Kazimiero Barėno literatūrinė premija šiemet atiteko prozininkei, vertėjai 31-erių Aleksandrai Fominai už romaną „Mes vakar buvome saloje“. Kelerius metus rašytas romanas skaitytojus sužavėjo savo natūralumu ir tematikos aktualumu, o kritikų pavadintas XXI a. prarastosios kartos epu ir nusivylusiųjų manifestu.
Šokiravo pristatymas
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje į premijos įteikimo iškilmes susirinkę panevėžiečiai buvo nustebę ar net šokiruoti: knygos pristatymas nė kiek nebuvo panašus į literatūrinę popietę, kurioje skaitomi lyriški prozos kūriniai, o daugiau į triukšmingą jaunimo repo ir slemo pasirodymą.
A.Fominos skaitomas romano ištraukas keitė jos bičiulių repuojami tekstai, anot jų pačių, įkvėpti prozininkės kūrinio.
Juose persipynusios šiandienos aktualijos, sakraliniai dalykai, politikos atgarsiai ir necenzūriniai ar neigiamą reikšmę turintys žodžiai.
Baltosiomis eilėmis liejęsis žodžių žaismas, stengęsis perrėkti trankią muziką, sulaukė dviprasmiškų reakcijų: vieni bandė pateisinti menininkus, norinčius taip perteikti Londono triukšmingą ir spalvingą gyvenimą, kiti žvalgėsi vieni į kitus ir gūžčiojo pečiais, treti demonstratyviai užsidengdami ausis kreivai šypsojosi ar lygino su Egidijumi Dragūnu, išgarsėjusiu viešumoje necenzūriniais žodžiais.
Daugelis, ypač vyresniosios kartos žiūrovų, paliko renginį dar jam nepasibaigus.
Jaunoji prozininkė tvirtino specialiai nesiekusi šokiruoti ar papiktinti, tiesiog tokia forma norėjo perteikti savo kūrybiškumą ir taip pristatyti romaną.
„Mes nieko nesiekėme, padarėme vientisą kūrinį iš teksto ir muzikos. Gal ir gerai, kad kai kurie žmonės išėjo, nes apsimetinėti, kad tau patinka ir kentėti, ir man nepriimtina. Mes mėgstame eksperimentuoti, esame labai kūrybiški, tad visas mūsų pasirodymas buvo daugiau spontaniškas. Jeigu kam nors bus įdomu, bus publikos, tai mes ir toliau norėtume rengti tokius pasirodymus“, – kalbėjo A.Fomina.
Kitokia gyvenimo pusė
Garbingas įvertinimas jaunai literatei buvo kiek netikėtas, bet, kaip pati prisipažino, paglostė savimeilę ir skatina toliau judėti, kurti.
„Taip jau nutiko, kad Vilniuje mano knyga greit nustojo domėtis, draugų pasiteisinimas – ji per stora ir laiko skaityti nėra. O čia sužinojau, kad Panevėžyje žmonės turi laiko knygoms. Jau maniau, kad reikės rašyti trečią knygą, nes antros nepastebėjo“, – juokavo A.Fomina.
Rašyti jauną prozininkę skatina noras pasidalyti, ypač kai po kelių mėnesių, praleistų triukšmingame Londone, užvaldė keista nuotaika.
Aplinkui, ypač viešojoje erdvėje, nuolat girdime apie kraštiečius, pagavusius savo laimės paukštę svečiose šalyse, tačiau Aleksandrai teko proga pažinti kitą emigrantų gyvenimo pusę.
Romanas yra autobiografinis, bet jame pačios autorės, kaip asmenybės, istorijos mažai, knyga tarsi mozaika sudaryta iš draugų, pažįstamų pasakojimų, atsitiktinių nugirstų pokalbių, kurie įsirėžė į atmintį.
„Buvau gavusi Kultūros ministerijos stipendiją knygai parašyti, bet apie ką ji bus, nežinojau. Išvykau į Londoną ir tiesiog stebėjau ten verdantį gyvenimą. Knyga išėjo stora, nes norėjau sudėti daug dalykų, bet ne gražių istorijų, o realaus gyvenimo pusę. Apie sėkmingus žmones rašo įvairiuose žurnaluose, kalba televizijos laidose, o mano dėmesys buvo skirtas visiems kitiems“, – pasakojo A.Fomina.
Pats knygos pavadinimas gimė neatsitiktinai, jis paimtas iš autorės mėgstamos grupės „Empti“ vienos dainos. Kaip prisipažino Aleksandra, ji savo kūryboje mėgsta žaisti jau žinomomis frazėmis, citatomis, tik jas perfrazuoja, tad ir pavadinimas yra tam tikras perfrazavimas žinomos dainos.
„Didžioji Britanija yra sala, o tas „mes“ įkūnija daug veikėjų ir personažų, išreiškiančių bendrumą ir visa tai įsikomponavo į pavadinimą“, – paaiškino prozininkė.
Lietuvoje geriau
Lietuvių pamėgta Didžioji Britanija A.Fominai pasirodė nuobodi ir tuščia šalis. Prieš tai keletą mėnesių teko pabūti ir Škotijoje, merginai šios šalys pasirodė per daug aiškios, reglamentuotos ir be paslapties.
„Visiškai neturėjau savęs kur padėti. Ne vienas jaunas žmogus, ten gyvenantis, galėtų pasakyti tą patį. Man ten trūko erdvės, bendravimo, žmonių. Viskas Anglijoje pagrįsta paviršutiniškumu, skubėjimu, betiksliu mandagumu nesigilinant į nieką.
Čia, Lietuvoje, daug ramiau ir visada atsiras, kas tave palaikys, o ten laksto minios ir turi tiesiog išsinerti iš kailio, kad į save atkreiptum dėmesį. Kam man to reikia“, – pati savęs klausė A.Fomina.
Anot merginos, savo ateities ji nesieja ir su jokiais prestižiniais universitetais, apie kuriuos svajoja daugelis abiturientų. Viso to kaina – nuolatinis vienišiaus bėgimas ir įrodinėjimas, kad esi vertas dėmesio.
„Gyvenimas per trumpas ir per didelė prabanga tokiems įrodinėjimams. Galiausiai liksi vienas su savo diplomu“, – mano Aleksandra, turinti Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų diplomus.
Save realizuoti prozininkė tikina galinti tik savoje šalyje, tačiau pastebi, kad Vilnius panėšėja į Londoną: nuolatiniai kamščiai, tos pačios parduotuvės. Ir jai visai nesuprantama, kai pasirinkusiuosius emigranto kelią vadina trečiąja prarastąja karta.
„Nelabai suprantu tos teorijos, kad tai – prarastoji karta. Turėtų būti kažkoks tikslas, kurio siekia ta karta, bet žmonės dabar turi daugybę skirtingų tikslų. Tos pačios kartos žmonės nebesusišneka tarpusavyje, ką jau kalbėti apie skirtingų amžių atstovus“, – mano Aleksandra.
Noras dalytis
Kūryba prozininkei yra bendravimo būdas, bet jai taip pat svarbu, kai ta kūryba yra įvertinama, o kritika, pasak merginos, turi būti tik pagrįsta ir argumentuota.
Aleksandra yra ne tik prozininkė, bet ir vertėja, kultūrinių straipsnių rašytoja bei knygų recenzentė, tad ji puikiai žino, kaip lengvai galima autorių sukritikuoti ir atbaidyti nuo skaitymo, kaip sunku atrasti pozityvių dalykų. Ji pati sulaukė daug daugiau kritikos nei teigiamų įvertinimų.
„Vilniaus snobai, perskaitę mano knygą, teištarė: „Aš čia nieko naujo neradau.“ Bet aš nieko naujo ir nenorėjau pasakyti. Kažkokių naujų tiesų tikrai neišrandu. Tiesiog norėjau pasidalyti savo mintimis, o kas kaip supras, tai jų pasirinkimo laisvė. Jeigu jau žmogus norės prie ko nors prikibti, tai visada ras, ieškoti pozityvių dalykų sunkiau“, – atvirai kalbėjo mergina. Ji prisipažino, kad idealizmo nesiekia, svarbiausia, kad ją vertina draugai ir artimieji, o kai tas įvertinimas teigiamas, tai suteikia stimulą eiti toliau, jaustis tvirčiau.
„Turiu dabar tokį naują sumanymą, bet neskubėsiu“, – mįslingai prasitarė A.Fomina.
Panevėžio krašto išeivių Marijos ir Kazimiero Barėnų įsteigtą premiją jau yra gavę jaunieji rašytojai Ieva Toleikytė, Andrius Jakučiūnas, Laura Sintija Černiauskaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
