.

Dar nė karto nepasigailėjome sugrįžę. Kai nuvažiuojame į Vilnių, griebiamės už galvų: kiek mašinų, kiek stovėjimo kamščiuose!

Matau dvi priežastis, kodėl Panevėžyje mažėja gyventojų – reikia šeimų, gimdančių vaikus, ir aukštosios mokyklos.

Mieste nėra universiteto, dėl to nepritraukia tiek jaunų šviesių žmonių, kiek galėtų turėdamas aukštąją. Jei prieš keletą metų dar ir Panevėžio kolegija būtų netekusi savarankiškumo, dėl šito buvo kilęs didelis sujudimas, miestui būtų buvusi tikrai labai didelė netektis.

Kita problema – Panevėžyje mažėja kūdikių. Nors tai šeimoms labai pritaikytas miestas, tikrai patogus auginti vaikus, bet girdėjau, kad apskritai Panevėžyje drastiškai sumažėję gimdymų. Labai noriu palinkėti moterims gimdyti, atrasti motinystės džiaugsmą.

O pats Panevėžys labai gražus – atsinaujina, plečiasi. Matau tik pozityvią jo perspektyvą. Kai vaikštau Panevėžio gatvėmis, mane visada apima sentimentai. Čia taip viskas sava.

Jūratė KLIMAVIČIENĖ

Plaukimo trenerė, senjorė

Išgirdusi tokį klausimą mintimis grįžau į savo jaunystę. Tuomet aš, Kaune, dargi bute Laisvės alėjoje, užaugusi, Kaune baigusi aukštąją mokyklą, tapusi diplomuota sporto pedagoge atvykau dirbti į Panevėžį.

Kaune buvau pavargusi nuo spūsčių, didelių atstumų, netgi nuo žmonių gausos. Lyginant su gimtuoju Kaunu, Panevėžys man atrodė toks mielas, toks žalias, jaukus miestas.

Tą patį apie Panevėžį sakau ir dabar, išgyvenusi jame daugiau nei keturis dešimtmečius.

Noriu pasidžiaugti, kad visi trys mano vaikai – dvi dukros ir sūnus – gyvena Panevėžyje. Vienos dukros namai Dembavoje, kitos Velžyje. Į Velžį ji su šeima visai neseniai persikraustė iš Vilniaus. Kaip aš kitados aiškinau, taip ir mano dukra su vyru dabar sako, jog persikraustė pavargę nuo sostinės spūsčių, žmonių gausos ir didelių atstumų.

Visą gyvenimą dirbau su jaunais žmonėmis. Dauguma jų gyvena arba mūsų šalies didmiesčiuose, arba užsieniuose. Iš kai kurių jų esu girdėjusi, kad Panevėžyje nebūtų ką veikti, kad Panevėžyje ne taip lengva gauti kvalifikuotą darbą, o ir užmokestis menkesnis nei didžiuosiuose miestuose. Mažiau ir pramogų.

Matyt, norėdami pramogauti, daugiau uždirbti, jauni žmonės ir renkasi gyvenimą didžiuosiuose miestuose. O aš pajuokauju, kad iki turgaus, bažnyčios, ligoninės iš visų Panevėžio vietų netoli, tad ko mums, pensininkams, daugiau reikia?

Ugnė LUKOŠEVIČIŪTĖ

Keturis šimtukus už abitūros egzaminus gavusi būsima studentė

Panevėžys labai kompaktiškas, patogus miestas, bet didmiesčiuose daugiau galimybių ir pramogų – tai jaunam žmogui taip pat svarbu, kaip ir geras išsilavinimas.

Natūralu, kad po mokyklos baigimo visas gyvenimas persikelia į kitus miestus – bendraklasiai atsiranda didmiesčiuose, užsimezga naujų pažinčių.

Kur atlikti darbo praktiką, dėl patogumo studentai taip pat ieško tame mieste, kuriame studijuoja ir gyvena, o baigę studijas dažnai pasilieka toje pačioje darbo vietoje.

Nuo rugsėjo studijuosiu Vilniuje ISM universitete tarptautinį verslą ir komunikaciją.

Kadangi pati dar nesu studentė, sudėtinga nuspėti, kokia bus mano patirtis, bet būtent dėl minėtų priežasčių nematau savęs grįžtančios į Panevėžį iš karto po studijų.