Kartais gerumas telpa į paaukotą maišelį kruopų, kartais – į pervestą nors ir simbolinę sumą, o kartais užtenka šilto žvilgsnio ir supratimo, kad šalia esančiam šiandien sunkiau.
Šįkart panevėžiečiai pasakoja apie tai, kodėl aukoja ir kodėl negali likti abejingi tiems, kuriems sunku.
O kaip jūs ištiesiate pagalbos ranką?
Egidijus KALUINA
Miškininkas
Esu tas, kuriam pro prašantį žmogų sunku praeiti.
Kai praėjusį savaitgalį „Maisto bankas“ parduotuvėse organizavo paramos maisto produktais akciją, aukojau tris kartus. Du kartus man prisireikė nueiti į vieną parduotuvę, trečią kartą ėjau jau į kitą. Ir tikrai visus tris kartus pirkau ir vargstantiems aukojau negendančių maisto produktų.
Taip esu išauklėtas. Seneliai, tėvai mokė dalintis, pagelbėti sunkiau gyvenantiems. Nesakyčiau, kad aukoju iš pertekliaus. Pastebėjau, kad pirkdamas kitiems, kai ko nenusipirkau sau.
Beje, būdamas miškininkas, turėčiau pastabų „Maisto banko“ akcijos organizatoriams. Mačiau juos dalijant akcijos lankstinukus, norėjo vieną tokį įduoti ir man, bet neėmiau. Kiti ėmė, bet ne vienas paėmęs lankstinuką švystelėjo į šiukšliadėžę.
„Taip esu išauklėtas. Seneliai, tėvai mokė dalintis, pagelbėti sunkiau gyvenantiems.“
Tad kviesčiau pagalvoti apie tvarumą, apie tai, kad popierius juk pagaminamas iš medžių. O dar spausdinimas, kuriam reikalingi dažai!
Gal užtektų žodžiu pakviesti aukoti? Gal galima sugalvoti ir kitokių būdų?
Aukoju ne tik maisto produktų. Mane paveikia ir televizijos rengiamos paramos akcijos – pervedu pinigų.
O kad yra sukčių, kurie nori pasipelnyti iš lengvatikių, irgi esu susidūręs.
Esu gavęs įtartinų skambučių, bet, tiek metų bendraudamas su žmonėmis, laimei, išmokau pažinti apgavikus.
Beje, gerumo akcijose dalyvauju ir kaip miškininkas.
Šį gruodį miškininkai dovanojome eglučių kraujo donorams, policija mūsų išaugintų eglučių įteikė vairuotojams, o mūsų parūpintos eglių šakos dalintos visoje šalyje.
Rūta LIBERIENĖ
Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė
Tikrai sulaukiame labai daug mūsų prieglaudai aukojančių žmonių. Prieš Kalėdas aukojama daugiau, tačiau yra ir tokių geradarių, kurie tą daro nepriklausomai nuo metų laiko.
Pats baisiausias dalykas, kad kai vieni aukoja gyvūnams, kiti išsivalo namus ir atveža augintinius į prieglaudą. Prieš Kalėdas visuomet plūsteli atiduotukų banga.
„Prieš Kalėdas aukojama daugiau, tačiau yra ir tokių geradarių, kurie tą daro nepriklausomai nuo metų laiko.“
Švarai ir tvarkai keturkojų voljeruose palaikyti reikia tekstilės, prašome neaukoti antklodžių ir pagalvių, nes jos netinka. Bet vis tiek jų randame paliktų prie vartų.
Aš pati visą laiką paremiu vaikus. Kai rengiamos jiems skirtos pagalbos akcijos, visada aukoju net nemąstydama. Ir, žinoma, aukoju gyvūnams.
Pastebiu, kad įvairių pagalbos prašymų labai daug. Nemanau, kad žmonės taip baisiai elgtųsi, kad tuo piktnaudžiautų. Tad tikrai paaukoju, kur matau, kad mano parama padės.
Irma ZABULIONYTĖ
Irma ZABULIONYTĖLietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė
Stengiuosi aukoti, nes pasidalintas džiaugsmas dvigubėja.
Gebėjimas dalytis taurina žmogų. Jeigu gyvensi tik dėl savęs ir sau, kokia prasmė?
Juk gyvenime didžiausia prasmė yra dalintis tuo, kas tau reikalinga ir svarbu. Tai ir yra tikrasis gerumas.
Dažnai empatija ateina per patirtį. Tikriausiai sunku suprasti tai, ko nežinai. Žmogus, kuris patyręs sunkių išgyvenimų, ir kitą labiau supranta, atjaučia, nori jam padėti.
„Ne visada svarbūs materialūs dalykai. Kartais, ypač artėjant šventėms, žmonės jaučiasi vieniši. Kartais net paprastas „labas“ ir šypsena gali reikšti labai daug.“
Džiaugiuosi, kad yra labai daug gerų žmonių, kurie dalinasi tuo gerumu. Man tai vilties žiburys ir didžiulė parama, nes prašyti pagalbos, kad ir dėl kitų, labai sunku. Duoti tikrai lengviau.
Iš visos širdies esu dėkinga visiems, kurie dalinasi.
Kad ir kaip būtų, ne visiems lemta gyventi sėkmingai, kartais taip susiklosto aplinkybės, siunčiami sudėtingi išbandymai. O kartais taip viskas sukrenta į vieną vietą, kad žmogus nebetenka vilties. Savo aplinkoje sutinku daug moterų, kurios ilgą laiką patyrė sisteminį smurtą. Matau, jog kartais net maža vilties kruopelė gali žmogų pakelti tiesiogine prasme.
Norėtųsi palinkėti, kad kalėdinė gerumo dvasia sklandytų visus metus, kad visų širdis užpildytų visiems metams. Kad kasdien sugebėtume pamatyti žmogų, kuriam šiandien yra sunkiau.
Ne visada svarbūs materialūs dalykai. Kartais, ypač artėjant šventėms, žmonės jaučiasi vieniši. Kartais net paprastas „labas“ ir šypsena gali reikšti labai daug.
Audrius SKAČKAUSKAS
Rašytojas
Savo gyvenimą dalinu į dvi dalis.
Didelę dalį gyvenau dėl savęs, siekdamas materialinių dalykų ir malonumų sau.
Tačiau visata ar likimas, kad ir kaip vadintume, mėgsta pusiausvyrą. Todėl su tokiais egoistiniais norais po truputį nugarmėjau į priklausomybių dugną, iš kurio buvo sunku pakilti.
Tik tada, kai supratau, kad turiu gyventi dėl kitų – artimųjų, draugų, o kartais ir visai nepažįstamų žmonių, patekusių į bėdą, suradau gyvenimo prasmę.
Prisipažįstu: buvo sunku duoti, nesitikint padėkos ar atlygio. Tačiau po truputį keičiau save.
Ėjau savanoriauti pas vaikus su negalia, su žmona važiavome padėti į gyvūnų prieglaudą, iš naujo atradau tikėjimą, kuris mane mokė nuolankumo.
Mūsų šeimoje atsirado gerumo rato taisyklė – dalintis gerumu. Todėl net ir patys ne visada turėdami, stengiamės pasidalinti, kad pasaulis taptų geresnis. Dalyvaujame „Maisto banko“ akcijose, socialiniuose tinkluose pamatę širdį spaudžiančią istoriją apie sergantį vaiką, po gaisro be namų likusius žmones ar sugraudinusią keturkojo istoriją, kiek galime, tiek paaukojame.
Ne visada tai materialiniai dalykai, kartais žmogui reikia gero žodžio, palaikymo ar tiesiog jį išklausyti.
„Mūsų visuomenė yra visokia ir niekada nebūsime visi vienodi, bet aplinkui matau daug gerų žmonių ir vis didėjančią empatiją.“
Ir tas gerumo ratas veikia. Tuo teko pačiam įsitikinti prieš porą metų.
Dėl onkologinės ligos komplikacijų nebegalėjau dirbti, keliavau per ligonines, buvau praradęs viltį vėl normaliai gyventi, dirbti ir net normaliai pasirūpinti savimi.
Gydymui reikėjo didelių pinigų, kurių mes neturėjome.
Vieną dieną, net nepasakęs žmonai Aušrytei, apimtas nevilties parašiau apie savo situaciją socialiniame tinkle ir paprašiau pagalbos.
Paskui tris dienas verkiau dėl žmonių gerumo. Jie aukojo ar kitaip padėjo man vėl atsistoti ant kojų ir grįžti į mylimą darbą. Niekada neužmiršiu tų žmonių gerumo, jį buvo taip sunku priimti, nes pačiam duoti tikrai daug lengviau.
Nuo tada dar labiau noriu padėti kitiems.
Pradėjau savanoriauti onkologinių ligonių asociacijoje „Pola“, dalinuosi savo patirtimi dėl priklausomybių ir, jei galiu, materialiai padedu patekusiems į sunkias gyvenimo situacijas.
Mūsų visuomenė yra visokia ir niekada nebūsime visi vienodi, bet aplinkui matau daug gerų žmonių ir vis didėjančią empatiją.
Gal gyvename vis geriau, todėl vis dažniau atsisukame į tuos, kuriems reikia pagalbos. O gal tampame sąmoningesni ir pagaliau suprantame, kad „visko nenusineši į grabą“.
Esu susidūręs ir su tokiais, kurie naudojasi kitų gerumu ar bando apgaule pasinaudoti kitais. Bet tikiu, kad apgaule gauti pinigai neatneš laimės ir karma arba Dievas vis tiek viską sustatys į vietas.
Norėčiau, kad visi padėtume sukti tą gerumo ratą.
