Rytis Račkauskas: merų medžioklė – paplitęs sportas

Panevėžys šią savaitę matė ne tik teismo sprendimą, bet ir simbolinį sugrįžimą. Po septynerius su puse metų trukusio teismų maratono Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutinai išteisino pernai spalį nuo pareigų nušalintą merą Rytį Račkauską.

Ši rezonansinė byla, sustabdžiusi jo kadenciją, Panevėžiui kainavo šimtus tūkstančių eurų ir sukėlė diskusiją apie politinių jėgų poveikį teisėsaugai.

Prokurorų mestiems kaltinimams subliūškus, R. Račkauskas pasakoja, ką reiškia gyventi, kai septynerius metus esi medžiojamas, kas motyvavo nepasiduoti ir kodėl, nepaisant visko, sugrįžta į politiką.

– Šią savaitę Aukščiausiojo Teismo (LAT) septynių teisėjų kolegija nutraukė bylą, tai reiškia, kad visi prokurorų jums iškelti kaltinimai galutinai subliūško. Ar tikėjotės tokio galutinio sprendimo?

– Viltis niekada nebuvo dingusi. Tačiau per šiuos septynerius su puse metų, matant tiek cinizmo ir atviros neteisybės, optimizmo, kad teisingumas triumfuos, buvo gerokai sumažėję… Vis dėlto iki galo tikėjau.

Juk galų gale neteisybė neturi laimėti. Nors įtampa ir stresas buvo milžiniški, vis galvodavau: duok Dieve, kad byla atitektų doriems ir principingiems teisėjams.

– Kaip vertinti faktą, kad prireikė net LAT septynių teisėjų kolegijos, kad būtų padėtas galutinis taškas?

– Galutinio LAT sprendimo laukėme birželio 5-ąją, tačiau išgirdome, kad byla perduodama nagrinėti Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinei septynių teisėjų kolegijai. Buvo įvardyta, kad teisingas Baudžiamojo kodekso straipsnio, pagal kurį buvau kaltintas piktnaudžiavimu, taikymas mūsų byloje gali lemti naują šios normos aiškinimo praktiką.

Tai suteikė optimizmo. Jei būtų į bylą pažiūrėta atsainiai, mūsų skundai būtų buvę tiesiog atmesti. Bet šį kartą žiūrėta labai rimtai ir atsakingai. Tikiuosi, kad ši byla taps tam tikru teisminės praktikos orientyru.

Norisi tikėti, kad ateityje apskritai nebeliks politizuotų bylų ir susidorojimų, kai remiamasi iš lubų paimtais dalykais, hipotetine turtine, kažkokia menama neturtine žala savivaldybei ir valstybei. Net nesivargindami pateikti konkrečių faktų ir įrodymų, prokurorai tiesiog teigė, neva mano veiksmai pakenkė Panevėžio savivaldybės prestižui ir reputacijai, sumenkino mero, kaip politinės pareigybės, autoritetą.

Bet kas tiksliausiai atspindi politiko reputaciją? Pirmiausia – atlikti darbai. Ir ją vertinti turi tikrai ne teisėsaugos institucijos, ne STT, o visuomenė – rinkėjai. Kuriais žmonės pasitiki, už tuos ir balsuoja. O rinkimų rezultatai kaip tik rodė, kad turime panevėžiečių pasitikėjimą.

Ačiū Dievui, jog mūsų bylą nagrinėjusi septynių teisėjų kolegija į ją pažiūrėjo kvalifikuotai ir profesionaliai, bei, mano akimis, apgynė teisinės bendruomenės garbę.

Negalima sakyti, kad visi teisėjai vienodi – skiriasi ir profesinė, ir žmogiškoji etika. Per visą teismų maratoną matėme ir tokių, kurių šališkumas, mano supratimu, buvo juntamas nuo pirmųjų posėdžių. Panašiai ir dėl prokuratūros. Ironizavome, jog prizai už mūsų galvas – solidžios premijos ir paaukštinimai. Sportininkas už tokį nesąžiningą žaidimą elementariai būtų diskvalifikuotas. O čia – nieko.

Turbūt ir toliau premijas gauna.

Ir tokios istorijos – ne tik apie mane. Ne vienas meras po teismus tampytas ir galų gale išteisintas.

– Kaip paaiškintumėte situaciją, kai Apeliacinis teismas vieną kartą jus išteisino, o tą pačią bylą nagrinėdamas antrą kartą pripažino kaltu?

– Pirmą kartą Apeliacinis teismas mane išteisino iš esmės tais pačiais pagrindais, kuriais dabar vadovavosi ir Aukščiausiasis Teismas.

Tačiau vėliau viskas buvo pasukta 180 laipsnių kampu. Tada jau nuo pirmo posėdžio pajutome, kur link krypsta byla, kokia bus tolesnė jos eiga.

Reikėtų pagalvoti ir apie tai, kiek tokie sprendimų viražai kainuoja valstybei – tiek rinkimų procesams, tiek visai teisėsaugos sistemai ir jos resursams.

– Antrą kartą jūsų bylą nagrinėjusio Apeliacinio teismo pernai spalį paskelbtas nuosprendis nutraukė jūsų devynerius metus trukusį mero darbą. Teismo sprendimu buvote priverstas palikti pareigas. Panevėžyje teko skelbti priešlaikinius mero rinkimus, valstybei kainavusius apie 700 tūkstančių eurų. Kaip manote, ar dabar, kai Aukščiausiasis Teismas jus galutinai išteisino, kažkas turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad buvo išleista šitiek pinigų?

– Atsakomybę turėtų prisiimti tie, kurie inicijavo šias bylas. Formali iniciatorė buvo prokuratūra, tačiau, mano manymu, už jos stovėjo labai konkrečios politinės jėgos ir politikai.

Apskritai man sunku suvokti, kas darosi mūsų valstybėje. Kontrabanda ir iš jos plaukiančiais milijonais susidomėta tik dabar, nors visi tie balionai juk neatsirado per vieną naktį. Bet, regis, niekam jie nerūpėjo. Prokuratūra šiandien giriasi pradėjusi vieną kitą ikiteisminį tyrimą dėl kontrabandos. O ką veikė iki tol? Medžiojo merus, tarybų narius – juk kurti bylas neišėjus iš kabineto, skaičiuojant čekiukus ir kapeikinius dalykus, yra kur kas paprasčiau.

Bet pirmiausia reikia asmeninės atsakomybės. Kol jos nebus, tokios situacijos vis kartosis.

Subliūškusios bylos negali būti normali teisinė praktika. Milijonai paleisti į orą, o niekas dėl to nekaltas – neva taip jau išėjo. Jei ne prokuroras, o statybininkas savo darbe pridarytų tiek nesąmonių, jis sėstų į kalėjimą, nes namas paprasčiausiai sugriūtų.

– Turite atsakymą, kodėl būtent su jumis nutiko šita istorija?

– Merų medžioklė – jau ne vieną dešimtmetį paplitęs sportas. Abiejų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti tiems „sumedžiotiesiems“.

– Juk turbūt ne visus merus medžioja?

– Bet labai daug. Aš matau, kad tokiais metodais Lietuvoje vyksta politinė konkurencija. Jei neišeina nugalėti politinėmis priemonėmis, ieškoma būdų žmogų sužlugdyti teisininkų rankomis. Tai mūsų teisėsaugai garbės nedaro. Todėl Aukščiausiojo Teismo sprendimą mano byloje vertinu kaip tam tikrą pozityvų poslinkį.

Gink Dieve, nenoriu girtis, bet jei meras tik sėdėtų kėdėje ir nieko neveiktų, niekam ir nekliūtų — konkurentai būtų ramūs: ateis rinkimai, tokio nebeišrinks.

O kai tave mato kaip realų konkurentą, kuris nuolat gauna rinkėjų pasitikėjimą, situacija keičiasi. Supranta, kad kuo toliau, tuo mažiau gali įkąsti politinėje kovoje – rinkėjai vėl ir vėl išrenka meru. O ką tada daryti, valdžios taigi norisi. Kai troškimas toks didelis, bet kokios priemonės tampa geros.

– Jūsų byla buvo viena iš labiausiai aptarinėtų viešojoje erdvėje. Kaip šiandien vertinate visą komunikaciją, kokią matėme?

– Ta komunikacija buvo aiškiai nukreipta mane palaužti. Tai vienas iš būdų kompromituoti politiką, formuoti neigiamą jo įvaizdį. Psichologiškai atsilaikyti tikrai nebuvo paprasta.

Prokurorai mano kaltę bandė grįsti ir spaudoje sukeltu ažiotažu.

Bet ar politinių oponentų užsakytos ir politiškai angažuotos žiniasklaidos publikacijos gali būti laikomos įrodymu? Juolab kad komentarai po jomis dažnai rodė priešingą visuomenės nuomonę.

Prokuratūra sakydavo: „žiūrėkit, kaip spauda rašo“. O mes klausdavome: o ar jūs matote, kaip reaguoja visuomenė? Žmonės puikiai skiria pelus nuo grūdų.

– Nepaisant bylų, visuomenės ir teisėsaugos dėmesio, opozicijos raginimų trauktis iš mero pareigų, toliau dirbote, dalyvaudavote mero rinkimuose ir juos laimėdavote. Netgi 2023-iųjų kovą, kai teismų maratonas buvo pačiame įkarštyje, rinkimus laimėjote jau pirmajame ture milžiniška persvara. Kas jus motyvavo nepasiduoti, nesustoti?

– Buvo ir tokių, kurie į Tarybos posėdžius vainikus man nešiojo.

Bet, matyt, nesu iš silpniausiųjų. Kol galiu kovoti, niekada nepasiduodu. Jei eini į tokias pareigas turėdamas tikslą padaryti miestui gera ir matai savo darbo rezultatą, tai ir motyvuoja.

Pirmą kartą į merus buvau išrinktas 2015 m., o ikiteisminio tyrimo metu STT pati pripažino, kad mane nesankcionuotai sekė nuo 2016-ųjų. Nesankcionuotai reiškia, jog be teismo leidimo. Jų paaiškinimas buvo toks: matė požymių, kad galiu nusikalsti. Tačiau jie gali sekti tik turėdami tam pagrindą ir teismo sankciją, o šiuo atveju to nebuvo. Buvo klausomasi pokalbių, stebima, fotografuojama – iki tokio lygio, kad net kavinėje švenčiant gimtadienį mane sekė ir fotografavo.

Kai mane sulaikė, STT jau pirmą vakarą pasakė: „apie tave žinome daugiau nei tu pats apie save“.

Nežinau, ar tai mano nuopelnas, kad nepasidaviau. Gal čia genai – iš tėvų, senelių, protėvių. Mes visi daug ką atsinešame iš praeities kartų, iš savo šaknų.

– Kaip vyko jūsų apklausos? Gal buvo siūloma kažkas mainais, jeigu prisipažinsite?

– Mane sunku paspausti, tuo labiau kad ir prisipažinti nebuvo ko.

Tačiau Savivaldybės darbuotojus, kiek žinau, spaudė ir bandė palaužti labai stipriai.

Teko girdėti, kad buvo tiesiai sakoma: „užvažiuoji“ ant mero arba pats atsidursi greta“. Ir taip ne vienam.

Tie žmonės tikrai verti didelės pagarbos – jie išlaikė padorumą. Niekšeliai tokiomis aplinkybėmis iš tos baimės būtų pripasakoję visko, ko iš jų prašoma.

Įsivaizduokit, kaip paskui reikėjo dirbti, kai komanda taip įbauginta.

– Kokie jums, jūsų artimiesiems buvo tie daugiau nei 7-eri metai? Kas per tą laikotarpį buvo emociškai sudėtingiausia?

– Sunkiausia buvo matyti kenčiančius artimuosius. Pats kažkaip susitelki, kiek turi vidinės stiprybės, tiek laikaisi, jautiesi tarsi kare. Bet kuo dėti tavo vaikai, tavo artimieji? Visas tas purvas krito ir ant jų.

Labiausiai ir skaudina tai, kad jie turėjo patirti tiek drabstymo, tiek skausmo. Ir pats jautiesi kaltas, kad dėl tavęs kenčia, kad jiems tenka nešti tą naštą.

– Ar ketinate įvertinti moralinę žalą ir bandyti ją prisiteisti iš valstybės?

– Žala iš tiesų didžiulė, nemanau, kad ją apskritai įmanoma kompensuoti. Jei kas pasiūlytų milijoną ir sakytų „pakartokim viską iš naujo“, tikrai nesutikčiau. Per daug ištverta bjaurasties, per daug prarasta sveikatos. Nėra kainos, kuri galėtų tai atpirkti.

Bet kiek įmanoma – taip, bandysiu ieškoti teisingumo.

– Kitą savaitę miesto Taryba balsuos dėl jūsų paskyrimo vicemeru. Dalis visuomenės gali klausti: kodėl grįžtate į politiką? Ką jiems atsakytumėte?

– Dar liko nebaigtų darbų, norisi užbaigti pradėtus projektus, be to, turiu ir naujų idėjų. Panevėžyje tikrai dar yra daug ką nuveikti.

Negaliu nesirgti už savo miestą.

Galų gale tai ir principo reikalas. Jaučiuosi tarsi apiplėštas vidury dienos – pavogta kadencija, kitaip ir nepavadinsi.

– Ar po viso šio teismų maratono pasikeitė jūsų požiūris į viešąjį darbą?

– Ir 2015-aisiais tapęs meru jau turėjau politinį bagažą – 1990–1997 metų dvi kadencijas Savivaldybės taryboje buvau atidirbęs. Bet gal tik dabar aiškiai pamačiau, kokia yra tokio darbo kaina. Viešas darbas reiškia, kad neturi privatumo, o dar esi nuolat drabstomas purvais. Ne kartą tiesiogiai drėbė į akis: „o ką čia gali šnekėti teisiamas meras!“ Argumentų nė nesvarstė – drebia štai šitaip ir užtenka.

Matau, kad civilizuotumo ir pozityvumo politikoje lieka vis mažiau. Deja, jeigu turi idėjų ir nori bendram labui ką nors nuveikti – iškart prasideda problemos, kojų kaišiojimas.

– Komentarai žiniasklaidoje rodo, kad panevėžiečiai išties audringai sureagavo į jūsų išteisinimą.  Kodėl, jūsų nuomone, jus taip stipriai palaiko?
– Žmonės mato neteisingumą.

Tokios bylos iš esmės naikina valstybės ir teisėtvarkos prestižą. Žmogus turi tikėti teisine valstybe, o kai pasitikėjimas prarandamas – kas pralošia?

Mano nuomone, fabrikuodamos tokias bylas specialiosios tarnybos ir politinių jėgų, manyčiau, veikiama prokuratūra iš tiesų griauna valstybę. Štai kur, mano įsitikinimu, yra tikrasis piktnaudžiavimas ir pati tikriausia prekyba poveikiu.

– 2027 metų kovą laukia savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Kaip manote, ketvirtą kartą kandidatuosite į Panevėžio merus?

– Visada laikausi principo nekalbėti apie rinkimus iš anksto. Palaukime – pamatysime. Palikime šiokios tokios intrigos.