Netoli Utenos, abipus Šventosios upės, įsikūręs Užpalių miestelis išsiskiria ne tik išpuoselėta aplinka, bet ir kultūros paveldo objektais.
Vietiniai džiaugiasi, kad išliko visko mačiusi senoji aikštė. Čia ir bažnyčia, ir varpinė, ir paminklas, maža parduotuvėlė ir seniūnijos pastatai.
Smuko ir vėl kėlėsi
Užpaliai – paskutinio Gediminaičio Žygimanto Augusto kūrinys. Šis miestelis, kaip ir daugelis kitų, kūrėsi prie dvaro. Istoriniai šaltiniai teigia, kad VIII–IX a. pirmoji jo vieta buvo apie 3 kilometrus į šiaurės rytus nuo dabartinės vietos, arčiau pilies, pastatytos ant Šeimyniškių piliakalnio.
XVII a. viduryje Užpaliuose buvo vos kelios gatvės. XIX a. antrojoje pusėje, susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, miestelis ėmė smarkiai plėstis, tačiau miestu netapo – jį pralenkė Utena.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Užpaliai buvo valsčiaus centru. Čia veikė policijos nuovada, paštas, vaistinė, senelių prieglauda, garinė pieninė, žemės ūkio kredito nedidelis bankas. Buvo atidaryta keturklasė vidurinė ir lietuvių bei žydų pradinės mokyklos. Čia buvo ir malūnas su lentpjūve, o elektros jėgainė tiekė šviesą miestelio gyventojams.
Užpaliai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai traukėsi vokiečių armija. Miestelis buvo sugriautas, aikštė išrausta aviacinių bombų. Karo pėdsakus daug metų priminė tankų suardytas grindinys.
Užpaliai ne kartą smuko ir vėl kėlėsi naujam gyvenimui. Tačiau, kaip liudija istoriniai šaltiniai, labiausiai suklestėjo 1802 metais pastačius dvarą. Tada mažoje provincijoje gyventojų buvo beveik du tūkstančiai, o dabar čia gyvena kiek daugiau nei 700 žmonių.
Vietiniai džiaugiasi, kad iki šių dienų išlikusi visko mačiusi senoji aikštė. Čia ir bažnyčia, ir varpinė, ir paminklas, ir maža parduotuvėlė, ir seniūnija.
Anot Užpalių seniūno Eugenijaus Keramino, pati svarbiausias seniūnijos paveldas – buvusio dvaro pastatų kompleksas. Nors ilgai saugotos vertybės per šimtmečius nevirto griuvėsiais, bet visus pastatus būtina kruopščiai restauruoti.
„Paveldo objektus reikia tvarkyti ne tik dėl to, kad jie išliktų ateities kartoms, bet ir todėl, kad pabrėžtų miestelio dvasią, atskleistų jo grožį, būtų naudingi bendruomenei“, – „Sekundei“ teigė seniūnas.
Vytauto Didžiojo tiltas
Šiandien Užpaliai – nemaža gyvenvietė. Ji yra vakarinėje Utenos rajono dalyje. Prie miestelio centre esančios netaisyklingos formos aikštės driekiasi pagrindinės gatvės: Jono Basanavičiaus, Vytauto, Astiko, Pilies. Be to, čia sueina keliai, jungiantys Užpalius su aplinkiniais miesteliais ir Utena.
Didžiausia J. Basanavičiaus gatvė nuo seno vadinama ūkininkų, nes jų čia gyveno ne viena dešimtis. Astiko gatvė tęsiasi nuo miestelio centro iki dešiniojoje Šventosios pusėje esančios Krokulės. Čia tarpukario metais buvo keliolika įvairių parduotuvių, du restoranai. Antradieniais šioje gatvėje šurmuliavo arklių turgus. Jis buvo žinomas ne tik Užpalių valsčiuje.
Vytauto gatvelė nedidelė, tačiau jauki. Anksčiau žmonės sakydavę, kad tai – ponelių gatvė. Mat čia – ir vaistinė, ir dvaro pastatų ansamblis, ir cerkvė, o paskutiniais nepriklausomybės metais buvo pastatyti šaulių namai.
Per Šventosios upę nutiestas Vytauto Didžiojo tiltas. Gelžbetoninio trijų arkų statinio projekto autorius – architektas, inžinierius statybininkas Pranciškus Markūnas. 85-erių tiltas, kaip teigia seniūnas, laukia rekonstrukcijos, po kelerių metų jis turėtų būti visiškai atnaujintas.
„Žmonės pasakojo, kad prieš daugelį metų tiltas buvo ne ten, kur dabar, bet apie 500 metrų į pietus nuo tos vietos. Jis buvo iš ąžuolo rąstų, jų liekanų aptinkama ir dabar. Vėliau statytą taip pat medinį tiltą sudegino per Pirmąjį pasaulinį karą traukdamiesi rusai. 1930-aisiais iškilo naujas statinys – dabartinis Užpalių Vytauto Didžiojo tiltas“, – pasakoja E. Keraminas.
Šv. Florijonas – tikėjimo simbolis
Kiekvieną atvykusįjį į Užpalius pasitinka prie bažnyčios stovintis šv. Florijono paminklas. Pasak E. Keramino, vietiniai neatsitiktinai pasirinko šventąjį Florijoną savo globėju, mat miestelį daug kartų niokojo gaisrai. Manoma, kad paminklas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje.
Ilgus metus šis paminklas puošia aikštę. Netgi 1944-ųjų vasarą, kai besitraukdama vokiečių armija apšaudė ir bombardavo miestelį, aikštėje sprogus bombai, paminklas nenukentėjo. Tačiau jis ne visiems patiko, 1963 metais paminklas buvo nugriautas.
Tik atgimimo dvasia pažadino šio paminklo atstatymo idėją ir miestelio centre vėl iškilo šv. Florijonas. Panevėžiečiai meistrai pagal senas fotografijas ir užpaliečių pasakojimus atkūrė paminklą. Atstatytas ir pašventintas paminklas – lyg rimties ir pasitikėjimo simbolis. Seniūnijos iniciatyva kiekvieną pavasarį čia ne tik paminimas šv. Florijonas, bet ir organizuojama rajono ugniagesių šventė.
Miestelio centre medžių apsuptyje neįmanoma nepastebėti ir iškilusios Švč. Trejybės bažnyčios. Ji – istoristinė, turi neogotikos ir neoromaninio stiliaus bruožų, yra dvibokštė, vidus trijų navų, įrengti penki altoriai. Šventorius apmūrytas ažūrine plytų tvora, o jame stovi mūrinė varpinė.
Šalia unikalios bažnyčios romantizmo laikotarpio statinys – balta varpinė. Jos architektūroje persipina liaudiškojo romantizmo bruožai su neobarokui būdingomis detalėmis.
Dvaro sodyba
Užpalių dvaro sodyba – bene svarbiausias miestelio kultūrinio paveldo objektas. Užpaliai ir miestelio apylinkės nuo seno priklausė valstybinių dvarų grupei. Pasakojama, kad tokių dvarų valstiečiai dažniausiai gyvendavo laisviau, turėdavo daugiau teisių nei baudžiauninkai. Šis dvaras buvo karališkasis, tačiau jo valdytojai dažnai keisdavosi. Manoma, kad pirmasis dvaro šeimininkas buvo Kristupas Astikas, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Užpalių dvarą valdė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, šeimininku yra buvęs ir Eustachijus Sapiega. Jam dvaras priklausė iki 1831 m. sukilimo. Numalšinusi sukilimą caro valdžia dvarą nusavino, o žemę išdalijo valstiečiams. Vėlesniais metais kurį laiką dvaro centrą valdė Sapiegų administratoriai.
Dėmesį traukia ir balta Šv. Nikolajaus cerkvė. Ji pastatyta dvaro teritorijoje, į pietus nuo administratoriaus namo, jame kurį laiką gyveno ir dvasininkai. Užpalių cerkvė yra santūrių eklektinių formų, bet jaučiama praėjusio romantizmo įtaka, nemažai vadinamo rusų bizantinio stiliaus elementų, stilizuotų neorenesansui būdingų detalių.
„Šios cerkvės bendruomenė labai maža, ją lanko vos vienas kitas vietos gyventojas, pamaldos čia vyksta tik kelis kartus per metus. Cerkvėje organizuojami sakralinės muzikos koncertai, poetai skaito eiles, į tokius renginius renkasi kone visa bendruomenė“, – sako E. Keraminas.
Už kelių metrų nuo cerkvės stovi A. Smetonos valdymo laikus nemanti pieninė.
„Čia stovėjo ir garo mašina. Pamenu, kai ėjau į mokyklą, ji dirbo visu pajėgumu ir gamino kazeino miltelius. Vėliau čia buvo pieno supirkimo punktas, buvo ketinama gaminti glaistytus sūrelius, tačiau prasidėjus privatizacijai buvo įkurtas atsirado parketo cechas“, – pasakojo seniūnas.
Užpalių miestelį puošia ir beveik prieš du šimtus metų pastatytas akmeninis vandens malūnas. Tai – originalus pastatas. Malūno sienos sumūrytos iš akmenų ir raudonų plytų, vietomis tinkuotos, perdangos medinės. Rytinėje pusėje įrengti dveji mediniai laiptai veda į viršutinį aukštą, jame buvo ketverios girnos, valcai, kruopinė.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą malūne malė grūdus, gamino kruopas, valcavo, vėlė audeklus, tekindavo įvairias metalo detales, pjovė ir obliavo lentas, darė malksnas, o po karo tik malė ir valcavo.
Malūnas veikė iki 1969 m. ir priklausė Utenos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatui.
Garbės piliečių alėja
Apie Užpalius ir jo apylinkes sukaupta be galo daug žinių. Į knygas sugulė gausybė etnografinės medžiagos apie šio krašto tradicijas, kalbą, tautosaką.
Apie Užpalius daug ką gali papasakoti vietos gyventojai. O naujakuriai čia kuriasi ne tik dėl to, kad čia gyveno jų protėviai – nedidelė gyvenvietė vis labiau vilioja nuo triukšmo pavargusius miestiečius.
„Kaip ir visi, taip ir mes panyrame į savo asmeninius rūpesčius, tačiau kiek įmanoma savo aplinkoje stengiamės išlaikyti nuoširdumą bei draugiškumą“, – sako Užpalių seniūnas E. Keraminas ir tikina, kad užpaliečiai – kaip vienas kumštis. Miestelį garsina kultūros renginiai. Vietiniai, kartu tvarkydami aplinką, pasitinka vasarą, organizuoja įvairias tradicines šventas, sporto renginius.
Jau penkiolika kartų Užpaliuose rengiamos Lietuvos tradicinių kanklių ansamblių vasaros stovyklos „Skambantys kankleliai“. O bene svarbiausias ir jau tradicinis miesto įvykis – Užpalių garbės piliečio rinkimai. Kasmet čia renkami labiausiai šio vardo nusipelnę gyventojai. Jų garbei sodinama ąžuoliukų ir liepaičių, todėl Garbės piliečių alėja jau gana gausi.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
