Rokiškio miesto centre stovinti Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia – materialus liudijimas stebuklo, kokį gali sukurti ir po savęs ateinančioms kartoms palikti galingi, turtingi ir dvasingi žmonės.
Brolio ir sesers kūrinys
Rokiškio Šv. Mato neogotikinio stiliaus bažnyčia yra didžiausia miesto puošmena ir traukos centras, kurį kadaise pastatė ir paliko ateities kartoms Rokiškyje gyvenusios grafų Tyzenhauzų giminės atstovai.
Grafai bažnyčią statė su didžiuliu užsidegimu ir meile. Negailėjo milžiniškų sumų jos puošybai toli gražu ne todėl, kad nežinojo, kur dėti pinigus.
Bažnyčioje iki smulkmenų apgalvota kiekviena interjero detalė, kiekvienas daiktas jai nupirktas kruopščiai atrinkus geriausią iš geriausių. Kad jos statytojai buvo labai tikintys perfekcionistai gerąja prasme, supranti vos įžengęs į bažnyčią.
Prie sienos įmontuota ne šiaip brangi praustuvė, o didžiulė jūrinė kriauklė. Bažnyčios salės pradžioje, kairėje įėjimo pusėje, įrengta krikštykla stebina ne tik savo elegantiškai prabangiu puošnumu. Ji unikali ir tuo, kad viena iš nedaugelio Lietuvoje įrengta pagal visus liturginius reikalavimus.
Bažnyčioje apskritai daug nuostabių dalykų, pakylėjančių arčiau dangaus.
Dabar sunku įsivaizduoti, kad Rokiškio bažnyčios galėjo ir nebūti. 1864 metais sudegus medinei, kunigaikštienės Elenos Krošinskienės-Tyzehauzienės statytai bažnyčiai, Reinoldui Tyzenhauzui nepakako vien noro ir pinigų pastatyti naują.
Rokiškio kraštotyros muziejaus darbuotoja Giedrė Spundzevičienė pasakojo, kad caro valdžia priešinosi naujos šventovės mieste statybai. Pagrindinis motyvas – Tyzenhauzų dvaro valdytojai dalyvavo maište prieš carą.
Tačiau R. Tyzenhauzui, pasitelkus į pagalbą vyskupą Motiejų Valančių, pavyko gauti leidimą statyboms.
Bažnyčios architektūrinį projektą 1866 metais parengė architektas Frydrichas Gustavas fon Šachtas. Ji pradėta statyti 1868 metais ir baigta 1877-aisiais. Tais metais joje buvo pradėtos laikyti pamaldos, sumontuoti iš Paryžiaus atvežti vargonai, bet interjeras nebuvo baigtas, trūko įrangos.
1880 mirus grafui R. Tyzenhauzui, darbus perėmė jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė.
Pasak G. Spundzevičienės, mūrinė neogotikinė bažnyčia buvo suprojektuota be bokšto, bet grafienės pasamdytas architektas Georgas Verneris iš Tirolio pasiūlė statyti 57 metrų varpinės bokštą. Jame buvo sumontuoti trys varpai, iš kurių du buvo išvežti per I pasaulinį karą.
Muziejininkė siūlo atkreipti dėmesį į iš Strasbūro atvežtą bažnyčios laikrodį. Jis rodo laiką iš trijų pusių.
Architektūros specialistai akcentuoja antrajame statybos etape suformuotą trinarį bažnyčios ansamblį – bažnyčia, bokštas, koplyčia. Jų teigimu, toks įdomus sprendimas anuomet neturėjo analogų.
Galerijoje, jungiančioje bažnyčią ir varpinę, nuo 1877 metų stovi senovinis būgnas. Pasakojama, kad žalvarinį 130 centimetrų skersmens oda aptrauktą būgną bažnyčiai padovanojo grafas R. Tyzenhauzas.
Būgno odą laikančios detalės prie instrumento korpuso pritvirtintos T raidės formos metalinėmis puošmenomis. Viena jų yra iš dviejų raidžių – TR, žyminčių R. Tyzenhauzo inicialus.
G. Spundzevičienė pasakojo, kad būgnas buvo pagamintas pagal kito, dar senesnio, būgno pavyzdį.
Jį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas 1673 metais parsivežė iš laimėto mūšio su turkais prie Chotyno miesto Ukrainoje.
Būgnas būdavo mušamas Velykų rytą. Susidėvėjus odai unikalus muzikinis instrumentas ilgam buvo nutilęs ir po ilgos pertraukos vėl suskambo tik per šias Velykas.
Sakykla, verta bažnyčios
Iš brolio bažnyčios interjero kūrimo darbus perėmusi M. Tyzenhauzaitė turėjo savo viziją, kaip turi atrodyti šventovė, jos užmojai buvo kur kas didesni. Ji stengėsi, kad maldos namai taptų puošnūs ir stilingi.
Meninį išsilavinimą turėjusi ponia 1880 metų pabaigoje pertvarkė bažnyčios presbiteriją. Pas garsiausius Belgijos meistrus ji užsakė ąžuolinį, didingą gotiško stiliaus baldakimą, altoriaus vieta buvo perkelta gilyn, sumūryti nauji žvaigždiniai skliautai, grindys presbiterijoje išklotos balto ir raudono marmuro plokštėmis.
1882 metais buvo atvežtos ąžuolinio, paauksuota bronza puošto altoriaus dalys. Altorių sumontavo per 3 dienas. Didysis altorius buvo pagamintas Paryžiuje, ten jam užsakyta 12 skulptūrų. Pasak muziejininkės, iš Prancūzijos sostinės, parodos, į bažnyčią atkeliavo ir gražioji sakykla, kuri tuo metu kainavo tiek, kiek visa nedidelė medinė bažnyčia.
Belgijos meistrai Rokiškio maldos namams pagamino šoninius altorius, klausyklas, presbiterijos tvorelę, duris, suolus, vargonų spintą ir kitą medinę įrangą.
Belgų meistrų kūriniai žavi nepaprastai kruopščia drožyba. G. Spundzevičienė siūlo atkreipti dėmesį į ant sakyklos išraižytus didelės meninės vertės horeljefus, vaizduojančius šventuosius.
Senuosius vargonus kunigaikštienė pakeitė didesniais, turinčiais 24 balsus. Ji pasamdė garsų vargonininką, pedagogą iš Čekijos Rudolfą Lymaną. Jis įsteigė Grafiškąją muzikos ir giedojimo mokyklą, kuri tokia buvo viena pirmųjų Lietuvoje.
Bažnyčios langus puošia Vienoje pagaminti vitražai. Vartus nukaldino meistras Juzefas Stoledris iš Ilukstės. Apie vartų meninę vertę daug ką pasako tai, kad architektas G. Verneris juos siūlė eksponuoti parodoje Varšuvoje.
Iki mūsų dienų išliko masyvios, medinės, autentiškos bažnyčios durys su grafų herbais.
Aukotojus pagerbė altoriaus sienoje
Pasak G. Spundzevičienės, bažnyčios fundatoriai apie save ateinančioms kartoms siekė priminti daugeliu šventovės detalių. Pavyzdžiui, vitražuose vaizduojami šeimų herbai, jų vardai užrašyti fundacinėje lentoje, ant sakyklos, ant didžiojo altoriaus galinės sienelės, varpuose.
Beje, ant altoriaus galinės sienelės užrašytos ne tik grafų, bet visų žmonių, labiau prisidėjusių prie bažnyčios statybos ir puošybos, pavardės.
Muziejininkė siūlo atkreipti dėmesį į vieną ypač įdomią detalę. Presbiterijoje, šventoje vietoje, stovi dviejų visai ne šventųjų bronzinės skulptūros. Pusiau legendinio XII a. gyvenusio Egelbrechto Tyzenhauzo ir fundatoriaus grafo Reinoldo Tyzenhauzo, rankoje laikančio bažnyčios modelį, figūra.
Virš presbiterijos įrengtose ložėse melsdavosi didikai. Vienoje iš šių ložių, kurioje, kaip pasakojama, sėdėdavo Tyzenhauzų ir Pšezdeckių giminių atstovai, iki šiol išlikę autentiški baldai, spintelės su knygomis.
Po presbiterija, rūsyje, įrengta fundatorių kripta. Joje, prabangiuose marmuro karstuose, palaidoti Krošinskiai, grafas Tyzenhauzas, Pšezdeckiai.
Beje, grafas Tyzenhauzas mirė Vokietijoje. Jo kūnas buvo atvežtas į Rokiškio stotį, didelėmis iškilmėmis atlydėtas į bažnyčią ir požemio koplyčioje palaidotas.
Kunigai buvo laidojami bažnyčios šventoriuje, tačiau pasakojama, kad šventoriuje galėjo būti įrengta speciali kripta dvasininkams.
Tokiems spėjimams akstiną davė šiemet pavasarį mirusio kanauninko, teologijos licenciato profesoriaus Petro Žiukelio laidotuvės.
Dvasininką nuspręsta laidoti šventoriuje, šalia čia jau besiilsinčio kunigo Antano Gobio. Prie jo kapo buvo iškasta duobė P. Žiukeliui. Darbininkų kastuvai atsitrenkė į kažkokį kietą daiktą, kaip paskui paaiškėjo, į mūro plokštę.
Padaužę kastuvais į jos pagrindą, jie išgirdo skambesį, būdingą daiktams, turintiems tuščią erdvę. Smalsumo pagauti darbininkai išėmė plokštę. Pašvietę žibintuvėliu, jie esą įžiūrėjo batus, rožinio karoliukus.
Bažnyčios kaina nežinoma
Rokiškio bažnyčios ansamblis XIX a. Lietuvoje buvo bene originaliausias, meniškiausias statinys.
Kiek grafams kainavo bažnyčios statyba ir įrengimas, nežinoma. Pasak istorikų, klausiami apie aukos dydį, grafų giminės atsakydavo: „Dievas žino, mums nėra reikalo skaičiuoti.“
Rokiškio maldos namai yra įtraukti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, yra paskelbti kultūros paminklu.
Inga SMALSKIENĖ
