SAVAITĖS KLAUSIMAS: didžiausią įspūdį padariusi knyga arba filmas

Į klausimą, knyga ar filmas, nėra vieno teisingo atsakymo.

Knygos žadina vaizduotę, praturtina žodyną, verčiant puslapį po puslapio asmeniškai išgyvenama kiekviena nauja istorija.
Geras filmas taip pat yra penas ne tik akims, bet ir sielai, kai mėgaujamasi aktorių vaidyba bei scenomis. O kokių dar galimybių atveria šiuolaikinė kompiuterinė grafika!
Šįsyk panevėžiečių klausiame, kokia knyga arba filmas padarė didžiausią įspūdį, įtaką jų asmenybei?

Laurynas VALKIŪNAS
Režisierius

Dažnai mintimis grįžtu į režisieriaus Terenso Maliko 2019 metų filmą „Paslėptas gyvenimas“ („Hidden life“).
Tai vienas iš mane įkvepiančių režisierių: patekti į šio filmo pasaulį – tarsi įeiti į bažnyčią. Filmas pasakoja apie austrų kankinį Francą Jagerštaterį, Antrojo pasaulinio karo metu nužudytą už tai, kad pašauktas į kariuomenę atsisakė tarnauti ir prisiekti ištikimybę Hitleriui.
Iš pirmo žvilgsnio idiliškame Austrijos ūkininkų kaime gyvenantis Francas tampa atstumtuoju, o vėliau patenka į nacių kankintojų rankas. Ištikimybės priesaika išsaugotų Franco gyvybę ir grąžintų vyrą šeimai, tačiau galiausiai jis nuteisiamas ir sušaudomas.
Tai istorija apie asmenį, kuris dėl karo išprotėjusiame pasaulyje taria: „Negaliu daryti to, kas man atrodo neteisinga. Jeigu Dievas man davė laisvą valią, esu atsakingas už tai ką darau.“
Režisierius Terensas Malikas, besirenkantis ankstyviausių krikščionybės istorijų paraleles savo filmams, beveik pranašiškai pasakoja kankinio Franco istoriją būtent tada, kai pasaulyje bręsta vis daugiau karo beprotybės ir įtampos.

Albina SALADŪNAITĖ
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekininkė

Mane užbūrusi Džeinė Eir. Kai žiūriu filmą, visada verkiu, o anglų rašytojos Šarlotės Brontės to paties pavadinimo romaną kasmet skaitau iš naujo ir tas kūrinys man kaskart vis kitaip suskamba.
Ir nors filme keičiasi aktorių kartos, man jis vis tiek ypatingas.
Dar ankstyvoje jaunystėje įstrigo du romanai: Ivano Turgenevo „Išvakarėse“ apie tai, kaip būti gerai žmonėms, ir Š. Brontės „Džeinė Eir“, sužavėjęs ne tik skausmingo likimo mergaitės didžiule meile Rodžeriui, bet ir jos dvasios tvirtumas, valios stiprybė – idealai, kurie formavo mane. Kai nutinka, kad norisi skaityti, bet niekas nelimpa, vėl į rankas imu „Džeinę Eir“.
Mano asmenybei įtaką darė ir Šatrijos Raganos kūriniai. Tiesiog alpėjau skaitydama jos „Sename dvare“. Savo kūryboje Šatrijos Ragana paliko didelį pasaulį.
Taip pat ypatingą žymę paliko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūriniai. Ji buvo apdovanota žurnalisto talentu, taikliai reaguodavo į kiekvieną įvykį, kad būtų kas leidę jai anais laikais studijuoti žurnalistiką! Ji rūpinosi visuomenės, ypač jaunimo, morale, Bitei nebuvo tas pats, kas su visuomene vyksta, kaip jauni žmonės atrodo, kaip elgiasi.
Tos dvi moterys – G. Petkevičaitė-Bitė ir Šatrijos Ragana – tarsi apglėbusios Lietuvą: viena Žemaitijoje, kita Aukštaitijoje. Atrodo, jos laiko tą, kas neturi senaties termino.

Justas JASĖNAS
Kunigas

Su knygelėmis pradėjau draugauti dar vaikystėje. Pati pradžia – pasakos, vėliau – baladės, poemos, padavimai ir legendos.
Atmintyje atgyja keikūnas, savanaudis, mergišius Čičinskas, skaudžios, pažymėtos neišsipildymu Jūratės ir Kastyčio, Neringos ir Naglio meilės istorijos.
Mokyklos suole ir pažintis su Almos Karosaitės, Vytautės Žilinskaitės, Violetos Palčinskaitės, Ramutės Skučaitės eilėraščiais.
Labai paveikios, iškalbingos, vaikui lengvai suprantamos to meto dailininkų iliustracijos. Vaikystės lentynoje taip mano paties išrikiuota: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karas“, Kosto Kubilinsko „Stovi pasakų namelis“, Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai.“ Toliau užsienio autorių kūriniai: Horsto Ekerto „Panama labai graži“, Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“ bei Žiulio Verno „Penkiolikos metų kapitonas.“
Didžiulę įtaką padarė poetės Elvyros Pažemeckaitės padovanota Česlovo Milošo knyga „Isos slėnis.“ Drauge su poete braidžiojome palei Nevėžį, per karklynus, aukštas žoles skynėmės kelią, lankėmės tose vietose, kur vaikystę praleido pats Milošas. Labai stiprūs įspūdžiai. Vienu metu net galvojau, kad toje knygoje ir apie mano vaikystę, namų aplinką rašoma.
Jokių tendencijų nesilaikau, madų nesivaikau. Kai visi ūžė ir ėjo iš proto skaitydami Kristinos Sabaliauskaitės knygas, aš ramiausiai skaičiau Juozą Baltušį. Kai įsikyri Maironis, pabosta pelėsiais ir kerpėm apėjusios pilys, skaitau Sigitą Parulskį arba Ričardo Gavelio romanus. Kartais leidžiu sau perskaityti Juliaus Janonio eilėraščius. Tada jau maga važiuoti pasidairyti į Biržus. Arba priešingai – šmirinėjau Židikuose ir Užventyje, fotografavau. Grįžęs supratau, kad verkiant reikia iš naujo perskaityti Šatrijos Raganos „Sename dvare.“
Knygos man padeda susitikti, atpažinti, susipažinti, susibičiuliauti. Būna, kad ištinka lyg koks ženklas. Štai dar šiais metais teko bendrauti su Algimantu Kaminsku, Vytaute Žilinskaite, Nijole Sadūnaite, o va… Iškeliavo, liko prisiminimai, autografai, jų knygos, nuotaikos. Turbūt turiu sugrįžti, įsiskaityti.
Vaikystėje žiūrėdavau JAV draminį serialą „Namelis prerijose.“ Su šeima, kaimynais nepraleidom nė vienos vokiečių kriminalinio serialo „Senis“ serijos. Visus darbus, reikalus mesdavom ir sukišę nosis į ekraną žiūrėdavom lietuviškas „Gimines“, o vėliau ir „Atžalas.“ Patys pačiausi mano filmai: „Tadas Blinda“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Virto ąžuolai“, „Raudonmedžio rojus“ bei „Moteris ir keturi jos vyrai.“ Dar galėčiau pridėti amerikiečių romantinę karo dramą „Perl Harboras“, „Elzė iš Gilijos“, „Emilija iš Laisvės alėjos“, „Poetas.“ Tai juostos, sujaudinusios iki ašarų, paskatinusios mąstyti. Domiuosi ir priimtina Janinos Lapinskaitės, Algimanto Puipos, Šarūno Barto kūryba. Vis dėlto esu labiau skaitytojas. Atsidedu ramiam, lėtam skaitymui, mąstymui rudenį ir žiemą.
Kartais taip tiesiog nutinka. Sėdim su bičiuliais Dieveniškėse – pačiame Lietuvos užkrosnyje. Jie vežasi degtinės, degtukų ir degalų, o aš knygų mainų lentynoje suradau kelias Justino Marcinkevičiaus ir Salomėjos Nėries eilėraščių knygas. Nemadinga, gal net pavojinga su tokiom pavardėm ir knygelėm reikalų turėti. O man, senam bernui, tai kas, pasiėmiau ir laimingas, visą kelią garsiai juokdamasis traukiau namo.
Šiomis dienomis pasirodys Viktorijos Daujotytės knyga „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, labai laukiu. Kol sulauksiu, dar spėsiu perskaityti Česlovo Juršėno „Nenuobodaus gyvenimo mozaiką.“ Jonavoje jam prižadėjau perskaityti ir paskambinti, pasidalinti įspūdžiais.
Man brangi, artima lietuvių autorių kūryba. Visa, ko man reikia, ten be didelių pastangų randu. Ir nėra čia ko susimenkinti, gūžtis, drovėtis, mikčioti. Susidariau autorių ir kūrinių kanoną, jo jau nebekeičiu ir nebeplečiu. Prozininkai: Vytautas Bubnys, Juozas Aputis, du Romualdai – Granauskas ir Lankauskas, poetai: S. Nėris, Vytautas Mačernis ir Paulius Širvys. Visa literatūra iš gyvenimo ir apie jį, apie žmogaus būties reikalus, lūkesčius, viltį, laimę, griūtį, pralaimėjimą, baigtį.

Daiva TANKŪNAITĖ
Panevėžio V. Mikalausko menų gimnazijos projektų vadovė, gidė, lektorė

Mano patirtis tokia, kad viskas susiję su mano darbu ir kelionėmis. Man labai patinka arba prieš kelionę, arba po jos paskaityti apie tą vietą, į kurią važiuoju. Pamenu, prieš kelionę į Kretą pasiėmiau Viktorijos Hislop knygą „Sala“. Joje pasakojama apie salą, į kurią išveždavo raupsuotuosius, apie gyvenimą Graikijoje. Ši knyga man atvėrė visai kitą pasaulį. Knygos įduoda raktą į kokią nors paslaptį arba žinią, kurios nesupranti. Raupai. Kas tai yra? Kada jie baigėsi? Ši sala Kretoje matoma iš daugelio penkių žvaigždučių viešbučių. Į ją taip pat ir plukdoma.
O šią vasarą važiuodama prie Baltijos jūros į Latviją pasiėmiau Alesandro Barico „Jūra vandenynas“. Man ji buvo be galo geras pasirinkimas. Kiekvieno mūsų santykis su jūra savotiškas. Pagrindinė knygos mintis buvo tarsi mano atostogų raktas: būtų labai gerai, jog kiekviena upė atvestų į jūrą. Žodžiu, būtų gerai, kad ir mūsų gyvenimas būtų toks įspūdingas.
Patinka ir autobiografinės knygos. Viena tokių – Glorijos Goldreich „Mano tėvas Šagalas“. Be galo talentingas menininkas, šiek tiek turintis sąsajų su Vilniumi. Knygoje atskleidžiamas jo kūrybiškumas, tėvų ir vaikų santykiai.
Seniai ką nors skaičiau lietuvių autorių. Dabar laukiu bibliotekoje eilėje Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“. Turiu Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“. Šis romanas man – kultinė knyga.
Kartais perskaitytos žinios praverčia ir praktiškai. Važiavome į Kiniją. Pasiėmiau romaną apie Kiniją ir skaičiau kelionėje. Mums kildavo labai daug klausimų, į kuriuos vietinė gidė negalėdavo atsakyti. Klausi, kas žydi – garsiosios sakuros, slyvos ar persikai? Ką pardavinėja sumautus ant pagaliukų su cukrumi? Iš vakaro apie tai perskaičiusi knygoje galėdavau pasakyti kelionėms draugams, kad čia kinų desertas.
Dabar rengiama visokių kursų – rašymo, skaitymo, kalbėjimo ir kitokių. Bet visa ko pagrindas yra skaitymas. Taip formuojasi žodynas, mintys. Žodis yra galingas visomis prasmėmis. Esu kažkur skaičiusi puikią mintį: jei namuose yra biblioteka, netgi jei vaikai neskaito, vis tiek tai turės teigiamą poveikį jų gyvenime.