Rokiškio krašte gimė ir augo daug talentingų, Lietuvai nusipelniusių kultūros, mokslo, politikos ir kitose srityse žmonių.
Žemė dosni talentų
Iš Rokiškio krašto kilęs buvęs šalies prezidentas, dabar jau amžiną atilsį Algirdas Mykolas Brazauskas.
Prezidento kraštiečiai trys tarpukario ministrai pirmininkai – Vladas Mironas, Antanas Tumėnas, Juozas Tubelis.
Rokiškio krašto vaikai – rašytojai Liudas Dovydėnas, Sigitas Parulskis, Vanda Juknaitė, aktorės Monika Mironaitė, Vaiva Mainelytė, aktorius Ramūnas Rudokas, chirurgas Vytautas Jonas Sirvydis, miškininkas Leonardas Kairiūkštis, operos dainininkė Irena Jasiūnaitė. Čia gyveno ir kūrė liaudies dainius Antanas Strazdas, žymusis lyrikas Paulius Širvys.
Lietuvos valstybės teisės pagrindus padėjo teisininkai Antanas Tumėnas ir Mykolas Romeris. Pastarojo vardu pavadintas universitetas Vilniuje, anksčiau buvusi Teisės akademija.
Rokiškio rajone gimė XX amžiaus lietuvių profesionaliosios dailės korifėjus Justinas Vienožinskis. Rokiškio krašte, savo gimtinėje, įkvėpimo sėmėsi tautodailininkai Lionginas Šepka ir Monika Bičiūnienė.
Bajorų kilmės teisininkas
M. Romeris gimė 1880 metų rugsėjo 17 dieną Rokiškio rajone, Bagdoniškyje, bajorų šeimoje. Būsimasis mokslininkas aukštuosius mokslus baigė elitinėje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, kurioje mokėsi tik bajorų vaikai. Jos absolventai buvo rengiami carinės Rusijos valstybės tarnybai.
Tačiau baigęs studijas M. Romeris išvyko į Lenkiją, mokėsi Krokuvos Jogailos universitete, vėliau studijavo Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.
Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, įsijungė į visuomeninę veiklą, leido laikraštį „Gazeta Wilenska“, propagavusį tautų bendradarbiavimą. Sostinėje išėjo jo mokslinis veikalas – studija apie Lietuvos tautinį atgimimą.
Tarpukario metais M. Romeris buvo Valstybės tarybos narys, dirbo teisėju, gynė Lietuvos interesus Hagos tarptautiniame tribunole, kai buvo nagrinėjama byla dėl Klaipėdos krašto. Jo pastangomis Lietuva bylą laimėjo. Hagos teisme jam sekėsi ginti Lietuvos interesus ir kitose bylose.
M. Romeris bendradarbiavo su šalies inteligentais, padėjo puoselėti lietuvybę. Jis pabrėždavo, kad Lietuvos lenkai, koks ir pats buvo, „turi stoti į Lietuvos piliečių eiles, kurti savo krašto gerovę“.
Nuo 1922 metų M. Romeris pasižymėjo kaip mokslininkas ir pedagogas, dėstė teisę universitete.
Jis buvo pripažintas vienu geriausiu Vilniaus universiteto Teisės fakulteto pedagogu, net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi.
Profesoriaus itin didelis mokslinis palikimas: daug monografijų ir veikalų, mokslinių straipsnių. Jie buvo spausdinti Lietuvoje ir užsienio šalyse. M. Romeris tyrinėjo įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos problemas. Bet pagrindinė jo mokslinės veiklos sritis buvo konstitucinė teisė. Mokslininkas laikomas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu. Istorikas, profesorius Mindaugas Maksimaitis M. Romerį vadina vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų.
Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai Onai Mackevičienei imponuoja ne tik M. Romerio nuopelnai mokslui, valstybei, bet ir jo meilė savo kraštui.
Pasak kraštotyrininkės, profesorius labai mylėjo gimtąjį Bagdoniškį, leisdavo jame atostogas, užveisė egzotiškų paukščių, pasodino didelį sodą. Gimtinėje jis rašė mokslinius veikalus, priimdavo studentus.
Romerių giminėje būta ir daugiau iškilių asmenybių: menininkų, visuomenės veikėjų, mokslininkų.
Rokiškio krašto muziejus yra sukaupęs nemažai įdomios medžiagos apie tą giminę, turi didikų Romerių portretų kolekciją.
Profesionaliosios lietuvių dailės kūrėjas
Kitas M. Romerio kartos šviesuolis – dailininkas Justinas Vienožinskis – gimė 1886 metų birželio 29 dieną Rokiškio rajone, netoli Obelių.
Tėvai jį išleido į mokslus. Būsimasis dailininkas mokėsi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Būtent studijos Lenkijoje, Krokuvos dailės akademijoje, 1908–1914 metais jį subrandino kaip menininką.
Studento kūriniai pelnydavo aukščiausius įvertinimus, lietuviui atsivėrė galimybės pažinti Vakarų Europos muziejų dailės paveldą.
Veiklaus dailininko1922 metais Kaune įkurta Meno mokykla ugdė jaunus menininkus, formavo lietuvių profesionaliąją dailę. J. Vienožinskis ne tik vadovavo mokyklai, bet ir pats dėstė.
Pokario metais J. Vienožinskis keletą metų dėstė tuometėje Vilniaus dailės akademijoje, dirbo Lietuvos dailės muziejuje.
Sukūrė ištisą galeriją kultūros ir meno pasaulio žmonių portretų, bet liko ištikimas savo mėgstamiausiam žanrui – peizažui.
Prieš porą metų vykusioje J. Vienožinskio gimimo 125-osioms metinėms surengtoje parodoje Vilniuje buvo pristatyta per šimtas dailininko piešinių ir tapytų paveikslų iš įvairių šalies muziejų – Lietuvos dailės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos nacionalinio, iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rinkinių, iš dailininko sūnaus Vincento Vienožinskio, giminaičių ir Lietuvos banko Kauno skyriaus saugomų kolekcijų.
Rokiškio rajono Audronių kaime išlikusioje J. Vienožinskio sodyboje veikia šio dailininko memorialinis muziejus. Sodyboje gyvena jo į devintą dešimtį įkopęs sūnus Vincentas Vienožinskis su žmona Aldona.
Dailininko sūnus tėvą mena kaip geros širdies, bohemos žmogų. Ponas Vincentas pasakojo, kad sodyboje išsaugota daug tėvui priklausiusių daiktų, baldų.
Rokiškis ir Zarasai nepasidalija lyriko
Poetas P. Širvys gimė 1920 metų rugsėjo 6 dieną Padustėlyje, Zarasų rajone, tačiau tėvai ūkį turėjo ir jis augo Degučiuose, Rokiškio rajone. Todėl dabar zarasiškiai ir rokiškėnai savinasi poetą.
P. Širvio tėvai buvo šviesūs žmonės – skaitė laikraščius ir knygas, nors nelengvai vertėsi. Juolab kad tėvas buvo ligotas, o motina nelabai praktiška ūkyje.
Vienuolikmetis P. Širvys liko našlaitis. Jį ir dvejais metais jaunesnį brolį Leoną paėmė globoti kaimynai, paskui giminės.
1940 metais jis baigė Salų žemės ūkio mokyklą, tačiau žemdirbiu netapo, įstojo į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Per Antrąjį pasaulinį karą P. Širvys, kaip sovietų armijos kareivis, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, dvejus metus dirbo Rytų Prūsijos vokiečio E. Lemkės ūkyje.
Šeimininko dukra pamilo lietuvį ir padėjo jam pabėgti. P. Širvys toliau kovojo tarybinės armijos gretose.
Paskui grįžo į tėviškę, dirbo vietos laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje žurnalistu. 1950 metais pradėjo vadovauti įkurtam Pandėlio rajono laikraščiui „Spalio pergalė“, vėliau leido laikraštį Merkinėje, dirbo kituose leidiniuose.
Sukūrė šeimą, susilaukė dukters, vėliau sutuoktiniai išsiskyrė. P. Širvys trejus metus dirbo jūreiviu.
Kaip rašytojas ir poetas jis pradėjo reikštis dirbdamas laikraščiuose. Iš pradžių rašė apsakymus, apybraižas, paskui ėmė kurti eilėraščius. 1954-aisiais pasirodė jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Žygio draugai“. Po poros metų buvo išleista poezijos knyga „Ošia gimtinės beržai“, o praėjus metams nuo jos pasirodymo – rinkinys „Beržų lopšinė“. 1969-aisiais išleistas jo garsusis kūrinys „Ir nusinešė saulę miškai“.
Aštuntajame dešimtmetyje poetas atskleidė stulbinamą lyriko talentą.
Rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“ buvo išleista du kartus – 1972-aisiais ir 1978-aisiais. Pasak literatūros kritikų, rinktinėje esantys per 15 metų parašyti eilėraščiai yra meilės lyrikos šedevras. Čia sudėta viskas: drovumas, palikto vyro kančia, nedrąsa mylimosios akivaizdoje. Beje, Rokiškyje gyvenanti P. Širvio jaunystės laikų mylimoji, dabar jau garbaus amžiaus moteris, yra išsaugojusi jai poeto dedikuotas eiles.
P. Širvys, kurio poezijoje vyrauja ir karo, tėviškės meilės temos, vadinamas tylaus liūdesio, skaidraus ilgesio ir taurios vienatvės poetu. Pagal jo eiles kompozitoriai kūrė dainas. Poeto kūryba išversta į daugelį užsienio kalbų.
Inga SMALSKIENĖ
