SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar švenčiate Žolinę?

Rugpjūčio 15-oji – Žolinė, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė, nuo seno lietuviams buvo svarbi ne tik kaip religinė, bet ir kaip bendruomeniškumo, derliaus ir giminės susitikimų diena.

Kiekvienas Žolinę sutinka savaip – vieniems tai neatsiejama nuo atlaidų ir gilių asmeninių išgyvenimų, kitiems – proga pasimatyti su kraštiečiais ar prisiminti vaikystės tradicijas.

Šį kartą pašnekovų klausiame, ar jie švenčia Žolinę? Ar ši diena jiems turi išskirtinę reikšmę?

Dalia ONIŪNIENĖ

Žmonių su negalia globos įstaigų savanorė

Žolinė man didžiulė šventė, tądien labai norisi dalyvauti atlaiduose Krekenavoje.

Jau daug metų globoju negalią turinčią anūkę Sereną. Jai nesinori būti tarp žmonių, Serena šalinasi minios. Jau keletą metų Žolinės dieną su viena kaimyne susitariame, kad ji bent pusdienį paglobos mano anūkę, o su kita kaimyne važiuojame į atlaidus.

Neapsakomą palaimą juose išgyvenu, į namus grįžtu kitokia: pakylėta, įkvėpta, laiminga. Atlaidų dieną Krekenavoje mane džiugina viskas: ir žmonių minia, ir išpuošta bažnyčia, ir giesmės, o labiausiai – mišios.

Grįžtant iš atlaidų kaimynė paprastai pasiūlo dar ir apžiūrėti gražias Krekenavos apylinkes. Kartą nuvykome prie daugiakamienės pušies – įspūdingas medis.

O vaikystėje per Žolinę į bažnyčią mane nusivesdavo močiutė.

Gyvenome Pasvalio rajone, Skrebotiškio parapijoje. Iki bažnyčios tekdavo eiti kone šešis kilometrus. Tad su močiute, kuri, beje, buvo akla, ir kulniuodavome. Ji, akla moteris, puikiai žinojo kelią. Vingiavo tas kelias pro kelis kapelius, vedė per mišką.

Bažnyčioje man būdavo patikėta barstyti gėles, kai procesija nešdavo Švenčiausiąjį.

Ir mano vaikystėje per Žolinę bažnyčia būdavo išpuošta gėlėmis, kabėdavo jų girliandos. Tądien tikrai išgyvendavau šventę.

Laukiu ir šiųmetės Žolinės, labai tikiuosi, kad niekas nesukliudys nuvykti į Krekenavą.

Kotryna JUŠKAITĖ

Raguvos kultūros centro meno vadovė

Žolinė man nepaprasta šventė. Raguvos parapija yra Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapija, todėl Žolinė – didžiausias metų renginys, metų atlaidai, tituliniai, patys laukiamiausi.

Mano šeima tikinti, iš kartos į kartą puoselėjamas religingumas.

Be to, nuo Raguvos 500 metų jubiliejaus 2001 metais kasmet pradėta švęsti tradicinė Raguvos kraštiečių šventė „Kaip gera man grįžti tėviškėn“. Man tai ypatinga šventė nuo pat mažų dienų. Užaugau su šia tradicija. Tą dieną į Raguvą sugrįžta kraštiečiai, miestelio gatvės, kiemai prisipildo klegesio. Vyksta giminaičių, bendraklasių susitikimai. Raguviškių kiemai kvepia pyragais ir mėsos gaminiais. Visos gaspadinės ruošiasi šiam ypatingam savaitgaliui.

Kadangi su mama esame kultūros atstovės – aš dirbu meno vadove, o mama vadovauja Raguvos kultūros centrui – šitos šventės itin laukiame. Vos ji baigiasi, jau tą patį vakarą abi pradedame galvoti, o ką kitais metais padarysime naujesnio, ką pakviesime.

Švęsti pradedame penktadienį, o baigiame atlaidais sekmadienį.

Šeštadienį miestelio centre, bibliotekoje vyksta edukacinės programos, įvairūs kiti renginiai, o jau didįjį vakarą organizuoja Kultūros centras.

Judita KAČINSKAITĖ

Panevėžio kultūros centro vadovė

Vaikystėje vasarą daug laiko leisdavau pas senelius kaime, bet jie Žolinės niekada neišskirdavo ir šios šventės tradicijų man neįskiepijo.

Ir aš, ir mano seneliai esame tikintys žmonės, lankomės bažnyčioje, bet apie Žolinę daugiau sužinojau jau suaugusi.

Mano seneliai iš Geležių kaimo Panevėžio rajone, o šiame krašte kur kas didesnė šventė yra Jokūbinės, švenčiamos liepos 25-ąją.

Čia visi ją iki šiol mini. Vyksta didžiuliai atlaidai, įvairūs renginiai.

O apie Žolinę, kad tai laisvadienis, pati dažnai net pamirštu.

Ir šiam Žolinės ilgajam savaitgaliui nieko dar neplanuoju. Jeigu oras bus gražus, svarstau aplankyti lietuvišką pajūrį.

Vidmantas URBONAS

Ultratriatlonininkas, treneris

Šiųmetę Žolinę praleisiu Rygoje. Mano auklėtinė Vilgustė Gustaitytė penktadienį ir šeštadienį dalyvaus labai sunkiose triatlono Europos taurės varžybose.

Bet ir šiaip mano šeimoje Žolinė niekada nebuvo ypatinga šventė. Kartais aplankydavome atlaidus Krekenavoje, bet tokio išskirtinio nusiteikimo, laukimo ir šventimo pas mus nebūna, nors kitas religines šventes – Velykas, Kalėdas – švenčiame.

Žolinė mūsų šeimoje yra tiesiog papildomas laisvadienis.

Turbūt tradicijas suformuoja aplinka. Panevėžiečiams didelė šventė miesto gimtadienis, bet žmonės iš kitur tam didelės prasmės nesuteikia. Taip ir su atlaidais. Suprantu, kodėl krekenaviškiams Žolinė – ypatinga šventė, o man, užaugusiam tarp Panevėžio mūrų, ši diena niekuo neypatinga.