Nepriklausomybės priešaušryje susikūręs visuomeninis judėjimas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis nulėmė ne vien mūsų valstybės likimą.
Lrt nuotr.
Susibūrė aktyvūs žmonės
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis parodė, ką gali bendram tikslui susivieniję žmonės. Nors Sąjūdžio istorija gana trumpa, tačiau pilna įvairiausių įvykių.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė sako, kad Sąjūdžio dalimi buvo ir Panevėžio grupė. Pasak jos, nacionalinio judėjimo banga įtraukė ir didžiąją dalį miesto gyventojų.
Žmonėms atsivėrė naujos galimybės. Jie drąsiau reiškė mintis, būrėsi į įvairius klubus ir draugijas, vis dažniau pasirodydavo straipsniai apie istorijos dėmes ir pan. Įtakos tam turėjo visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjusios reformos.
1988 metų birželį Vilniuje laisva žmonių valia susikūrė visuomeninis judėjimas komunistų partijos pradėtam persitvarkymui spartinti. Iš pradžių ši organizacija nesiekė tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai panašius susibūrimus ragino kurti ir kituose miestuose. Sulaukta tautos paramos, o Sąjūdžio šalininkai būrėsi visoje šalyje – ir Panevėžyje.
Sąjūdžio grupė mieste įkurta 1988 metų liepos pabaigoje. Muziejininkės teigimu, susivienijo skirtingos patirties ir pažiūrų aktyvūs miesto ir rajono gyventojai. Buvo nuspręsta vadovo nerinkti, kad visų atsakomybė už veiklą būtų vienoda. Vėliau rajono grupė atsiskyrė.
Pirmuosiuose Sąjūdžio Panevėžio miesto iniciatyvinės grupės sąrašuose buvo įrašytos pedagogų, gydytojų, teisininkų, architektų, žurnalistų ir kitų profesijų atstovų pavardės. Vėliau grupės sudėtis kito.
Pasak E. Juškienės, vilniečių pavyzdžiu buvo parengtas Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinės grupės programos projektas, pabrėžta, kad Sąjūdžio veikla neprieštarauja Lietuvos TSR Konstitucijai ir įstatymams – galimybės vertintos realiai ir vengta atviros konfrontacijos. Buvo sudarytos įvairios komisijos, sprendusios savo srities problemas, dėl sprendimų nuolat kreiptasi į Panevėžio vadovus.
Miesto įmonėse, švietimo ir kultūros įstaigose ėmė burtis Sąjūdžio rėmimo grupės. Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo išvakarėse Panevėžyje buvo užregistruota 61 rėmimo grupė. Iniciatyvinės grupės nariai koordinavo jų veiklą, kviesdavo jų atstovus į susirinkimus ir pan.
Laisvai reiškė nuomonę
Sąjūdžio mitingas Panevėžio stadione. Stovi pirmas iš dešinės Julius. Beinortas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
Šiuo laikotarpiu situacija smarkiai kito. Anksčiau buvo įprasta į mitingus eiti prievarta, o 1988–1989 metais tiesiog pasipylė įvairūs susibūrimai, piketai, akcijos. Ir visa tai buvo organizuojama savanoriškai, tokios akcijos sutraukdavo daug žmonių.
Pasak E. Juškienės, šis laikotarpis neretai vadinamas dainuojančia revoliucija. Pirmasis šalies sąjūdininkų mitingas surengtas 1988 metų birželio 21 dieną aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Panevėžyje pirmą kartą gyventojus į mitingą sąjūdininkai pakvietė 1988-ųjų rugsėjo 11-ąją. Jo tikslas – supažindinti visuomenę su Sąjūdžio veikla ir išsiaiškinti miesto valdžios požiūrį į spręstinus klausimus.
E. Juškienės teigimu, į miesto stadioną tąkart susirinko apie 30 tūkst. žmonių. Plevėsavo trispalvės, giedotos giesmės, dainuotos patriotinės dainos. Klausimų buvo tiek daug, kad miesto vadovai nespėjo į juos atsakyti ir žadėjo tai padaryti per laikraštį. Kad nekiltų provokacijų, budėjo Sąjūdžio atstovai.
Atgimstant tautai, šalyje pasirodė nemažai neoficialių leidinių. Jie noriai buvo skaitomi, nes nebuvo cenzūruojami. Panevėžyje „Sąjūdžio žodis“ pirmą kartą išleistas 1988 metų rugpjūtį, o nuo gruodžio pabaigos pavadintas „Laisvu žodžiu“.
Pasak E. Juškienės, leidinyje buvo rašoma apie Panevėžio iniciatyvinės grupės susitikimus su miesto vadovais, pateikta informacija apie rengiamą mitingą, komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti įsteigimą ir kitus dalykus. Pirmieji numeriai spausdinti mašinėle ir padauginti.
Muziejininkė pasakoja, kad iš pradžių milicijos darbuotojai lankydavosi daugelyje įstaigų ir tikrindavo kopijavimo įrangą, perspėdavo, kad jos negalima duoti naudotis kitiems asmenims.
Iš pradžių Sąjūdžio reikalai tvarkyti privačiuose butuose, rinktasi į įvairių įstaigų sales. 1988 metų rudenį Panevėžio grupė įsikūrė patalpose, kuriose dabar veikia Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus.
E. Juškienės teigimu, Sąjūdžio veiklai visoje šalyje koordinuoti reikėjo steigiamojo suvažiavimo. Jo išvakarėse, spalio 21 dieną, virš Dramos teatro Panevėžyje suplevėsavo Trispalvė, ją iškėlė režisierius Juozas Miltinis.
Į Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Seimą išrinkta 220 asmenų, tarp jų buvo ne vienas panevėžietis – kunigas Saulius Filipavičius, inžinierius Julius Beinortas ir kt. Kaip tvirtino muziejininkė, tuo metu programoje dar nebuvo atvirai deklaruojamas siekis atkurti nepriklausomą Lietuvą – buvo pasisakoma už savarankiškos Lietuvos ateitį Sovietų Sąjungoje.
Tų metų lapkritį į Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybą išrinkta 17 asmenų – teisininkų, pedagogų, medikų ir kitų profesijų atstovų. Pasak E. Juškienės, tai buvo kolegiali nuolat veikianti struktūra. Kadangi dauguma tarybos narių buvo dirbantys žmonės, į posėdžius galėjo rinktis tik pasibaigus darbui ir laisvalaikiu. Svarbesnius klausimus spręsdavo krašto konferencijose, jose dalyvaudavo ir aplinkinių rajonų Sąjūdžio grupių atstovai. Veikla buvo įvairi – teisiniai, ekologiniai, švietimo, ekonominiai ir kiti klausimai.
Daug dėmesio skirta ekologijai. E. Juškienė pasakoja, kad 1989 metų balandį organizuotas piketas, kad būtų iškeltos aviacijos remonto dirbtuvės. Maždaug po poros mėnesių piketuota norint išsaugoti senamiestį, nes rekonstruojant miesto centrą buvo kilusi grėsmė Moigių pastatui, kuriame įkurtas Panevėžio kraštotyros muziejus. Spręsta ir daugelis kitų tiek miestui, tiek šaliai svarbių klausimų.
Laimėjo rinkimus
Sąjūdžio mitingas prie dramos teatro. Trečias iš kairės rezisierius Juozas Miltinis.
To meto valdžia viešai deklaravo palaikanti Sąjūdžio siekį plėtoti persitvarkymą, bet į jį žvelgė nepatikliai. E. Juškienė pasakoja, kad kuo toliau, tuo labiau Sąjūdžio reikalavimai ėmė aštrėti. 1989 metų pavasarį ir vasarą įvyko persilaužimas ir pradėta siekti realios nepriklausomybės.
1989 metais, E. Juškienės teigimu, vyko rinkimai į TSRS parlamentą. Šie rinkimai Lietuvai buvo labai svarbūs, tad Sąjūdis kruopščiai jiems rengėsi, o komunistų partija nebesugebėjo kontroliuoti, kokie kandidatai keliami. Tad rinkimus laimėjo Sąjūdžio remti asmenys.
Pasak specialistės, toliau nebuvo įmanoma gyventi pagal seną Konstituciją, ir Sąjūdis reikalavo, kad jos pataisos pirmiausia būtų patvirtintos šalyje, tada pristatytos TSRS Aukščiausiajai Tarybai. Ji pasakoja, kad Aukščiausioji Taryba buvo priversta tapti parlamentinės kovos už nepriklausomybę įrankiu. 1988 metų lapkritį buvo priimtos Konstitucijos pataisos, suteikiančios Trispalvei, „Tautiškai giesmei“ valstybinį statusą. Įstatymų leidimas darėsi vis savarankiškesnis, o 1989-ųjų pavasarį priimtos svarbios Konstitucijos pataisos, nustačiusios, kad respublikos įstatymai yra viršesni už sąjunginius.
Tuo laiku įvyko ir dar vieni svarbūs rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Juose pagrindinės partijos buvo Sąjūdis ir savarankiška Lietuvos komunistų partija. Į Aukščiausiąją Tarybą pateko trys panevėžiečiai. Be to, Panevėžyje išrinkti keli kitų miestų atstovai. E. Juškienė primena, kad naujasis parlamentas 1990 metų kovo 11-ją priėmė istorinį dokumentą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, pradėjusį naują etapą šalies istorijoje.
Daiva SAVICKIENĖ
