SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar tikrai pinigai reiškia laisvę?

„Jei tik turėčiau tiek pinigų“, – tikrai bent kartą kiekvienas yra taip pagalvojęs. Bet ar tikrai pilnos kišenės, piniginės ir sąskaitos daro žmogų laimingą?

Šią savaitę „Panevėžio balsas“ su panevėžiečiais pasikalbėjo apie finansinius reikalus. Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę? Ar turi svajonę, kuriai nepagailėtų ir didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sutaupytų? Ar pasirinkimą apsiperkant dažniau lemia emocijos, ar perka tik tai, kas būtina? O kokia buvo pirmoji alga ir ką už ją pirko?

Liucija KARALIENĖ
Fotomenininkė

Pinigai man reiškia finansinę laisvę ir tikrai didelę. Tarkim, planuoju važiuoti atostogų ir nuo pinigų sumos priklausys, kokios jos bus: kokiame viešbutyje apsistosim, ką veiksim, kiek save teks riboti.
Turiu svajonę, kuriai nepagailėčiau didelės sumos, jei tik tokią turėčiau. Norėčiau visą šaltąjį sezoną praleisti Madagaskare. Lietuviška žiema mane veikia neigiamai. Tikrai nebūtų gaila pinigų pusmetį pagyventi ten, kur šilta ir šviečia saulė. O Madagaskare, man atrodo, ne tik smėlis ir vanduo šilti, bet ir žmonės.
Skaičiavau, kad norint ten normaliai gyventi, mėnesiui keturių asmenų šeimai reikėtų maždaug 5 tūkstančių eurų. Dar priskaičiuoti tektų ir kelionės bilietus, o jie labai brangūs.
Gal už kokių dešimties metų ir pavyktų tam vienam pusmečiui išvažiuoti.
Madagaskarą tolina ir mano emocijų skatinamas apsipirkimas. Į parduotuves einu be pirkinių sąrašo, prisiperku daug nereikalingų dalykų. Kai man liūdna, negera, būtinai turiu ką nors gražaus pirkti.
Neslėpsiu – daug pinigų išleidžiu nebūtiniems pirkiniams ir netgi, sakyčiau, neprotingiems.
Išlaidauju drabužiams, aksesuarams, skrybėlėms, rankinėms. Paskui galvoju: juk man jų tikrai nebereikia, nes išties daug turiu. Bet pardavinėti dar nebandžiau, nes labai gaila.
Manyčiau, toks apsipirkinėjimas nėra tikroji relaksacija, o tiesiog apsigavimas, kai tą akimirką pasijuntu geriau.
O kada gavau pirmąją algą, negalėčiau net atsakyti. Mūsų šeima turi keramikos įmonę ir turbūt nuo 15-os metų visada padėdavau mamai. Mano užduotis buvo bendrauti su klientais, vertėjaudavau vokiečių, anglų kalbomis, važinėdavome į parodas.
Kai sulaukiau 18-os, iš savo užsidirbtų pinigų nusipirkau automobilį „Opel Tigra“.

Vidmantas URBONAS
Pasaulio ultratriatlono čempionas, pasaulio rekordininkas

Pinigai suteikia laisvę, bet svarbiausia yra siekiai, ką nori su tais pinigais daryti.
Man laisvė yra ne turtas, ne automobiliai, ne namai, o įdomūs projektai, užmojai.
Tarkime, nuvažiuoti į varžybas reikia pinigų, perplaukti ežerą, jūrą – irgi jų reikia.
Turiu nebaigtų projektų, neišpildytų svajonių. Dar Dunojus neperplauktas, dar reikėtų sugrįžti prie Lamanšo sąsiaurio, nes jį įveikti vis sutrukdydavo bangos, planuose yra ir Antarktida.
Norėčiau ką nors gero padaryti ir savo miestui. Tarkime, jeigu turėčiau daug pinigų, galėčiau jų skirti baseino statyboms.
Parduotuvėje perku maistą, o rūbai, kiti daiktai neberūpi. Amžius toks, kai nebegalvoji, kad reikėtų dar vienų papildomų batų ar panašiai. Suplyšo – nueini ir nusiperki.
Jaunystėje buvo sudėtinga. Augau be tėvų, pinigėlius tekdavo uždirbti pačiam.
Pamenu, už pirmą atlygį nusipirkau ledų. Pinigų gavau iš močiutės už išplautas grindis. Tai buvo kaip kišenpinigiai. Tuo metu man buvo 8–10 metų. Mokiausi Sporto mokykloje-internate ir savaitgaliais pareidavau pas močiutę.
Už išplautas grindis gavęs pinigų, ėjau ir į kiną. Labai patiko kino filmas „Muzikos garsai“. Per dieną pažiūrėjau net tris seansus po dvi serijas. Sėdėjau kine visą dieną. Labai patiko šis filmas: graži istorija. Išmokau dainuoti ir naktimis dainuodavau.

Alvydas IVOŠKUS
Verslininkas, leidėjas

Pinigai išties duoda didesnę laisvę. Kai jų neturi, esi priverstas save riboti.
Bet su daug pinigų kartais atsiskleidžia ir kita žmogaus pusė, ne visuomet teigiama. Kartu pinigai savotiškai įpareigoja: kuo jų daugiau, tuo ir poreikių daugiau. Galva tikrai būna labiau užimta, nes gimsta daugiau projektų, vizijų, norų.
Šiuo metu tokios svajonės, kuriai taupyčiau, neturiu.
Gal mano svajonės buvo per daug kuklios ir mažos, bet jas vienais ar kitais gyvenimo etapais įgyvendinau.
Su metais ir patirtimi ateina ramybė – jeigu pinigų bus, bus puiku, bet jeigu nebus – jokios tragedijos. O kuo jaunesnis, tuo daugiau reikia pinigų svajonėms. Jaunystėje svajonės taip greitai keisdavosi, kad vos spėk.
Lygiai taip pat su pirkiniais – jeigu reikia, perku negalvodamas, bet būna, kad perku ir veikiamas emocijų, kai pagalvoji – o kodėl gi ne?
Pirmasis mano darbas buvo turbūt sulaukus penkiolikos. Kartu su draugu vasarą buvome įdarbinti pagalbininkais prie statybų. Stogdengių komanda tuomet keitė didelį čerpinį stogą, o mes buvome tie, kurie įvairias statybines medžiagas iškrauna ar suneša ant stogo. Buvome jų rankos ir kojos, lakstydavome aukštyn žemyn.
Už maždaug šešias savaites darbo gavome po 200 rublių. Tai buvo nemaži pinigai. Ir patys nesitikėjome, kad tiek uždirbsime.
Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, planšečių ir kompiuterių, mano laikų paaugliai svajodavo apie laikrodžius.
Pamenu, mano pirkinys iš pirmosios algos ir buvo elektroninis laikrodis.
Tais laikais tai buvo brangus daiktas, kainavęs apie 70 rublių. O kiti pirmosios algos pinigai kažkur išgaravo.

Vaida ŠIAUČIŪNĖ
Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Banalus, tačiau, mano manymu, iš dalies teisingas pasakymas, kad laimę lemia ne pinigai, bet jų kiekis. Žinoma, didžiausia laimė yra sveikata, bet kai esi sveikas ir turi pinigų tiek, kad gali sau leisti pramogauti, keliauti, tai – dar didesnė laimė.
Aš pati norėčiau daugiau keliauti. Ir dabar stengiuosi dalį pinigų atidėti kelionėms arba pramogoms: teatrui, kinui, koncertams.
Esu nespontaniška, bet emocinga pirkėja – perku reikiamus ir norimus daiktus tik tada, kai pajuntu ryšį su jais.
Stengiuosi, kad mane suptų reikalingi ir patinkantys daiktai, todėl nusipirkusi naują mėgstu jį prisijaukinti – jei matau, kad mano aplinkoje netinka ar neturiu su kuo derinti, išnaudoju galimybę per leistiną terminą pirkinį grąžinti.
Pirmąją algą gavau būdama šešiolikos metų. Vasarą dirbau Dembavos medelyne ir už gautą atlyginimą svajojau įsigyti „Nike“ firmos sportinius batelius. Tuo metu Lietuvoje tokių nė nebuvo, tačiau buvo įmanoma gauti per vadinamąjį „blatą“.
Tačiau gavus, kaip tuomet atrodė, didžiulį 300 litų atlyginimą už mėnesio darbą, buvo labai gaila beveik visus pinigus atiduoti už kažkokius batus, tad nusprendžiau taupyti. O ką vėliau įsigijau, jau nė nepamenu.