Legendinio režisieriaus Juozo Miltinio biblioteka turi gausybę paslapčių, kurias atskleisti dar prireiks daug išsamių tyrinėjimų. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusi filmo „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ premjera ir knygos „Juozas Miltinis. Teatras kaip Ugnies žemė“ sutiktuvės gerokai praskleidė paslapties šydą ir supažindino su režisieriaus sukauptu knygų lobynu.
G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vykusi filmo premjera ir knygos pristatymas praskleidė paslapties šydą ir supažindino su J.Miltinio sukauptu knygų lobynu. U. Mikaliūno nuotr.
Sužavėti žiūrovai pageidavo tęsinio
Renginyje savo mintimis dalijosi knygos sudarytoja, J. Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė, filmo režisierius, J. Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Kėleris, aktoriai Enrikas Kačinskas, Rudolfas Jansonas, Petras Kežys, Asta Preidytė, Irena Vasiulytė, Karolina Masiulytė-Paliulienė.
Režisierius A. Kėleris sakė, jog kuriant filmą buvo įrašyta apie 15 valandų pasakojimų. O filmas „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ trunka 45 minutes. Sausakimšoje salėje nuskambėjo žiūrovų mintys, jog būtina kurti filmo tęsinį.
Renginį vedęs Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Laimutis Sėdžius sakė nesąs legendinio režisieriaus mokinys ir gerai jo nepažinojęs, nes į teatrą atėjo gerokai vėliau nei čia dalyvaujantys jo kolegos. Tačiau jis girdėjo galybę istorijų apie tuos laikus, tie pasakojimai keitėsi, apaugdavo naujais faktais ar tiesiog fantazijomis, todėl nepaprastai geras sumanymas prisiminimus, kol dar laikas, įamžinti įvairiose laikmenose.
Knygos „Juozas Miltinis. Teatras kaip Ugnies žemė“ sudarytoja ir viena autorių A. Mikelinskaitė teigė, jog kiekvienas įvykis turi savo istoriją, ir prisiminė telegramą, 1988 m. pasiekusią Algirdo g. 54-ąjį namą, kuriame tuo metu gyveno režisierius J. Miltinis. Telegramoje garbųjį teatro korifėjų skambiomis eilėmis su Juozinėmis sveikino Lietuvos teatro sąjungos suvažiavimas.
Ši telegrama buvo rasta vienoje J. Miltinio asmeninės bibliotekos knygoje. Tam, kad jis taptų bibliotekos dalimi, visos knygos buvo pervartytos, surašytos, suregistruotos. Knygų puslapiuose rasta įvairių dokumentų, čekių, laiškų.
1996 m. J. Miltinio autentiškoje erdvėje, gyventame bute, atidarytas J. Miltinio palikimo studijų centras. Aktoriaus ir režisieriaus Vaclovo Blėdžio iniciatyva šalia esantis butas tapo erdve, kurioje atidaromos parodos, vyksta renginiai, edukacinės programos, lankosi buvusios J. Miltinio studijos aktoriai, turistai.
„J. Miltinio biblioteka visada buvo tas traukos centras šalia meno kūrinių, asmeninių daiktų. Dėl to čia ir dabar ateina žmonės. Ši knyga – tas kelrodis, kuris bus kaip paskata aplankyti centrą tiems, kurie čia dar nebuvo, o buvusiems plačiau susipažinti“, – sakė A. Mikelinskaitė, knygoje išsamiai pristačiusi J. Miltinio palikimo studijų centro veiklą.
Knygoje „Juozas Miltinis. Teatras kaip Ugnies žemė“ J. Miltinio bibliotekos mįsles bandė įminti filosofė, eseistė prof. Jūratė Baranova. Ji gilinosi į asmeninės bibliotekos lobyną, taip pat ieškojo J. Miltinio intelektualiojo teatro ir Antonino Artaud „žiaurumo teatro“ sąsajų.
Išsipildė svajonė sukurti filmą
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė sakė, kad gavus projekto finansavimą išsipildė sena svajonė sukurti filmą apie J. Miltinio asmeninę biblioteką. Ji pasidžiaugė, jog filmą sutiko kurti režisierius A. Kėleris, operatorius Andrius Jurgaitis, dėkojo aktoriams, kad jie sutiko būti kalbinami filme, įdomiai ir prasmingai pateikė savo mintis, prisiminimus.
Filmo „Juozas Miltinis. Knygos gravitacija“ režisierius A. Kėleris šmaikščiai kalbėjo apie filmo kūrimo peripetijas, apie tai, kaip R. Maselytė po Urbšio ąžuolu įkalbino jį įamžinti kine J. Miltinio asmeninę biblioteką. Teatrališkai ir įtaigiai nuskambėjo pasakojimas apie Mokytojo misiją: knygų išmintį perteikti aktoriams – savo mokiniams, praturtinti jų asmenybes.
J. Miltinio biblioteka – intelektualusis lobynas – turėjo didžiulį poveikį teatralams, režisieriaus mokiniams. Kiekvienas ją surado savaip ir išgyveno nepakartojamus potyrius. A. Kėleris sukūrė dar vieną legendą apie režisieriaus J. Miltinio ir aktorių santykius per knygą, meistriškai sudėliodamas ją tarsi mozaiką iš įdomių pasakojimų.
„Koks neįmanomas darbas yra sukurti filmą. „Knygos gravitacija“ – tik kuklus bandymas. Bet nėra sukurta filmo apie biblioteką ir juo labiau J. Miltinio biblioteką. Džiaugiuosi, kad visi aktoriai sutiko, kad kalbėjo labai laisvai, betarpiškai, atsipalaidavę. Visi jie kalbėdavo atskirai ir nė vienas nežinojo apie kito pasakojimą. Viskas buvo apie knygą, ką jie žinojo patys ar iš kitų aktorių, viskas buvo tik J. Miltinio pasakytų žodžių kontekste. Mes visi tiek daug žinome ir kartu nieko nežinome, tai neišsemiamas okeanas. Užteko vien ponios Nijolės Blėdienės pasakojimų, kad suprasčiau, jog nieko nežinau apie istorinius, apie gyvenimiškus dalykus, nes jie nebuvo užrašyti“, – kalbėjo A. Kėleris.
Knygos – didžiausias lobis
Aktorius Rudolfas Jansonas prisiminė, kaip J. Miltinis mylėjo ir vertino knygas. Ypatingą pagarbą savajai bibliotekai liudija persikraustymo iš vieno buto į kitą ritualai. J. Miltinis knygas leido pernešti tik savo bičiuliams, teatralams. Tie, kurie buvo vyresni ir daugiau nusipelnę, gavo teisę nešti enciklopedijas, solidžius foliantus. Jaunesni perkraustė paprastesnes knygas.
Keista, kad buvo galima nešti ne daugiau kaip po 2–3 leidinius, nors teko keliauti iš vieno buto į kitą. Kodėl Maestro taip elgėsi, dabar belieka tik spėlioti. Gal taip jis norėjo įdiegti pagarbą knygai, priversti atidžiau į ją įsižiūrėti ir pamilti.
Renginyje ir filme kalbėję aktoriai pripažino, kokią didelę įtaką jiems padarė Mokytojas. Kaip pasikeitė jų skaitomi autoriai, kaip gilinimasis į knygą ugdė jų erudiciją, literatūros, filosofijos, psichologijos, meno ir kitų sričių supratimą.
J. Miltinis nemėgo knygų skolinti. Duodavo jas tik labai geriems draugams. Savo bičiuliui, nuostabiam pedagogui, filosofui Matui Melėnui skolindamas knygą visad teiraudavosi, kada grąžinsiąs.
Aktorius Petras Kežys pasakojo, kaip pasveikinę režisierių jo bute, išgėrę po taurę vyno, paskanavę sūrio ir jis paprašęs leidimo pavartyti vieną leidinį. J. Miltinis atsakęs, kad negalima vaišių metu neplautomis rankomis knygos vartyti, reikės ateiti kitą kartą.
P. Kežys nuo pat vaikystės aistringai žavėjosi knygomis, išleisdavo joms tėvai maistui mokykloje duotus pnigus. Dabar jis galėtų valandų valandas pasakoti apie savo biblioteką, apie mylimiausių rašytojų kūrybą, o ypač apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.
Aktorė Irena Vasiulytė prisiminė, kokį pirmą įspūdį padarė J. Miltinio asmeninė biblioteka. Jai ji pasirodė kaip knygynas – visos sienos pilnos knygų. „Kiekvieną antradienį teatre vykdavo aktorių susirinkimai. J. Miltinis ilgai filosofuodavo, išversdavo tezes, skaitėme tas knygas, kurias liepdavo. Iš pradžių sudėtinga jas buvo suprasti, o paskui jau buvo aišku“, – pasakojo I. Vasiulytė.
Pasak aktoriaus Enriko Kačinsko, tarp J. Miltinio ir jo mokinių visad buvo tarpelis – kultūros, etikos, išminties. Jis supažindino aktorius su klasika, su modernizmu, privertė tuo gyventi, tačiau jie neskendo tame, kaip jų Mokytojas.
Leidiniai atkeliaudavo iš įvairių šalių
J. Miltinis lobius savo bibliotekai kaupė iš viso pasaulio. Sovietmečio metais gera knyga buvo tokia retenybė, taip sunkiai gaunama, kad dėl jos reikėdavo stovėti per naktis prie knygynų nusidriekusiose eilėse. Daugumos vertingų leidinių išvis nebuvo galima gauti ir J. Miltiniui teko jų įvairiausiais būdais ieškoti užsienyje. Pagelbėdavo draugai, bičiuliai, patys emigracijoje skaičiavę kiekvieną grašį, jie ieškodavo turtingų mecenatų ir jau tuomet važiuodavo knygų ieškoti į didmiesčių – Paryžiaus, Londono, Niujorko – knygynus.
Aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė prisiminė, kaip jų namuose Paryžiuje buvo skaitomi J. Miltinio laiškai, kaip ieškoma jo prašomų knygų, jos pakuojamos, o paskui meldžiamasi, kad siuntinys pasiektų adresatą. Tuo metu būdama dar vaikas aktorė klausydavosi apie geležinę uždangą ir svarstydavo, per kokį plyšį pralįs tas siuntinys, o jos močiutė nuoširdžiai piktindavosi, kai adrese reikėdavo rašyti pirmiausia sovietinės Lietuvos pavadinimą, o žmogaus pavardę pačioje pabaigoje.
Aktorė Asta Preidytė pasakojo, kaip J. Miltinis, pamatęs suniokotą siuntinį, pavogtas knygas, piktindavosi: „Kokiam kvailiui reikia prancūzų ar graikų lingvistikos?“ Kartais iš sunkiai gautų, iš tolimų užsienio šalių išsiųstų kelių knygų adresatą pasiekdavo vos viena ar dvi.
„Viską gaudavome visai netyčia, patirdavome informacijos įtampą ir gėrėme ją kaip kempinėlės. Atėję į repeticijas visada žinodavome, kokia literatūra J. Miltinio yra skaitoma, kokia siunta gauta, būdavo ir graikiškų žodžių, ir prancūziškų, ir vokiškų. Teatras buvo vienintelė Meka, kuri mus traukė, nebuvo tokio pasirinkimo kaip dabar, o čia turėjome ir paskaitų ciklą. Šitokia duotybė. Tada tos informacijos nesupratome, bet su laiku ateina suvokimas, supranti jos vertę“, – kalbėjo A. Preidytė.
Virginija JANUŠEVIČIENĖ
