Miesto Savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji
ryšių su visuomene specialistė Asta Sarapienė tikino nemokanti savo gyvenimo
planuoti. Pasidavusi likimo nenuspėjamiems dėsniams ponia Asta tvirtino
nesigailinti ir nieko nenorinti keisti. Pasak jos, darbas Savivaldybėje – taip
pat vienas iš jos gyvenimo netikėtumų. Iškeitusi televizijos žurnalistės duoną į
tarnautojos ponia Asta prisipažino, kad iš pradžių sunkiausia buvo priprasti
prie naujo darbo tempo. Ir vis dėlto perfekcioniste save vadinanti ponia Asta
sugeba ne tik atlikti privalomas pareigas, bet ir neužmiršti malonių gyvenimo akimirkų, o viršininkus užversti naujomis idėjomis.
Nesigaili rizikavusi
Ponia Asta pasakojo, jog prieš porą metų sulaukusi pasiūlymo iš televizijos pereiti dirbti į Savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių, dvejojusi ir svarsčiusi bene mėnesį. Apsispręsti nebuvo lengva žinant, kad Savivaldybėje nebeliks tokios laisvės, kokia buvo televizijoje. Pripratus laiką ir darbus planuoti, kaip pačiai patogiau, mintis, jog teks prisitaikyti prie aštuonių valandų darbo dienos ir netgi konkrečios pietų pertraukos, nebuvo labai viliojanti. Tačiau, pasak A.Sarapienės, vienoje vietoje dirbti pabosta – ją visada traukia naujovės, kitokio darbo specifika, todėl rizikavo. Ir dėl to dar nepasigailėjo.
“Didelio skirtumo nematau – žurnalistinis tempas yra ir čia. Informacija į Viešųjų ryšių skyrių pati nesuplaukia – turime jos ieškoti, bendrauti su įstaigomis, kitais skyriais. Mūsų tikslas – supažindinti ne tik su Savivaldybės darbu, bet ir rūpintis miesto įvaizdžiu”, – kalbėjo ponia Asta. Pasak jos, kūrybiniams sugebėjimams patenkinti šiame darbe galimybių pakankamai. “Nė viename darbe negalėjau apsiriboti tuo, kas parašyta pareigybinėje sutartyje. Galbūt kas nors tai pavadintų kišimusi į kitų reikalus, bet man tiesiog nepakanka to, ką privalau padaryti”, – tvirtino specialistė. A.Sarapienė džiaugėsi, kad darbe sulaukianti palaikymo ir iš tiesioginės viršininkės, ir iš administracijos, kuriai skyrius tiesiogiai yra pavaldus. “Turiu idėjų – ir dalijuosi su visais. Dar nebuvo taip, kad atmestų”, – kolegomis džiaugėsi ponia Asta.
Į darbą – tik pėsčiomis
Pradėjus dirbti sėdimą darbą teko šiek tiek pakoreguoti ir gyvenimo būdą. A.Sarapienė tvirtino išmokusi planuoti laiką taip, kad kas rytą atsikėlusi suspėtų padaryti mankštą ir iš “rožyno” pėsčiomis ateitų nepavėlavusi į darbą. Rytinė mankšta, anot pašnekovės, ne tik malonumas, bet ir poreikis. “Kadangi nelieka laiko reguliariai lankytis sporto salėje, bent taip stengiuosi kompensuoti aktyvų judėjimą”, – kalbėjo ponia Asta.
Kad kada nors teks dirbti Savivaldybėje, A.Sarapienė tvirtino niekada net nepagalvojusi. Tačiau tokio pasikeitimo karjera ji nelaikanti. “Manau, karjera daroma tada, kai pradėjusi dirbti valytoja toje pačioje įstaigoje iškyli iki direktorės. Aš apie aukštyn vedančius laiptelius niekada negalvoju. Man svarbiausia – mėgstamas darbas”, – pabrėžė ryšių su visuomene specialistė. Ponia Asta teigė save laikanti perfekcioniste – jai labai svarbu įgytas žinias pritaikyti darbe, o ne stengtis užimti kuo aukštesnes pareigas vien tik todėl, kad baigta aukštoji.
Trūko teorinių žinių
Vilniaus universitete įgijusi lietuvių literatūros magistro laipsnį A.Sarapienė įsidarbino “Respublikos” redakcijoje stiliste. “Buvo drąsu, nes gerai išmaniau tą sritį”, – darbo pradžią Vilniuje prisiminė ponia Asta. Pirmieji sunkumai, pasak jos, užgriuvo sugrįžus su šeima į Panevėžį. Gimtajame mieste A.Sarapienei teko išbandyti visas žurnalistinio darbo sritis – dienraštį, radiją ir pagaliau televiziją. “Buvo sudėtinga persikvalifikuoti į žurnalistiką, ir dar televizinę. Žiūrėdavau visų kanalų žinias ir stebėjau, kaip žmonės dirba”, – neslėpė pašnekovė. Pasak jos, vienu metu universitete netgi buvo svarstoma, kad galbūt žurnalistikos fakultetas nereikalingas, esą pakaktų lituanistikos. Tačiau, A.Sarapienės teigimu, teorinių žurnalistikos žinių jai, kvalifikuotai lituanistei, trūko. “Jei esi gabus ir stengiesi dirbti kvalifikuotai, tą spragą kompensuoti įmanoma”, – įsitikinusi ponia Asta.
Pasak ryšių su visuomene specialistės, studijuojant kildavo neramių minčių: o kur reikės dirbti? “Tikslieji mokslai man niekada “nelipo”. Keista girdėti, kad yra viskam gabių žmonių, dešimtukus gaunančių ir už rašinius, ir už uždavinius. Man tai atrodo sunkiai suderinama. Buvau ir esu nepataisoma filologė. Mokykla niekada manęs netraukė, o kur daugiau galiu dirbti, nežinojau”, – kilusias abejones prisiminė ponia Asta. Tačiau gyvenimas viską pakoregavo taip, kad įgytas žinias ji visada galėjo puikiai pritaikyti.
Viską lemia atsitiktinumai
Vyrui gavus darbą Panevėžyje palikti sostinę, anot pašnekovės, nebuvo sunku. “Žmogus gali gyventi bet kuriame mieste – nesvarbu, didmiestis ar Šilutė, jei tik turi gerą darbą ir supa mylimi žmonės”, – įsitikinusi A.Sarapienė. Jos manymu, Vilnius – jaunimo privilegija, bet sukūrusiems šeimas Panevėžyje jaukiau. “Persikėlusi čia vaiką vežiodavau ramiame kultūros ir poilsio parke, o sostinėje – pagrindine gatve ir aplinkui kioskelius”, – palygino ponia Asta.
Su Vilniumi susiję didieji A.Sarapienės gyvenimo įvykiai – studijos, pažintis su iš Biržų kilusiu vyru, sūnelio gimimas. Pašnekovė juokavo, kad su savo antrąja puse, studijavusiu Teisės universitete ir gyvenusiu gretimame bendrabutyje, susipažino pačiu banaliausiu būdu – studentų šokiuose. “Vargu ar galima įvardyti, kuo mus kai kurie žmonės patraukia. Tiesiog krinta į akis, ir viskas. Manau, neįsimylima už ką nors – tai tiesiog atsitiktinumas”, – apie jausmus kalbėjo ponia Asta. Savo gyvenimą ji laikanti taip pat atsitiktinumų virtine. “Yra moterų, sugebančių planuoti: baigsiu mokslus, ištekėsiu, susilauksiu vaikų ir panašiai. Man taip nepavyksta – niekada nežinau, kas laukia už kito posūkio”, – tvirtino Savivaldybės darbuotoja. Aštuntus bendro gyvenimo metus skaičiuojančią Ramūno ir Astos porą iki šiol gaubia romantikos skraistė. “Šeimoje turi būti ne tik buitis, bet ir gražių akimirkų. Be jausmų vienas kitam gyventi būtų pernelyg sudėtinga”, – švelniai apie šeimą kalbėjo ponia Asta.
Darbo pradžia – pora kostiumėlių
Pasak A.Sarapienės, atostogas prie jūros ar ežerų pamėgusiai jų šeimos ketvertukui – tėvams, septynmečiui Arnui ir jau Panevėžyje gimusiai trejų sulaukusiai Miglei – išvykas tenka apriboti įsigijus namą ir prasidėjus ūkio darbams. O “nepataisoma filologė” ponia Asta prisipažino atsipalaiduojanti paėmusi knygą, žiūrėdamas gerą filmą ar, kaip dauguma moterų, megzdama. “Deja, tik šiam pomėgiui laiko nebelieka”, – apgailestavo moteris.
A.Sarapienė tvirtino išvaizdai pernelyg daug dėmesio neskirianti – nejaučianti poreikio pasilepinti soliariume ar apsilankyti grožio salone. Ir drabužių stiliaus nesureikšminanti – svarbiausia, kad apranga būtų patogi ir tvarkinga. Tiesa, ryšiams su visuomene specialistė prisipažino apsisprendusi televiziją iškeisti į darbą Savivaldybėje tuojau nusipirko porą elegantiškų kostiumėlių. “Ekstravagancija man netinka”, – įsitikinusi A.Sarapienė. Dirbant televizijoje taip pamėgtus džinsus ir megztinius dabar ponia Asta prisimenanti tik po darbo.
Besirūpinanti miesto įvaizdžiu pašnekovė tvirtino, kad Panevėžyje jaučiasi sava ir reikalinga, todėl iš čia išvykti neketinanti. “Malonu, kad tyrimų duomenys rodo, jog du trečdaliai panevėžiečių yra savo miesto patriotai. Aš Panevėžyje taip pat pastebiu labai daug teigiamų poslinkių ir man čia gera”, – užtikrino A.Sarapienė. Ji teigė nematanti jokio skirtumo tarp gyvenimo Vilniuje ir Aukštaitijos sostinėje. Rutina, anot jos, ta pati: darbas, grįžus namo – buitis. “Pramogų tikrai nebūdavo daugiau. Jei jų norime – ir dabar galime nuvažiuoti į Vilnių”, – gyvenimu gimtajame mieste džiaugėsi ponia Asta.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
A.Repšio nuotr. A.Sarapienė juokavo, kad nusprendusi keisti darbą pirmiausia pasirūpino klasikinio stiliaus garderobu.
