Tarp žemės ir dangaus, tarp liepsnojančio moliūgo ir tyliai rusenančios žvakės šviesos, šiuo metų laiku prisimename: visa, kas gyva, yra laikina. Helovynas, iš užsienio atėjusi šventė, vis dažniau švenčiama ir Lietuvoje, tačiau lietuviškos Vėlinės kviečia prisiminti išėjusiuosius ir stabtelėti gyvenimo tėkmėje.
Šįkart pašnekovų klausiame, ar, jų nuomone, šios dvi tradicijos dera mūsų kasdienybėje ir ką iš tiesų lietuviams reiškia kapų lankymas.
Lina VILIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Etninės kultūros skyriaus vedėja
Helovynas – labai jauna, iš kitų kultūrų atėjusi šventė. Tai irgi mirusiųjų kulto paminėjimo diena, tik švenčiama kitur ir kitaip.
Mūsų šeimoje Helovynas nešvenčiamas, bet turime tradiciją tądien pažiūrėti animacinį filmą „Koko“. Filmo koncepciją įkvėpė Meksikoje švenčiama Mirusiųjų diena.
Pas mus Helovynas labai komercializuotas ir skirtas pasilinksminti, jo prasmė neminima.
O juk tai irgi diena, kai mirusieji ateina aplankyti namų, kai žmonės eina į kapines ir kartu švenčia. Tokią tradiciją turėjo ir lietuviai, kai per Vėlines į kapines nešdavosi maisto ir kartu su mirusiaisiais jose valgydavo vakarienę. Iki mūsų dienų ta tradicija neišliko, bet etnografinėse ekspedicijose mums žmonės apie tai yra pasakoję. Šis paprotys Lietuvoje galėjo gyvuoti XIX amžiuje ir net tarpukariu.
Nebuvo tos besaikės dabartinės žvakių mados. Visiškai užtenka uždegtos vienos žvakutės, bet gal kam nors širdyje pasidaro ramiau uždegus 100 žvakių.
Vėlinės yra rimties, susikaupimo, prisiminimo, mirusiųjų paminėjimo diena.
Mūsų šeimoje pirmą dieną apvažiuojame visus giminės kapus, uždegame žvakutę, prisimename. Ir tai nepriklauso nuo oro. O kaip etnologė žinau, kad tą vakarą negalima megzti – dar kokią vėlę sumegsi.
Tikima, kad nuo Vėlinių iki pat Kūčių vėlės gyvena kartu su mumis.
Senoliai netgi sakydavo, kad iki Vėlinių ir kapelių negalima tvarkyti – negalima mirusiesiems drumsti ramybės, tik per pačias Vėlines apgrėbstyti, kukliai papuošti.
Dabar kapinėse matome perdėtą kapų gražinimą. O etnografinėse ekspedicijose mums žmonės sakydavo, kad negalima dažnai lankyti kapų, negalima drumsti mirusiųjų ramybės.
Šiais laikais kapuose jaučiama vartotojiška kultūra ir per ją primirštama esmė – prisiminti ten palaidotuosius.
Zina STRIPEIKIENĖ
Panevėžio „Šaltinio“ progimnazijos direktorė
Aš pati Helovyno nešvenčiu, nemėgstų tų dalykų, kurie vaizduoja mirtį ir yra siaubūniški.
Šios šventės nepripažįstu, bet žinodama, kad vaikams tai patinka, kad tai yra šiuolaikinės kultūros dalis, suprantu, jog negalime jos visiškai neigti ir nepripažinti.
Vaikai nori ir moliūgus skaptuoti, ir persirengti, todėl jau kelinti metai mokykloje organizuojame kūrybinę naktį, kurios metu mokiniams leidžiame pasireikšti. Kitaip tariant, išnaudojame šią šventę kūrybiškumui skatinti.
Šiemet tokią naktį turėjome iš ketvirtadienio į penktadienį, visa mokykla, išskyrus pradinukus, kūrė instaliacijas, vaidinimus, gyvus paveikslus, gamino amuletus, virė moliūgų sriubą. Žinoma, be kraujo, žudynių ir panašių siaubo elementų.
Manau, kad pasiruošimas Helovynui savotiškai suburia visą šeimą. Jau gerai tai, kad šeima būna kartu skaptuodami moliūgą, o ne prie ekranų. Tėvai padeda išsirinkti kostiumus, pagamina įvairiausių patiekalų, atspindinčių šios šventės dvasią.
Šią naują atėjusią tradiciją tikrai galima išnaudoti kūrybiškumui ugdyti ir šeimos tradicijoms puoselėti.
Nemanau, kad Helovynas gali tapti svarbesnis nei Vėlinės. Mūsų, vyresnės kartos žmonių, pareiga vaikams perduoti tradicijas lankytis kapinėse, šią dieną laikytis rimties, gerbti išėjusiuosius. Mokykla taip pat daug dėmesio skiria lietuviškoms tradicijoms puoselėti, bet viskas turi pirmiausia ateiti iš šeimos.
Šitiek metų gyvos tradicijos ir toliau bus puoselėjamos, nes kultūriškai esame labai stipri tauta. Mūsų vaikai taip pat lankys kapus, pagerbs mirusiuosius, o kad išvakarėse švęs Helovyną, nemanau, jog blogai. Negalime nuneigti to, kas pas mus ateina iš Europos ar Amerikos.
Normundas FIGURINAS
Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras
Vėlinių prasmė – priminti ir prisiminti, kad visi šiame pasaulyje esame labai laikini. Tad ir įprasta, ir prasminga per Vėlines aplankyti artimųjų palaidojimo vietas. Gražu, jei sutvarkome ne tik jų kapus, bet ir bent vieną apleistą kapavietę, jei tokią pamatome.
Ir ant jos derėtų uždegti žvakę, nugrėbti lapus.
Atėjus į kapines svarbu ir pasimelsti, nes malda yra didžiausia dovana mūsų iškeliavusiems.
Taigi Vėlinės yra prasminga mūsų tautos šventė, kai prisimename savo brangius mirusiuosius. Vėlines švęsdavo mūsų proseneliai, seneliai, tėvai lankydami kapines, susitelkdami maldai, prisimindami gyvenimo trapumą. O štai Helovynas mums visiškai svetima šventė, neturinti jokio prasmingo turinio.
Sakyčiau, tai labiau dirbtina, komercinė šventė. O jei švenčiama nesuprantant tikrojo turinio ar prasmės, tai kelia liūdesį.
Helovynas siejamas su baime, gąsdinimu, šmėklomis, o jokia turininga šventė šių elementų negali turėti. Tikra šventė kaip tik turi sietis su šviesia emocija, dėkingumu, viltimi.
Manau, šiandien žmonės ir taip užtektinai išgyvena sutrikimo, nerimo, baimės, nesaugumo, tad turėtume ieškoti, kur pasisemti ramybės.
Bandymas pasijuokti iš dvasių – labai rimta tema. Juoktis iš jų tolygu juoktis iš mirusiųjų, sergančių, kenčiančių. Juk sąžinė turėtų parodyti ribas, kurių nedera peržengti.
Juoktis iš šių dalykų labai neišmintinga.
Nederėtų stebėtis, kad iš tokių „pajuokavimų“ ir atsiranda neaiškios kilmės nerimas, patiriama įvairių baimių ar net piktosios dvasios apsėdimų.
Reda KARALIŪNIENĖ
„Lietkabelio“ gerbėjų bendruomenės „X Sector“ narė
Helovynas jau dvidešimt šešerius metus man labai svarbi šventė. Šią ypatingą dieną gimė dukra. Ir turbūt neatsitiktinai. Save vadinu ragana, bet visada pridedu, kad ne piktąja. Pati gimiau per Jonines, o dukrą gimdžiau per Helovyną.
Su veikliomis moterimis netgi esame įkūrę savo raganų klubą.
Kai Lietuvoje pradėtas švęsti Helovynas, mūsų šeima natūraliai prisijungė. Kai vaikai dar buvo maži, patys darydavosi kaukes, dalyvaudavo visame kūrybiniame procese. Kai paaugo, organizuodavo atrakcijas, ruošdavo teminį maistą, spręsdavo, ką kviesti į šventę. Taip Helovynu užsikrėtė ir draugai.
Beje, kai vaikai buvo maži, Helovyną švęsdavome Vaivaduose pas vyro Valento tėvus. Kaip smagu būdavo, kai susitikdavo net trys kartos: vaikai, tėvai, seneliai! Gamindavome kostiumus, rengdavome šokius, įvairiausias atrakcijas. Ir susirinkdavome tikrai ne garbinti velnio, o susėsti prie bendro stalo, kartu pasibūti.
Kuo daugiau dukrai metų, tuo ilgesnis pasiruošimas šventei.
Šis Helovynas bus kiek ramesnis, nes pasirinkome kelionę į Londoną. Bet būtinai su helovyniškais akcentais.
Į mūsų Helovyno tematiką telpa ir gerieji, ir blogieji personažai: skeletai, raganos, velniai, animacinių filmukų veikėjai.
Kaukės man yra išsilaisvinimas nuo kasdienybės.
Šįmet Helovyną švenčiau jau penkis kartus. Kiekvienam susitikimui – ar su raganų klubu, ar draugais, ar krepšinio gerbėjais – nauja šluota, nauja suknelė ir papuošta kepurė.
Tokie susiėjimai man – ir nuotaikos pakėlimas, ir prasiblaškymas, ir tiesiog kūrybiškas laikas. Smagu kurti bendrystę, kartu pašokti, bent dienai pamiršti visus rūpesčius.
Tačiau viskas baigiasi sulig lapkričio 1-ąja. Man tai šventa diena, skirta tik mirusiesiems. Kaip ir lapkričio 2-oji.
Nepritarčiau sakantiems, jog Helovynas yra ne mūsų šventė. Juk visai neseniai Lietuvoje minėtas ir „Octoberfest“ festivalis, kurio šaknys Vokietijoje, ir kitos šventės, atėjusios iš svetur. Bet ar tai blogai?
Paprieštaraučiau ir tiems, kurie sako, jog Helovynas – pabaisų šventė. Juk ir mūsų lietuviškose tradicijose yra Užgavėnės, taip pat siejamos su baidyklėmis, čigonais, velniais ar kitais persirengėliais.
Jeigu jau esame tokie savųjų tradicijų puoselėtojai, kodėl keliaujame į kitas šalis? Gyvenkime tik Lietuvoje, niekur nebekeliaukime, niekur nekiškime nosies ir nieko svetimo neįsileiskime į savo galvas.
Aš manau, kad visos šventės gali tilpti po vienu stogu ir viską galima suderinti. Tiesiog tai kiekvieno žmogaus pasirinkimo laisvė.
