Panevėžietis, Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas su žmona Vida dar giliu sovietmečiu priklausė žygeiviams, kurie priešinosi sovietų sąjungos primestai santvarkai, istorijos faktų iškraipymui, papročių, tautos praeities paminklų niokojimui bei naikinimui. Prasidėjus Atgimimui, natūralu, kad J. Beinortas tapo vienu pirmųjų, pasirinkusių Sąjūdžio kelią.
Nepaklusę sistemai
Politika Beinortų šeimos gyvenime visada buvo greta kasdienybės.
Ir tai tapo dar labiau juntama pradėjus byrėti sovietų sąjungos pamatams.
Prieš šešetą metų anapus išėjusio Nepriklausomybės Akto signataro Juliaus Beinorto žmona Vida pasakoja visais laikais, net pačiu giliausiu sovietmečiu, jų namuose laisvė buvo suvokiama kaip didžiausia vertybė, kurios tautai negalima prarasti.
Panevėžys sovietmečiu garsėjo aktyviais žygeiviais, turistinę veiklą ir krašto pažinimą išnaudojusiais laisvės siekiui ugdyti, užkirtusiais kelią svarbios tautinės atminties pradingimui. Atvykęs dirbti į Panevėžį, J. Beinortas, jaunas inžinierius, greitai atsidūrė Panevėžio žygeivių branduolyje.
Pasak V. Beinortienės, žygeiviai keliavo su 1863 metų sukilimu susijusiomis vietomis, pagerbdavo sušaudytų šeimų kapus, statydavo kryžius.
„Tai irgi buvo savotiškas pasipriešinimas, savo istorijos išsaugojimas“, – pasakoja ponia Vida.
Bernotų šeima, kaip ir kiti žygeiviai, platino tuo metu draudžiamą tautinę, religinę literatūrą: Kęstučio Kazimiero Girniaus „Partizanų kovos Lietuvoje“, „Lietuvių aukos ir nuostoliai 1940–1959 metais“, 1942 metų „Žemaičių kankiniai“, Bostone išleistą „Lietuvos enciklopediją“, 1934 metų leidinį „Antanas Smetona“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir daugelį kitų.
„Kaip ir visa tauta, tuokėmės bažnyčioje, krikštijome vaikus bažnyčioje. Sovietmečiu to viešai neleisdavo. Toks prieštaravimas sovietų nustatytoms taisyklėms irgi buvo kova iš laisvą Lietuvą“, – kalba V. Beinortienė.
Sovietmečiu – Vytis ant sienos
V. Beinortienė pasakoja, kad maždaug 1978-aisiais, kai iki Sąjūdžio buvo likęs dar dešimtmetis, jai į rankas pateko tarpukario Lietuvos 5 litų moneta. Jos vienoje pusėje buvo pavaizduotas Vytis.
„Aš pirmą kartą jį pamačiau ir labai patiko“, – tą įspūdį iki šiol pamena pašnekovė.
Tuo metu buvo pradėjusi iš siūlų rišti kilimėlius ant sienos, tad vieną surišo su Vyčiu.
Beinortų namuose dešimt metų kabėjusį kilimėlį 1988-ųjų rugsėjį, kai Panevėžyje vyko pirmasis Sąjūdžio mitingas, išvydo ir į jį atvykęs profesorius Vytautas Landsbergis. Tai, pasak V. Beinortienės, buvo savotiškas ženklas, kad „mes, Panevėžys, jau turime lietuvišką Vytį“.
Net giliu sovietmečiu Beinortams nestigo drąsos stoti prieš sistemą.
Tais laikais Velykų ir Kalėdų proga kunigai bažnyčiose dalindavo savo pačių pagamintus sveikinimo atvirukus.
„Pasitarusi su monsinjoru Juozapu Antanavičiumi, nuėjau pas Panevėžio spaustuvės direktorių. Galvoju, o ką jis man padarys?“ – prisiminusi šypsosi V. Beinortienė.
Padavusi vieną kalėdinį atviruką, panevėžietė drąsiai paklausė, ar galėtų tokių atspausdinti daugiau. Tai buvo maždaug 1987-ieji, kai tokie dalykai buvo draudžiami.
Tad niekas jų taip ir neatspausdino.
„Prisimenu, direktorius nieko nesakydamas ilgai tylėdamas vartė tą atviruką rankose. Žiūrėjo lyg į niekada nematytą daiktą. Iš tiesų tuo laiku buvo negirdėtas dalykas, kad valstybinė spaustuvė spausdintų religinius atvirukus“, – juokiasi V. Beinortienė.
„Man į galvą buvo įkalta „nerazrušimaja strana“ (nesunaikinama šalis). Nesuvokiau, kad gali kada nors sugriūti, o Julius visą laiką tikėjo, kad ji galų gale subyrės.“
V. Beinortienė
Namo – tik pavalgyti ir miegoti
V. Beinortienės teigimu, Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroika“ (persitvarkymas) ir „glastnost“ (viešumas) devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo lemtingi.
„Viešumo skatinimas atidengė visas klastas, darytas tautoms. Tada visi panoro viešai ir garsiai apie tai kalbėti“, – sako ji.
Panevėžietė pamena, kad 1988 metų birželį iš Vilniaus pasklido žinia, jog Mokslų akademijoje susikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis.
Su Panevėžio žygeiviais pradėta kalbėti, kad reikia kažką kurti ir šiame mieste.
Tad tų metų liepą Panevėžio rajono kultūros skyriaus salėje Beržų gatvėje susikūrė Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupė. J. Beinortas buvo vienas iš jos steigėjų.
„Tuo metu ir aš ten dirbau liaudies teatre. Tądien pirmą kartą išgirdau „Tautišką giesmę“. Buvo nepaprastas dalykas“, – ir dabar susijaudinusi pasakoja pašnekovė.
Nors pati aktyvioje Sąjūdžio veikloje nedalyvavo, atliko kitą svarbų darbą – platino įvairius Sąjūdžio leidinius, atlikdavo pavedimus, kartu su vyru nepraleido tuo metu gausiai vykusių Sąjūdžio mitingų, susirinkimų.
„Sąjūdis buvo mūsų gyvenimas. Baigdavosi darbo laikas ir eidavome į Sąjūdį. Julius grįždavo vėlai, pavalgydavo ir iš karto miegoti. Ir mano daug laiko užimdavo ta veikla. Mūsų vaikams tekdavo mažai dėmesio“, – pripažįsta V. Beinortienė.
Rūpinimasis ekologija
Pasak V. Beinortienės, viena žurnalistė kadaise jos vyro paklausė, kada prasidėjo Sąjūdis.
„Jis atsakė, kad Sąjūdis visada buvo. Mūsų tėvai, seneliai kovojo prieš okupaciją. Ten, kur žygeiviai žygiavo, taip pat buvo Sąjūdis“, – sako pašnekovė.
Prasidėjus Sąjūdžiui, J. Beinortas gana greitai buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios žygeivystės ir kraštotyros veiklos. Daug jo jėgų ir laiko pareikalavo darbas Sąjūdyje, o vėliau ir Aukščiausiojoje Taryboje, į kurią buvo išrinktas.
„Kai Julių išrinko į Aukščiausiąją Tarybą, iš pradžių nežinojome, kad reikės tiek laiko būti Vilniuje“, – pamena J. Beinortienė.
Pasak jos, J. Beinortas Sąjūdyje Panevėžyje daugiausia prisidėjo ieškant, kaip spręsti ekologijos problemas. Tais laikais mieste jų būta daug, veikė nemažai aplinką teršusių gamyklų. To meto ekologine gėda tapo Molainių filtracijos laukai miesto pakrašty, kur sovietmečiu pramonės įmonės vežė ir pylė užterštas atliekas.
Vyrą matydavo mažai
Pati V. Beinortienė užsiėmė įvairios Sąjūdžio literatūros platinimu, į viešumą stengėsi nelįsti.
Prasidėjus rinkimams į 1990 metų Aukščiausiąją Tarybą, V. Beinortienė dirbo Panevėžio rajono savivaldybėje. Atvykęs bendražygis paragino imtis agitacinių plakatų klijavimo.
„Viduryje darbo pasakiau, kad man reikia išeiti, ir išvažiavau. Važinėjome po kaimus, bažnytkaimius. Dabar, kai pagalvoju, juk buvo darbo metas, bet plakatų klijavimas atrodė svarbiau nei sėdėti ir dirbti savo darbą, kurį ir taip vėliau atliksi. Viršininkas man nieko nesakė“, – tautos pakilimą su šypsena mena pašnekovė.
J. Beinortą išrinkus į Aukščiausiąją Tarybą, šeima retai jį bematydavo, ypač atkūrus nepriklausomybę.
Pasak V. Beinortienės, vyras dalyvavo kuriant socialinės apsaugos sistemą, „Sodrą“.
Dar tik pirmuosius nepriklausomybės žingsnius žengiančioje Lietuvoje tokios patirties niekas neturėjo, tad Seimo nariui ir savaitgaliais tekdavo važiuoti į Švediją, kitas šalis, domėtis kitų valstybių praktika.
Saugumo dėmesio netrūko
Sovietmečiu ilgą laiką Beinortų šeima gyveno tarsi po didinamuoju stiklu.
Saugumas ypač domėjosi J. Beinorto žygeivyste. Tais laikais tokia veikla buvo vadinama jaunimo vedimu klystkeliais.
„Man iš saugumo niekada niekas nesakė nė pusės žodžio – neužkliuvau, bet vyras žinojo, kad jam yra paruošta kalėjimo kamera“, – pasakoja V. Beinortienė.
Žygeiviai lankydavo 1863 metų sukilimą menančias vietas ir įamžindavo ne tik sukilėlių atminimą – po nakties atsirasdavo paminklai ir partizanams.
Saugumo agentai stengdavosi neleisti žygeiviams burtis į Rasų šventę, statyti stebulių, aukurų. Mokykloms, kuriose planuodavo nakvoti keliautojai, liepdavo jų neįsileisti, iš žygeivių atimdavo fotoaparatus ir pan. Ne vieną kviesdavosi pokalbio, kuris labiau panėšėdavo į tardymą.
„Saugumas lipo žygeiviams ant kulnų, bet jie nekreipdavo dėmesio, rasdavo, kaip apeiti sistemą“, – sako Nepriklausomybės Akto signataro žmona.
O J. Beinortas, pamena sutuoktinė, visada atvirai rėždavo, ką galvoja.
Dirbdamas „Ekrano“ gamykloje, prieš Atgimimą buvo tapęs vieno cecho viršininku, tačiau tokių pareigų nepartinis asmuo negalėjo eiti.
„Jam liepė stoti į partiją, o jis – gerai, stosiu. Kai paklausė, kada, atsakė, kad dabar nėra tos partijos – krikščionių demokratų“, – anekdotinį nutikimą pamena J. Beinortienė.
Tad greitai vadovaujamų pareigų vyras neteko.
Tikėjo sovietų sąjungos griūtim
V. Beinortienė pasakoja, kad savo įsitikinimų vyras laikėsi visą gyvenimą. Ir visą laiką tikėjo, kad sovietų sąjunga subyrės.
Kai 1968 metais plaukdamas baidarėmis per nešiojamąjį radiją išgirdo apie Čekoslovakijos įvykius, kad į šią šalį įžengė sovietai, žuvo žmonės, J. Beinortas tarė: kada gi pagaliau žlugs ta sovietų sąjunga?
„Man į galvą buvo įkalta „nerazrušimaja strana“ (nesunaikinama šalis). Nesuvokiau, kad gali kada nors sugriūti, o Julius visą laiką tikėjo, kad ji galų gale subyrės“, – pasakoja V. Beinortienė.
Pasak jos, vyras nuo vaikystės matė, kaip sovietmečiu degė kaimynų pirkios, žmonės buvo priversti slapstytis, buvo išplėšiami iš namų, tremiami, o grįžę iš tremties tapdavo svetimi tėvynėje.
„Iš tėvų, senelių sužinota, kad už laisvę reikia kovoti, negalima pasiduoti. Julius gerai suprato, kuo rizikuoja. Atgimimas visiems buvo tarsi spyris nebetylėti, garsiai šnekėti“, – sako V. Beinortienė.
Nors saugumas ja pačia nesidomėjo, šeima visada jautė pavojų.
„Julius man buvo pasakęs, kad klausiama, ką jis veikia, turiu sakyti, jog nieko nežinau. Buvo svarbu, kad būtų kam vaikus užauginti“, – pamena našlė.
Šeima jautė didelį pavojų ir per 1991 metų kruvinuosius sausio įvykius.
„Atsimenu, išnešiau vertingesnius daiktus – dokumentus, netgi vaikų kraičių kauptą patalynę – pas kaimynę. Baiminausi, kad „Omonas“ gali pulti. Tuo laiku namuose buvau likusi viena su vaikais. Matydavau, skrenda lėktuvai, ir sukasi mintys: o jei ant miesto ką nors numes“, – kruvinąjį sausį, atvedusį Lietuvą į laisvę, mena J. Beinortienė.
