Gimę gauname vardą ir, jei suaugę nepakeičiame, jis lydi mus visą gyvenimą: įprastas, senovinis ar unikalus, tėvų sukurtas.
Gimę gauname vardą ir, jei suaugę nepakeičiame, jis lydi mus visą gyvenimą: įprastas, senovinis ar unikalus, tėvų sukurtas.Kiek sureikšminti savo vardą – kiekvieno asmeninis reikalas. Vieniems vardai atrodo svarbūs, tarsi savotiškas kodas, o kitiems – vien būtina ir įprasta būties bei buities detalė.
Šįkart panevėžiečių klausiame, ar patinka jų vardas? Ar domėjosi, kodėl tokiu pakrikštyti?
Rimtas BALTUŠIS
Velžio gimnazijos direktorius
Žinau savo vardo suteikimo istoriją. Dailininko Petro Kalpoko sūnus buvo Rimtas Kalpokas. Kalpokas piešė mūsų kraštuose ir tėvams tas vardas labai patiko.
Turbūt galima pripasakoti dešimtis su vardu susijusių istorijų. Turiu tikriausiai kokį trečdalį pažymėjimų ir atestatų, kuriuose mano vardas iškraipytas – Rimantas ar dar kitaip parašyta. Pradėjus dirbti gimnazijoje, atsirado tėvų, kurie nešė sutartis su mokykla ir sakė, kad mano vardas neteisingai parašytas, reikėtų pataisyti.
Ir dabar yra žmonių, kurie mane vadina Rimu, Rimantu. Patyliu, praklausau. Kaip žmogui atrodo, taip gerai. Nieko čia tokio, nematau dėl to problemos.
Jaunystėje irgi buvo įvairių istorijų. Susipažindamas su mergina prisistačiau vardu. O ji atkirto: „Manai, aš nerimta? Aš irgi rimta.“
Tokiu vardu, kiek žinau, Lietuvoje tėra dar vienas žmogus.
Vaikystėje tikrai buvo dėl vardo vargų. Nelabai man jis patiko. Vaikams, kai erzina, nėra malonu. Bet užaugau, pripratau. Viskas gerai. Galų gale tai tėvų pasirinkimas. Aš jį gerbiu ir dabar malonu, kad tėvai išrinko tokį vardą. Ačiū jiems. Mintis pakeisti niekada nekilo.
Mūsų giminėje visada buvo retesnių vardų. Mamos broliai Robertas, Žymantas, sesuo – Nijolė, pati mama – Reda. Tais laikais, beveik prieš šimtą metų, tai buvo reti vardai. Mano brolis – Rytis, nors tada ir Ryčių nelabai buvo.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Redaktorė, leidėja, visuomenininkė
Man vardą parinko mamos sesuo – mano krikšto mama – pagal giminaitę, gyvenančią JAV, Čikagoje. Tos Nomedos kontaktus tik neseniai aptikau – bus įdomu susipažinti.
O vaikystėje, jaunystėje bendravardžių nesutikau. Nomeda – prūsiškas vardas, jo reikšmė – miškinė, laukinė. Taisyklingai kirčiuoti reiktų pirmąjį skiemenį, nors praktiškai yra visiškai ne taip. Vaikystėje šeimoje vadindavo malonybiškai arba sutrumpintai – Medutė arba Meda. Pamenu, buvau jau pradinukė ir nusprendžiau, kad mane vadintų taip, kaip priklauso. Išauklėjau. Jei kviesdavo Medute, neatsiliepdavau, nereaguodavau. Ilgiausiai prie to priprast negalėjo babytė Ievutė, tad jai darydavau nuolaidų…
Jaunystėje draugai irgi prikurdavo trumpinių, Noma, Nomkė, o populiariausias trumpinys buvo Nomcė. Dar turiu keletą draugų, kurie iki šiol taip mane vadina.
Pamenu, kai pirmą kartą, dar sovietmečiu, pamačiau valgyklos bufete naujo dizaino labai gražiu popieriuku saldainius, kurių pavadinimas, negalėjau tuo patikėti, buvo Nomeda. Įsižeidžiau iki širdies gelmių. Tuomet tai atrodė tarsi koks pažeminimas. Juokaudavau, kad protestuosiu, nes su manimi nederino. Ilgainiui tuos saldainius pamėgau, tikrai visai skanūs!
Dabar jau pažįstu ne vieną Nomedą. Viena gerai žinoma daugeliui. Beje, vienas mano draugas Henrikas tiesiog traukte traukia Nomedas. Sykį atvyko pas mane į svečius net su trim Nomedom. Mums tai buvo toks įvykis, kad visos keturios bendravardės ta proga išgėrėme šampano.
Artemida VYČIENĖ
Bibliotekininkė
Gimiau vidurvasarį, per patį darbymetį Šiluose, Ramygalos rajone. Lai skaitytojai nenustemba, 1950–1962 metais toks administracinis vienetas egzistavo. Mano gimtajame kaime tame pačiame pastate buvo įsikūrusi kontora, kurioje registruodavo gimimus, o greta veikė felčerių punktas.
Kai tėvukas nuėjo kontoron užregistruoti naujagimės Onutės, taigi manęs, buvo perkalbėtas pakeisti dukrai išrinktą vardą. Tai padaryti įkalbėjo felčerė, sužavėta garbane naujagime. Ji tvirtino, kad tokiam vaikui reikėtų įmantresnio vardo. Taip buvau užregistruota Artemidos vardu.
Mama šiek tiek pyko, kad tėvukas pasidavė įkalbinėjimams, bet neilgai. Visi greit susigyveno su šiuo vardu. Pamenu, močiutė meiliai mane šaukdavo Artute.
Neįsivaizduoju savęs kitokiu vardu. Atrodo, kitaip ir būti negali. Artemidė – senovės graikų medžioklės, mėnulio, laukinių gyvūnų, laukinės gamtos deivė. Kai bibliotekoje atradau senovės Graikijos mitus, buvo labai įdomu skaityti apie šią deivę.
Manau, mano vardas man tinka, o aš jį pateisinu.
Myliu gamtą, gyvūnus, pagal horoskopą vienas iš man tinkamiausių yra mėnulio akmuo.
Tiesiogiai nesu savo bendravardės sutikusi, bet žinau, kad yra ne viena Artemida, jos gyvena ir Panevėžy. Viena pažįstama mokytoja iš Juozo Balčikonio gimnazijos buvo sakiusi, kad turiu gerokai jaunesnę bendravardę gimnazistę. Klausė, ar nesam giminės, nes, pasak jos, ta mergina netgi panaši į mane – aukšta, garbanotais plaukais.
Su manuoju vardu visada būna painiavos, linksmų situacijų. Tarkim, oficialioj įstaigoj prisistačius vardu ir pavarde, buvau perklausta: „O koks jūsų vardas?“ Nes pavardę užrašė Artemidavičienė.
O štai darbe kolegė prisipažino, kad ilgą laiką stalčiuje laikė lapelį su mano vardu, nes niekaip negalėjo jo įsiminti. Studijų metais bendramoksliai irgi painiodavo mano vardą, pašaukdavo ir Afrodite, ir Atėne. Ir dabar būna, kad prisistačius sulaukiu nuostabos, manęs paprašoma pakartoti vardą, klausia jo istorijos, užsimezga pokalbis.
Niekada nesu turėjusi bėdų dėl vardo, nesijaučiau nejaukiai, nesu pagalvojusi, kad toks galbūt man netinka. Jis mano, didžiuojuosi savu vardu, jaučiuosi dėkinga tėvams ir tai nepažįstamai felčerei – neoficialiai savo krikštamotei.
Ipolitas SKUKAUSKAS
Įmonės „Mano būstas Aukštaitija“ vadovas
Vaikystėje mano vardas man nelabai patiko. Pagal jį daug pravardžių esu turėjęs. Bet užaugęs supratau, kad žmonių tokiu vardu labai mažai. Savo bendravardžius esu sutikęs tris. Dviejų jau nebėra, kai buvau jaunas, jiedu jau buvo garbaus amžiaus. Dar draugo žmonos tėvukas tokiu vardu. O bendraamžio Ipolito ir nesu sutikęs. Pats su savimi jau net lažinuosi, kaip išgirdę mano vardą reaguos nepažįstamieji. Turbūt kokie 95 proc. perklausia: koks?
Sau gražesnio vardo neįsivaizduočiau.
Didžiuojuosi turėdamas senelio vardą. Mūsų šeimoje tokia tradicija – aš vieno senelio vardu pakrikštytas, brolis Tadas – kito. O močiutės Kamilės vardą turi mano dukrytė.
Girdėjau, kad Ipolito vardo reikšmė kažkaip susijusi su žirgais. Bet pats neturiu su jais jokio ryšio. Man arklio galios tik po mašinos kapotu.
