Kolūkio talkos, skerstuvėms besirengianti šeimos galva, su šiukšlių kibirais prie pypsinčios mašinos skubantys miestiečiai, begriūvančios trobelės lange šmėžuojantys murzini, apdriskę, bet giedra ir viltimi spinduliuojantys vaikai – tokius atsklidusius iš sovietmečio vaizdus galima išvysti Panevėžio fotografijos galerijoje duris atvėrusioje vilniečio fotografo Romualdo Augūno parodoje „Sapnuoju Lietuvą“.
Epochos dokumentas
Visi šie vaizdai – jau istorijos puslapiai, vieniems jie dar labai gyvi ir artimi, o kitiems pažįstami tik iš tėvų ar senelių pasakojimų, tačiau abejingų nepaliekantys.
Parodos autorius žinomas ne tik kaip puikus fotografas, bet ir kaip vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų, įkopęs į aukščiausią Europos viršukalnę. Nuo alpinizmo ir prasidėjo jo aistra fotografuoti. R. Augūno vardas yra siejamas su kalnų fotografija.
„Pajutęs tą neapsakomą kalnų grožį ir jų didybę norėjau visa tai parodyti savo artimiesiems, draugams. Kaip dabar pamenu, iš sesers pasiskolinau pinigų ir nusipirkau pirmąjį fotoaparatą „Smena“. Fotografavau taip entuziastingai, kad net nepajutau, kai užsikrėčiau fotografijos liga“, – pažintį su tuo menu prisiminė menininkas.
Pradėjęs nuo kalnų, R. Augūnas ėmė įamžinti vestuves ir laidotuves, krikštynas, dainų šventes ir kitus svarbius įvykius. Jo archyve susikaupė kelių tūkstančių nuotraukų albumas.
„Pradėjau vartyti darytas nuo 1960-ųjų nuotraukas. Visi tie vaizdai tarsi išplaukę, tolimi. Žmonės, kurie kažkada buvo, bet jau nebėra. Tas pasaulis priminė sapną, todėl ir pavadinau „Sapnuoju Lietuvą“, – parodos pavadinimo pasirinkimą paaiškino R. Augūnas.
Fotografijos galerijoje eksponuojamos nuotraukos – tik dalelė to, kas tilpo į albumą „Sapnuoju Lietuvą“. Šis albumas – tarsi žinutės iš praeities, visos epochos dokumentas.
Fotografuoja žmones
Anot R. Augūno, atrinkti, kokias nuotraukas dėti į fotografijos albumą „Sapnuoju Lietuvą“, buvo neįtikėtinai sunku. Tam menininkas skyrė pusantrų metų. O albumo sudarymo darbas buvo patikėtas A. Macijauskui.
„Pačiam atrinkti fotografijos meno požiūriu vertingiausias nuotraukas be galo sunku, nes kai kurias esu tiesiog įsimylėjęs“, – paaiškino R. Augūnas.
Fotografo kūryba išskirtinė tuo, kad jis ne tik fotografuoja Lietuvos kaimą, čionykščių gyvenimą, bet ir stengiasi išryškinti emocijas, nuotaikas, akimirkos būsenas, net žmonių bendravimo niuansus. Kiekviena nuotrauka – tarsi atskiras romanas, kuriame tikras ir nesumeluotas gyvenimas, per buitį siekiamas atskleisti dvasinis pasaulis .
„Bėgant metams keičiasi ne tik technologijos, bet ir žmonės. Net ir mūsų, lietuvių, gyvenusių tada ir dabar, tipažai labai skiriasi. Įdomu, kad epochos atsispindi žmogaus veide, ir fotografija visa tai gali perteikti“, – pasakojo fotografas.
Kaip teigia menininkas, fotografuodamas ir kalnus, ir keliones, ir lietuviško gyvenimo kasdienybę jis pirmiausia stengiasi fiksuoti žmones. Tik tokios nuotraukos turi išliekamąją vertę.
„Planuose turiu minčių parengti savo kelionių albumą. Per turistines keliones daugelis fotografuoja tik architektūros objektus, bet tokios nuotraukos išliekamosios vertės neturi, nes pastatai nejudinami stovi šimtmečius, jie įamžinami atvirukuose, o žmonės, jų charakteriai, net veido bruožai keičiasi“, – kalbėjo R. Augūnas.
Lina DRANSEIKAITĖ
