SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar Panevėžyje jaučiatės saugiai?

Nors savaitgaliais Panevėžio kavinėse šurmulys netyla iki paryčių, o policijos suvestinėse populiariausias nusikaltimas – eilinėms telefoninių sukčių vilionėms pasidavusių panevėžiečių prarasti tūkstančiai eurų, visgi nepažįstantieji miesto specifikos Aukštaitijos sostinę dar ir dabar mėgsta vadinti lietuviškąja Čikaga.

Paklausti, ar šiandien Panevėžyje jaučiasi saugūs, „Panevėžio balso“ pašnekovai vienbalsiai tvirtina: dabartinio miesto net lyginti negalima su tuo, koks buvo nepriklausomybės pradžioje, kai ne tik čia, bet visoje Lietuvoje galią bandė demonstruoti nusikaltėlių gaujos.

„Mūsų miestui priklijuota Čikagos etiketė tikrai nereiškė, kad tik Panevėžyje buvo didžiulis nusikalstamumas – tai vyko ir kituose miestuose“, – pabrėžia viena iš pašnekovių, tais laikais teisėsaugos aktualijų žurnalistė.

Romas JASINSKAS

Senjoras

Tiesiai sakau: Panevėžys – saugus miestas, bet kad būtume tikrai saugi bendruomenė, panevėžiečiams reikia turėti dar ir mandagumo.

O dabar būna, kad pasveikinu sutiktą žmogų, o jis ne tik neatsako į pasveikinimą, bet dar ir nusigręžia.

Beje, saugus savame mieste pasijutau tik pastaraisiais dešimtmečiais. Iki tol būta visko. Ir dabar dar atsimenu, kai aš, jaunas vyras, nešinas tądien gauta alga, sovietmečiu ėjau namo į Žemaičių mikrorajoną ir buvau užpultas. Prišoko du vyrai, seniai nebe paaugliai, ir ėmėme grumtis.

Besigrumdamas išsisukau, pasileidau nuo jų bėgti. Truputį ima juokas prisiminus, kad tada pamečiau batą, bėgau tik su viena apauta koja.

Prie manęs privažiavo milicijos automobilius, pareigūnai paklausė, kas atsitiko. Jie mane ir parvežė namo. Grįžau su visa alga, bet be bato.

„Besigrumdamas išsisukau, pasileidau nuo jų bėgti. Truputį ima juokas prisiminus, kad tada pamečiau batą, bėgau tik su viena apauta koja.“

O laisvoje Lietuvoje buvau atidaręs alaus barą.

Tų dienų banditėliai nebepuldinėjo manęs gatvėje, bet ateidavo į barą siūlyti „stogo“, kitaip sakant, reketuoti.

Aš tokiems aiškindavau, kad „stogą“ jau turiu, prašydavau jų pasakyti savo telefonų numerius, žadėdavau juos perduoti tiems, kas esą mane globoja – lai aiškinasi.

Tokia mano taktika, matyt, buvo veiksminga, jokių duoklių mokėti taip ir neteko. Bet turiu pripažinti, kad tie laikai nebuvo saugūs.

Dabar žmonių nebereketuoja. Užtenka sukčiams paskambinti ir žmonės patys lengva ranka santaupas jiems atiduoda.

Rita SKAVIČIENĖ

Komunikacijos specialistė

Tuometinis Panevėžys, kai jam buvo klijuojama Lietuvos Čikagos etiketė, nepalyginamas su tuo miestu, koks yra dabar.

Anuomet teko dirbti laikraščio „Panevėžio balsas“ korespondente ir rašyti teisėsaugos temomis.

Mano rytas prasidėdavo nuo kriminalinių įvykių suvestinės peržiūros, o ji būdavo itin turtinga blogąja prasme.

Panevėžiečiai būdavo liudininkais įvykių, kai paryčiais iš miegų išplėšdavo kaimyninio daugiabučio kieme sprogstantis automobilis arba vakare namuose žiūrint televizorių pasigirsdavo šūviai lauke ir pasiekdavo žinia apie dar vieną nužudytą paprastą žmogų ar pareigūną.

Spauda mirgėjo apie organizuotą nusikalstamumą ir brutalius nusikaltimus.

„Mano rytas prasidėdavo nuo kriminalinių įvykių suvestinės peržiūros, o ji būdavo itin turtinga blogąja prasme.“

Mūsų miestui priklijuota Čikagos etiketė tikrai nereiškė, kad tik Panevėžyje buvo didžiulis nusikalstamumas – tai vyko ir kituose miestuose. Visgi, deja, turėjome ir išskirtinai garsių nusikaltimų.

Tuometė teisėsauga atliko didžiulį darbą.

Keitėsi laikai, gerėjo ekonominė situacija, augo visuomenės mentalitetas ir šiuo metu gyvename saugesnėje aplinkoje.

Naivu būtų tikėtis, kad nusikalstamumas visiškai dingo. Keičiasi jo formos, bet gatvėse šūviai nebeaidi.

Ar dabar Panevėžyje jaučiuosi saugiai?

Labiau taip, nei ne.

Audrius SKAČKAUSKAS

Rašytojas

Per gyvenimą mačiau jau tris skirtingus mano gimtojo miesto raidos etapus, todėl galiu palyginti ir tvirtai pasakyti: dabartinis Panevėžys yra saugiausias ir gražiausias iš visų trijų.

Galbūt tas, kas dar pamena sovietinį Panevėžį, pasakys, kad tuo metu irgi buvo saugu, bet aš puikiai pamenu masines muštynes šokiuose Geležinkelininkų klube („Žėlkėj“), milicininkų „bezpredelą“ prieš kitaip atrodančius ar tik ilgais plaukais išsiskiriantį jaunimą. Pamenu ir tą miesto pilkumą, kuris gal ir atrodė stabilus, bet labai niūrus.

Labai gaila, kad su iškovota nepriklausomybe ir laisve atėjo ne vien gražūs dalykai.

Bet taip jau būna pereinamaisiais laukinio kapitalizmo laikotarpiais, Lietuva – ne išimtis.

Tik mes to nesitikėjom ir nebuvom pasiruošę tokiam baisiam nusikalstamumui.

Apie 1990-uosius pradėjo kurtis tieks daug nusikalstamų grupuočių, kad sunku buvo net suskaičiuoti. Vien Panevėžyje jų buvo iki 10-ies.

Tuo metu dirbau LNK televizijos reporteriu Panevėžyje ir tą laikotarpį galiu įvardyti kaip baisiausią mano darbo žiniasklaidoje periodą.

Esu gavęs ne vieną perspėjimą ar tiesioginį grasinimą už savo reportažus, o mano operatorius net buvo sumuštas vienoje iš miesto kavinių.

Beveik kas savaitę įvykdavo kokie nors rezonansiniai nusikaltimai – nuo elementarių muštynių iki susišaudymo ar sprogdinimų.

Visame mieste nebuvo saugu.

„Esu gavęs ne vieną perspėjimą ar tiesioginį grasinimą už savo reportažus, o mano operatorius net buvo sumuštas vienoje iš miesto kavinių.“

Vakarais gatvės ir aikštės ištuštėdavo, o kavinėse sėdėdavo tik patys drąsiausieji arba praradę sveiką nuovoką, nes niekada nežinojai, kuo baigsis toks pasisėdėjimas, jei, tarkim, ne taip pažiūrėsi į šalia, prie kito staliuko sėdinčius vaikinus ar vyrus arba jų merginas.

Tuo laikotarpiu turbūt baisiausia buvo merginoms. Bet kuriuo metu prie jų galėjo sustoti „aštuntukas“ užtamsintais langais, per prievartą įsodinti ir nusivežti į kokią „pirtelę“.

Policija neturėjo nei pajėgų, nei technikos, nei įgūdžių pažaboti tuos baisumus.

Man atrodo, situacija pradėjo keistis apie 2000 metus, kai buvo sutriuškintos ir išsklaidytos nusikalstamos grupuotės. Kas žuvo nuo savo pačių „draugų“, kas sėdo į kalėjimą, kas pabėgo į užsienį.

Policija perėmė iniciatyvą ir miestas po truputį pradėjo šviesėti. Verslininkai nebebijojo reketo ir galėjo kurti verslus, atidaryti barus, kavines. Visi tarsi išlindo iš gilaus pogrindžio – mieste darėsi vis saugiau ir gražiau.

Niekada neužmiršiu vieno pirmųjų renginių „Susitikime penktadienį“ Laisvės aikštėje, kai vakare neradom vietos aplink esančiose kavinėse atsisėsti ir išgerti kavos. Pamenu tada apėmusį tokį didelį džiaugsmą, pasididžiavimą savo miestu, kad pagaliau mes tikrai esame laisvi. Kad nebebijome vaikščioti vakarais, sėdime kavinėse, kultūringai švenčiame, bendraujame ir stengiamės būti geresni.

Panevėžys – mano namai. Gal juose dar ne viskas tobula, kaip ir visuose namuose ar šeimose, bet džiaugsmas ir gėris jau nusvėrė svarstykles į šviesiąją pusę.

Tegul taip bus ir toliau. Dėl mūsų vaikų ir anūkų.

Aurimas URBONAS

Asociacijos „X Sector“ Panevėžio „Lietkabelio“ fanų vadovas

Gimiau 1989-aisiais, tad devyniasdešimtųjų pradžios neprisimenu – apie tą laikotarpį žinau tiek, kiek dauguma mano amžiaus žmonių: iš pasakojimų, spaudos ir televizijos.

Turbūt kiekvienas panevėžietis žino savo miesto tamsiąją istoriją.

Tai buvo laukinių vakarų laikai Panevėžyje – daugybė užpuolimų, žmogžudysčių, kitokių nusikaltimų.
Aš pats mieste su draugais pradėjau daugiau sukiotis maždaug nuo 2000-ųjų, kai buvau 12–14 metų. Tuo metu Panevėžys nebuvo saugus miestas. Buvome užpulti tikrai ne vieną, ne du, tris, o gal net ne dešimt kartų. Tuo metu buvo susidariusios jaunimo gaujos ir per kitą rajoną tiesiog negalėdavai ramiai praeiti.

Vyresni taip pat gyveno pagal savus įstatymus ir taisykles. Kai įvykdavo koks eismo įvykis ar konfliktas, dažnai niekas net nekviesdavo policijos – tiesiog paskambindavo draugui. Kuris būdavo įtakingesnis, kietesnis – tas likdavo nekaltas.

Keisti buvo laikai, nors tuo metu tai atrodė normalu. Net ir patys ramiausi žmonės naktimis bijodavo eiti per miestą.

Kai man buvo apie 19 metų, iš klubų, šokių grįždavome namo pėsčiomis – ir tikrai visko nutikdavo.

Paprašo rūkyti, duodi cigaretę – paima visą pakelį. Paskolink batus – atiduosiu rytoj. Tokia buvo kasdienybė ir saugus tikrai negalėjai jaustis. Ne vienas mano draugas buvo sumuštas ar kitaip nukentėjo.
O šiandien situacija visiškai kitokia.

Panevėžys dabar – visiškai ramus miestas. Gal netgi per ramus.

Kartais tenka grįžti naktį iš svečių, tad jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau po savo kaimą, kur stovi trys gryčios (juokiasi).

Džiugu, kad nesigirdi kalbų apie didelius smurto protrūkius, apiplėšimus.

„Keisti buvo laikai, nors tuo metu tai atrodė normalu. Net ir patys ramiausi žmonės naktimis bijodavo eiti per miestą.“

Aišku, kaip ir bet kuriame mieste ar šalyje, visko gali nutikti – pavogs rankinuką ar nusuks automobilio ratus, bet ir tokie atvejai reti.
Čia gyvenu ir jaučiuosi visiškai saugiai.
„X Sector“ sirgalių bendruomenė vienija apie 300 narių, išsibarsčiusių po visus Panevėžio mikrorajonus – nuo Molainių iki Rožyno.

Nuolat bendraujame, padedame vieni kitiems. Ir nė iš vieno negirdėjau, kad būtų išdaužtas automobilio langas, pavogta magnetola ar kas nors būtų užpultas, sumuštas. Tai rodo, kad gyvename tikrai saugiame mieste.

Pastebiu ir kaip keičiasi pačių krepšinio sirgalių kultūra.

Mūsų bendruomenė išsiskiria tuo, kad esame labai šeimyniški, draugiški, vieningi, vienas kitam niekada neatsisakysime padėti.

Kai reikia, galime susivienyti labai dideliems tikslams. Vykdome socialinius projektus, organizuojame paramą šeimoms, remiame vietines iniciatyvas. Visi kaip vienas kumštis.

Nors stereotipiškai manoma, kad krepšinio gerbėjai yra konfliktiški, agresyvūs, mes puikiai sutariame su kitų komandų gerbėjais, jaučiame vieni kitiems pagarbą. Per tiek išvykų ir namų rungtynių, kiek esame turėję per sezoną, įrodėme, kad esame visiškai nepavojingi, ramūs, taikūs, su visais randame bendrą kalbą.

Panevėžio veidas keičiasi, o mes prie to tikrai svariai prisidedame.

Neįsivaizduoju, kur Panevėžyje reikėtų tų pavojų ieškoti. Jaučiuosi čia tikrai saugus. Kaip sakoma, gyvenk ir žvenk!