SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar reikia riboti automobilių eismą Panevėžio centre?

Centras – tai miesto vizitinė kortelė. Vieta, kur kasdien susikerta daugybė maršrutų, skuba žmonės, zuja automobiliai.

Vis garsiau diskutuojama, kad Panevėžyje ši erdvė galėtų tapti dar draugiškesnė pėstiesiems ir dviratininkams, o taršaus transporto eismas – labiau apribotas.

Jau praėjusiais metais būta svarstymų Elektros gatvę savaitgaliais ir švenčių dienomis palikti tik pėstiesiems. Tikėtasi, kad tokie ribojimai miesto centrą pavers ramesniu ir švaresniu.

Tad ir mes teiraujamės panevėžiečių nuomonės: ar Panevėžio centre reikėtų mažinti automobilių srautą ir daugiau erdvės skirti pėstiesiems bei dviratininkams?

Albertas ŠMATAVIČIUS

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas

Automobiliu į miesto centrą man tenka nuvykti kartą ar du per savaitę. Turbūt tiek pat kartų važiuoju Elektros gatve, už jos esančia Vasario 16-osios gatvės atkarpa, kur sumažintas greitis. Sakyčiau, kad tomis gatvėmis būnu priverstas važiuoti kiek greičiau nei reikalaujama, nes juntu, kaip važiuojantieji už manęs skuba ir taip spaudžia mane. Paprastai spaudimui nepasiduotu, bet kartais tenka viršyti greitį.

Neslėpsiu, įsukus į Elektros gatvę, o ir važiuojant toliau, ne visuomet apsidairę į ją įšoka pėstieji, gan netikėtai išvažiuoja dviratininkai, bet, kaip suprantu, vieni kitiems nekliūvame.

Nesu girdėjęs, kad toje miesto vietoje būtų kokių eismo įvykių.

Tad nemanyčiau, jog Elektros, Vasario 16-osios gatvių atkarpas reikėtų palikti vien pėstiesiems. Nelabai ir įsivaizduočiau, kaip tada tektų automobiliu pasiekti centrą. Sukti ratais aplinkinėmis gatvėmis? O taip sukant užkimšti ir be to pilnas automobilių gatves?

Kalbėdamas apie judėjimą Elektros ir Vasario 16-osios gatvėmis, aš kelčiau kitą didelę problemą. Ten, kur Vasario 16-osios gatvė kertasi su Kranto gatve, itin dažnai matau su savo metaliniais žirgais atvykstančius ir besiburiuojančius motociklininkus. Ir gatves jie kemša, ir kiek triukšmo sukelia.

Žinau, kiek daug žmonių jais, suvažiuojančiais į miesto centrą, piktinasi.

Pikta ir tiems, kurie užkandžiauja lauko kavinėse, o kąsdami picą, iš pravažiuojančių motociklais gauna ir porciją išmetamųjų dujų.

Aišku, neuždrausi motociklais važinėtis ten, kur nedraudžiamas eismas transporto priemonėmis. Bet kad viešąją tvarką tie miesto centre besirenkantys motociklininkai pažeidžia, nė neabejoju.

Berutė LAURECKIENĖ

Lopšelio-darželio „Sigutė“ direktorė

Manau, kad Elektros gatvė tikrai galėtų būti palikta tik pėstiesiems. Šalia jos įsikūrę daug kavinių, parduotuvėlių, butikų – daug saugiau jautiesi, kai nereikia dairytis, ar neatlekia mašina, ar ji sustos. Nors ši gatvė turi gyvenamosios vietos statusą, ne visi vairuotojai jo paiso.

Tačiau, mano akimis, dar labiau nesaugūs pėstieji jaučiasi miesto centre, kad ir pačioje Laisvės aikštėje, kur paspirtukininkai ir dviratininkai dažnai laksto didžiuliu greičiu net nesidairydami į šonus, be jokių šalmų ar apsauginių liemenių. Važiuodami – ypač paspirtukais – tuo pat metu žiūri į mobiliuosius įrenginius ar net vaikus priekyje vežasi.

Vaikščiodama Laisvės aikšte ir vyresnio amžiaus pėstiesiems primenu, kad neitų tuo raudonu taku, nes gali važiuoti dviratininkai ar paspirtukininkai. Dabar atsirado ir didžiuliu greičiu lakstančių elektrinių dviračių.

Aš pati visuomet aktyviai važinėdavau dviračiu, ši transporto priemonė buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tačiau po nelaimės, kai tunelyje prie Laisvės aikštės mane parbloškė ir sunkiai sužalojo paspirtukininkas, daugiau nebegaliu važiuoti. Trauma buvo labai rimta – kad galėčiau ir vėl vaikščioti, prireikė specialaus kojos implanto ir septyniolikos sraigtų. Nors jau praėjo ketveri metai, koja sugijo, bet ta psichologinė baimė sėstis ant dviračio niekur nedingo.

Tikriausiai šios baimės jau nebeįveiksiu.

Bent jau man norėtųsi, kad paspirtukininkai ir dviratininkai negalėtų taip laisvai bet kur važinėtis po Laisvės aikštę. Jiems turėtų būti atskiri takai.

Tikrai reikėtų apie tai pamąstyti ir mūsų miesto valdžiai.

Ovidijus BACEVIČIUS

Panevėžietis, dviračių entuziastas

Pritarčiau automobilių srauto mažinimui, jeigu tai būtų daroma Elektros ir Vasario 16-osios gatvėse. Kad bent jau savaitgaliais šios gatvės būtų skirtos tik pėstiesiems.

Mano manymu, miesto centras daugiau skirtas pėstiesiems negu automobiliams arba turėtų taip būti.

Nuvykus į didesnius Europos miestus galima matyti, kad automobiliai atskirti nuo centro – jų statymo vietos yra kažkur šone. Ten pasistatai mašiną ir tik tada atvyksti viešuoju transportu į centrą.

Tokia struktūra turėtų būti ir mūsų mieste.

Dabar erdvių pėstiesiems ir dviratininkams Panevėžyje nemažai, palyginti su kitais miestais, mes jų jau tikrai turime. Bet galima ir daugiau padaryti – infrastruktūros požiūriu visada bus ką tobulinti.

Manau, ko trūksta, tai komunikavimo. Per retai keliami klausimai, ko stinga miesto dviratininkams. Pats ne vieną kartą skambinau į miesto Savivaldybę ir prašiau pranešti, pasakyti, kokie bus susirinkimai šiais infrastruktūros klausimais.

Neseniai mačiau vaizdo įrašą apie Šiaulius – jie padarė labai panašų dalyką kaip Olandijoje. Dviratininkas privažiuoja prie šviesoforu reguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Jam yra įrengtas atskiras mygtukas, kurį paspaudus po kurio laiko įsižiebia žalias šviesoforo signalas, yra stovelis, kur galima atsiremti koja sustojus su dviračiu. Tai – tiesiog tobulas variantas.

Kartais girdžiu, kad Panevėžys pralenkė Šiaulius, bet būtent šiuo aspektu Šiauliai gal šiek tiek pirmauja.

Vaidas AIDUKAS

Panevėžio „Lietkabelio“ sirgalių asociacijos „X Sector“ narys

Man pačiam smagu pasivaikščioti po miesto centrą – ypač kai oras geras. Gali ramiai eiti, stabtelėti, pasėdėti kavinėje ar tiesiog ant suoliuko.

Bet pats vairuoju, todėl labai gerai suprantu, kad automobilis daugeliui žmonių yra kasdienė būtinybė – juo važiuojama į darbą, vežami vaikai ar tiesiog tvarkomi reikalai.

Man atrodo, kad ribojimai neturėtų būti nukreipti nei tik prieš pėsčiuosius, nei prieš vairuotojus. Reikia ieškoti tokio sprendimo, kuris būtų palankus abiem pusėms.

Juk ir automobilių srautai dažniausiai susidaro tam tikromis valandomis – ryte, kai visi važiuoja į darbus, ir vakare, kai visi grįžta namo. Tuo metu spūstys neišvengiamos.

Pėsčiųjų pikas visai kitas – per pietų pertrauką ar per šventes, renginius, savaitgaliais. Tai kodėl nepasvarstyti apie lankstų reguliavimą? Pavyzdžiui, tam tikromis valandomis ar dienomis centras galėtų priklausyti pėstiesiems, o kitais laikais – būti atviras ir automobiliams.

Taip nė viena pusė nesijaustų nuskriausta.

Įsivaizduoju, kaip galėtų atrodyti Panevėžio centras, jei atsirastų daugiau žalumos, suolelių, pasivaikščiojimo erdvių vietoj dalies stovėjimo aikštelių. Tokia aplinka trauktų žmones ne tik pereiti centru, bet ir pabūti ilgiau – gal net užmegzti pokalbį su praeiviu, pasiklausyti gatvės muzikanto ar ramiai išgerti kavos. Tai suteiktų miestui gyvybės ir jaukumo.

Bet labai svarbu nepamiršti, kad be automobilių miestas taip pat negali – jie reikalingi vyresniems žmonėms, šeimoms, verslams.

Mane, kaip vairuotoją, rinktis alternatyvias transporto priemones labiausiai paskatintų patogios dviračių trasos, saugios perėjos, tvarkingi šaligatviai. Jei galėčiau dviračiu ar paspirtuku greitai ir saugiai pasiekti norimą vietą, dažniau palikčiau automobilį namuose.

Taip, kaip turi būti galimybė patogiai važiuoti, taip turi būti galimybė ir patogiai eiti.

Miesto centras turėtų būti draugiškas tiek pėstiesiems, tiek vairuotojams, nes tik tada jis bus jauki visų panevėžiečių susitikimo vieta.