Saule ir šiluma nelepinantys orai tapo turbūt labiausiai aptarinėjama šios vasaros tema.
Saule ir šiluma nelepinantys orai tapo turbūt labiausiai aptarinėjama šios vasaros tema.Net didžiausius oponentus suvienija, regis, visiems bendras skaudulys: rudenį primenanti vasara. Darbe taip norisi miego, kad net sunku nulaikyti galvą – kaltas apniukęs dangus, nėra nuotaikos – kaltas lietus, o jau kas dar gali būti blogiau, kai per atostogas pliaupia kaip iš kibiro.
Šįkart panevėžiečių klausiame, o jų poilsiui ar turi įtakos orai? Ar gali lietinga vasara sugadinti atostogas?
Laimutė VOLOŠKEVIČIENĖ
Tautodailininkė, kineziterapeutė, jogos mokytoja
Negaliu sakyti, kad manęs orai visiškai neveikia, bet turiu ką veikti ir saulei nešviečiant. Apniukusį laiką produktyviai išnaudoju kitiems, irgi džiaugsmą keliantiems dalykams: tapymui, knygoms, reikalams sutvarkyti.
Priimu orus tokius, kokie jie yra – esu jų užgrūdinta kalnuose.
Į juos kopiant privalai būti pasiruošęs bet kokiems netikėtumams. Nesvarbu, kad išeini saulei šviečiant ir tikiesi grįžti nakvoti saugiai, vis tiek reikia pasiimti ir šiltesnį miegmaišį, ir palapinę, jei staiga oro sąlygos pasikeistų.
Atmintyje įstrigę keletas išgyventų labai stiprių patirčių kalnuose.
1981-aisiais dviese Sakartvele kopėme į vieną žymiausių Kaukazo kalnų viršukalnių – Ušbą. Kopti į ją sudėtinga, maršrutas pilnas netikėtumas.
Išėjome ankstyvą rytą, šviečiant saulei ir tikėdamiesi tą pačią dieną nusileisti, nes ten nakvoti nelabai įmanoma.
Sėkmingai užkopėme į viršūnę, bet leidžiantis pradėjo suktis debesys. Per pusę valandos pradėjo snigti. Matomumas tapo toks rizikingas, kad einant briauna lengva nusiversti žemyn.
Ačiū Dievui, turėjome pasiėmę palapinę. Buvome priversti sustoti, o ant briaunos visiškai nėra kur palapinės pastatyti. Ją šiaip taip pritvirtinom prie akmenų. Įlindę į tą palapinę savotišką maišą, sulaukėme ryto. Pradėjus švisti, pasikeitė ir oras.
Kai matomumas pagerėjo, toliau leidomės žemyn. Apačioje laukė lietus. Kai grįžome, ne tik mūsų pūkinėse kalnų striukėse, bet ir apatiniuose drabužiuose neliko nė siūlelio sausos vietos. Buvome kiaurai permirkę.
Orai kalnuose mane išmokė priimti situaciją tokią, kokia yra.
Gediminas KARTANAS
Fotografas
Nepasakyčiau, kad ši vasara man labai patinka. Esu šilumos mėgėjas. Neseniai grįžau iš atostogų Turkijoje. Ten termometras rodė 32–35 laipsnius, bet jutiminė temperatūra buvo gerokai didesnė – apie 40–42 laipsnius, nes labai drėgnas oras. Jautėmės kaip lietuviškoje pirtyje.
Bet į tokią kelionę važiuoji ilsėtis, o kai guli prie baseino, maudaisi jame arba jūroje, alinančio karščio nejauti. Jūros vanduo buvo įšilęs iki 30–31 laipsnio, o dar iš kojų verčiančios bangos! Smagumėlis!
Kai grįžome, Lietuva pasitiko lietumi. Bet buvo labai gera įkvėpti lietuviško tyro oro. Tos gaivos Turkijoje pasiilgome.
Pernai birželį atostogavome Italijoje. Vieną dieną buvo apniukę, net su megztukais vaikščiojome – labai priminė lietuvišką vasarą. Bet jau kai išlindo saulė, rimtai pakepino.
Pastebiu, kad mano nuotaiką orai veikia. Ir ne vien mano. Kai lyja, apniukę, visi irgi atrodo niūrūs. O dar mano darbas dažniausiai lauke, dėkoju Dievui, jei bent nelyja.
Tokia lietuviška vasara nieko gero atostogaujantiems. Kai lauki tų poros savaičių atostogų, o per jas pila ir šalta, nežinau, ar kas tuo džiaugiasi.
Pamenu, vieną vasarą su šeima nuvažiavę prie jūros Latvijoje, namelį netgi šildėmės elektriniu šildytuvu.
Zina STRIPEIKIENĖ
Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos direktorė
Šiais metais atostogavau labai trumpai, tad poilsis buvo kruopščiai suplanuotas.
Laisvos dienos, kurias skiriu atokvėpiui su šeima, vaikais, anūkais, labai priklauso nuo orų. Visada norisi daugiau laiko praleisti gamtoje, važiuoti prie ežero, prie upės, į kokius nors pramogų parkus. Tad vis dairomės į dangų: koks gi tas oras.
Vasarą irgi nesinori būti kambaryje užsidarius tarp keturių sienų. Norisi ir į kiemą, ir pasimaudyti, ir prie fontano nueiti, ir į gamtą nuvažiuoti.
Šiais metais turėjome stovyklas su mokyklos vaikais prie jūros. Kadangi suplanuotos veiklos dažniausiai buvo lauke, teko labai lanksčiai sugalvoti programą, kad prastu oru būtų įmanoma ką greitai organizuoti po stogu.
O jūroje šią vasarą maudžiausi tik kartą. Mėgstu šiltą jūrą. Kai vasarojom pajūryje, Baltija man buvo per šalta.
Tikiuosi, rugpjūtis dar bus gražus, dar taip norisi kuo daugiau pasiimti iš vasaros.
Rasa REMEIKIENĖ
Globos centro „Vilties sodas“ vadovė
Per atostogas labai norisi saulės! Orai mano atostogoms turi didžiulę įtaką.
Dar ir dabar su šypsena prisimenu 2003-iųjų vasarą. Ji buvo neįtikėtinai karšta! Visa suplukusi, išpilta prakaito ėjau Laisvės aikšte, kai prie manęs priėję televizijos žurnalistai paklausė, kaip ištveriu karščius.
Prakaitui varvant nuo kaktos, aš ėmiau įrodinėti, kokia nuostabi tokia vasara, kaip man gera, kaip malonu, kad karšta. Tuomet dar neturėjau ir 30-ies, tad nenuostabu, kad karščiai nevargino. Tačiau ir dabar, kai įžengiau į šeštą dešimtį, tvirtinu tą patį. Man visada, o ypač per atostogas, reikia saulės, labai gera, jei būna ne tik šilta, bet ir karšta.
Galiu pasidžiaugti, kad prieš porą savaičių, kai Panevėžyje nuolat lijo, su dukra atostogavome Lietuvos pajūryje, kur lietaus nebuvo. Karšta, tiesa, irgi nebuvo, bet džiugino saulė.
O tikrą vasaros karštį per antrąją šiųmečių atostogų dalį dar turėčiau patirti. Su kita dukra ruošiamės nukeliauti į Graikiją. Girdžiu, kokie ten karščiai, tačiau manęs jie tikrai nebaugina, vien traukia.
Laukiu karštų atostogų. Labai tikiuosi, kad jos ir bus svajonių atostogos – pamatysiu, ką regiu kelionių į šiltus kraštus reklamose. O ten – smėlis, skaisčiai mėlynas dangus, tokia pat jūra, o pajūrio juostoj – palmės.
