Kėdainiai XVII amžiuje viduryje buvo įvairių tautybių ir konfesijų miestas. Jis išsaugojo ne tik nuostabų senamiestį, bet ir daug maldos namų. Juos būtina aplankyti, kad pažintum miestą, pajustum jo dvasią.
Kristaus Atsimainymo cerkvėje išlikusi 20 amžiaus pradžios tapyba. U.Mikaliūno nuotr.
Protestantams – didžiausios privilegijos
Protestantai Radvilos Kėdainiams paliko nuostabaus grožio XVII amžiuje iškilusiąrenesanso stiliaus evangelikų reformatų bažnyčią. Ją 1631 metais pradėjo statyti Kristupas II Radvila, o baigė jo sūnus Jonušas.
Bažnyčios interjeras, palyginti su katalikų maldos namais, labai santūrus. Bažnyčioje išlikusi renesansinė ąžuolinė drožinėta sakykla. Kėdainių krašto muziejaus gidė Jūratė Nekrašienė pasakoja, kad netrukus bažnyčioje turėtų būti pakabintas restauruotas autentiškas šviestuvas. Šventovėje galima apžiūrėti ekspoziciją, pasakojančią evangelikų reformatų istoriją Kėdainiuose.
Kėdainių krašto muziejaus duomenimis, evangelikų reformatų bendruomenė nebuvo vienalytė ir vienatautė. Ją sudarė lietuviai, lenkai, vokiečiai, škotai. Pastarųjų reformatų (presbiterionų) bendruomenė buvo labai įtakinga. Jos atstovai buvo miesto burmistrai, magistrato nariai, gimnazijos rektoriai, bažnyčios senjorai.
XVII amžiaus antrojoje pusėje miesto centrinė dalis aplink Didžiąją rinką buvo apgyvendinta daugiausia škotų. XVII–XVIII a. šaltiniuose minima per 120 Kėdainių škotų pavardžių.
Manoma, kad Kėdainiuose galėjo gyventi apie 200–300 škotų. Jų bendruomenė buvo viena iš didžiausių visame Baltijos ir Skandinavijos regione.
Tačiau XVIII a. pradžioje bendruomenė sumažėjo, o amžiaus viduryje išnyko.
Didikų kapavietė
Kėdainių senamiestyje stovi renesanso stiliaus Evangelikų reformatų bažnyčia, kurioje yra Radvilų mauzoliejus.
Būtinai nusileiskite į bažnyčios rūsį, kuriame įkurtas Radvilų šeimos mauzoliejus. Čia stovi unikalūs Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), mažųjų Radvilų Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622 – 1626) sarkofagai.
Pasak J. Nekrašienės, tai vienintelė sutvarkyta aukščiausio rango didikų kapavietė Lietuvoje. Restauratoriams teko gerokai paplušėti, kol atkūrė sarkofagus. Daug metų gulėję rūsyje apsemti vandens jie buvo smarkiai apgadinti, nuniokoti žmonių.
Šiuose evangelikų reformatų maldos namuose ne visuomet buvo tik meldžiamasi. Napoleono armija bažnyčią buvo laikinai pavertusi arklide, po Antrojo pasaulinio karo čia buvo saugomi grūdai, o sovietmečiu veikė sporto mokykla.
Tikintiesiems ji atiduota tik 1999-aisiais. Kėdainiuose yra negausi, bet vieninga evangelikų reformatų bendruomenė.
Bažnyčia sulaukia daug turistų iš užsienio, ypač ilgai čia užsibūna iš įvairių šalių atvykę evangelikai reformatai.
Katalikų bažnyčia – seniausias mūrinis pastatas
Nors Kėdainiuose XVII–XVIII a. dominavo evangelikai reformatai, mieste buvo susitelkusios kelios religinės konfesijos, o seniausia religinė bendruomenė buvo katalikų.
Šv.Juozapo medinę liaudies baroko stiliaus bažnyčią su varpinę karmelitai pradėjo statyti 1703, tačiau dėl reformatų pasipriešinimo baigė tik 1766 metais.
Nevėžio kairiajame krante, ant slėnio terasos, stovi Šv. Jurgio bažnyčia – seniausias mūrinis miesto pastatas. Legenda byloja, kad ją 1403 metais pastatė kryžiuočiai pagonių šventyklos vietoje.
Rašytinių šaltinių duomenimis, gotikinio stiliaus šventovė pastatyta 1445–1460 metais. Aplink bažnyčią buvo parapijos kapinės, šalia stovėjo Kėdainių savininko Radvilos Astikaičio dvaras.
Maždaug 1549 metais tuometė Kėdainių savininkė Ona Radvilaitė pakvietė evangelikų kunigą ir iki 1627-ųjų bažnyčioje buvo laikomos evangelikų reformatų mišios.
1600 metais katalikų kunigas Motiejus Kobylinskis pasiskundė Kauno miesto teismui, kad reformatai iš katalikų atėmė maldos namus. Po kelių dešimtmečių bažnyčia buvo grąžinta katalikams.
Pastatė vienuolyną
J. Nekrašienė pasakojo, kad XVIII amžiuje sumažėjus evangelikų reformatų bendruomenei, į Kėdainius pradėjo atvykti vis daugiau katalikų vienuolių. 1703–1704 metais ėmė kurtis vienuoliai karmelitai. Jie 1709 metais pastatė koplyčią, o 1766-aisiais – medinę Šv. Juozapo bažnyčią.
Š.Juozapo bažnyčios viduje išlikę 18 amžiaus altoriai ir šventųjų paveikslai.
Tiesa, tuomet ji buvo pavadinta Švč. Mergelės Marijos aukojimo bažnyčia, o Šv. Juozapo vardą gavo tik XIX amžiaus antrojoje pusėje.
Bažnyčia statyta nenaudojant vinių. Šių maldos namų savitas interjeras, yra išlikę XVIII amžiaus antrosios pusės šv. Juozapo ir Švč. Marijos su kūdikiu paveikslai.
Įdomu tai, kad šios bažnyčios prieangyje išsaugotas stiklinis langelis, prie kurio anuomet melsdavosi kūdikius auginančios ir savo pienu juos maitinančios motinos. Į bažnyčią jos neidavo dėl saugumo – kad neužsikrėstų kokiomis nors ligomis ir neperduotų jų vaikams.
Karmelitai prie bažnyčios pastatė vienuolyną. Jame veikė mokykla, našlaičių, senelių prieglauda. Vienuolynas gyvavo iki 1831 metų sukilimo. Jį numalšinusi caro valdžia vienuolyną uždarė.
Nuo tada vienuolyno pastatas buvo naudojamas įvairioms reikmėms. Vienu metu čia buvo kareivinės, sovietmečiu veikė elektros aparatūros gamykla. Ir tik 2000-aisiais restauravus vienuolyno patalpas į jį perkeltas Kėdainių krašto muziejus.
Evangelikams liuteronams – atskira bažnyčia
Evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 17 amžiuje.
XVII amžiaus pabaigoje Kėdainiuose gyveno nemažai vokiečių, olandų amatininkų ir pirklių. K. Radvilos iniciatyva evangelikams liuteronams buvo pastatyta bažnyčia dabartinėje Vokiečių gatvėje.
Nedidelės bažnyčios nei išorė, nei vidus nėra prabangūs. Tačiau ji unikali dėl išlikusios originalios XVII amžiaus sieninės tapybos.
Freskose vaizduojami apaštalai Petras ir Povilas, evangelistai Lukas, Matas, Morkus ir Jonas. Prie bažnyčios yra nedidelės evangelikų liuteronų kapinės. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus jose buvo laidojami vokiečių kariai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, maldos namai grąžinti tikintiesiems.
Rusai irgi turi maldos namus
Kėdainiuose, Pilies gatvėje, išlikusi veikianti rusų stačiatikių cerkvė. Stačiatikių parapija įsikūrė Jonušui Radvilui vedus Moldovos kunigaikštytę Mariją Lupul. Žmonos garbei jis 1648–1652 metais pastatė Šv. Andrejaus cerkvę ir Kristaus atsinaujinimo vyrų vienuolyną. Cerkvė veikė su pertraukomis.
1854 metais Kėdainių savininko grafo Marijono Čapskio stačiatikiams dovanotas mūrinis gyvenamasis namas buvo perstatytas į Kristaus atsimainymo cerkvę. 1895-aisiais ji buvo rekonstruota, vėliau iš Sankt Peterburgo pakviestas meistras ištapė šventovės sienas ir lubas. Tapyba ir kelios vertingos ikonos išliko iki mūsų dienų.
Tragiška žydų lemtis
Kriptoje puošniuose karstuose ilsisi Lietuvos didieji etmonai Kristupas Radvila Perkūnas ir Jonušas Radvila bei jų šeimos nariai.
Kėdainiuose išlikusios trys sinagogos. Visos jos neveikia, nes prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gausi žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Senosios rinkos aikštėje, kurioje 1627 metais Kristupas Radvila oficialiai leido apsigyventi žydams, stovi dviejų sinagogų kompleksas. Viena iš jų, vadinamoji vasaros sinagoga, pastatyta XVII amžiaus pabaigoje.
Tais laikais žydų kahalas (bendruomenė) garsėjo rabinais ir Talmudo studijomis. J. Nekrašienė pasakojo, kad 1727 metais į Kėdainius studijuoti žydų Šventojo Rašto buvo atsiųstas mažas berniukas Elijahu ben Solomonas Zalmanas, pasižymėjęs ypatingais gabumais. Vėliau jis tapo visame pasaulyje žinomu Vilniaus gaonu Elijahu.
Kita, mažesnė, sinagoga pastatyta XIX amžiaus pradžioje. Joje veikė ir mokykla. Tame pačiame amžiuje prie sinagogų buvo sumūrytas vieno aukšto pastatas (jį žmonės vadino skerdiko nameliu) su uždaru kiemu.
Kaip žinia, žydai valgo košerinį maistą. Skerdiko namelyje gyvuliai buvo pjaunami laikantis visų religinių reikalavimų, atliekami ritualai. Beje, viename iš pastato korpusų buvo įrengta areštinė prasikaltusiems žydams.
Senosios rinkos aikštėje yra dviejų sinagogų kompleksas. Vienoje veikia dailės mokykla, kitoje – daugiakultūrinis centras.
Vasaros sinagogą su žiemos jungė arkiniai vartai, ant jų buvo įrengtas saulės laikrodis. Anot gidės, valandos buvo pažymėtos hebrajiškais skaičiais. Manoma, jog laikrodis buvo skirtas tam, kad būtų aišku, kada pradėti pamokas ir pamaldas.
Laikui bėgant kvartalas, kuriame buvo leidžiama gyventi žydams, plėtėsi, nes augo jų bendruomenė. XIX amžiuje turtingiausias miesto siuvėjas I. Vilneris Smilgos gatvėje pastatė sinagogą, jos viename aukšte melsdavosi vyrai, kitame – moterys.
Yra duomenų, kad 1876 metais žydams priklausė jau šeši maldos namai, o XX amžiaus pradžioje jų buvo aštuoni ar devyni.
Kėdainiuose klestėjusią žydų bendruomenę sunaikino naciai. 1941 metų rugpjūčio 28 dieną naciai ir jų parankiniai sušaudė 2076 žydus. Jiems atminti Sinagogų aikštėje pastatytas paminklas.
Dabar didžiojoje sinagogoje veikia Dailės mokykla, o mažojoje, turinčioje puikią akustiką, – daugiafunkcis kultūros centras.
Statė meilužei?
Kėdainių miesto pakraštyje, buvusio dvaro teritorijoje, stovi minaretas – musulmonų maldos namai. Jį apie 1880 metus pastatė dvaro savininkas – rusų generolas E. Totlebenas.
Sklinda legendos, kad grafas E.Totlebenas šį minaretą pastatė savo turkės meilužės garbei.
Kalbama, kad grafas minaretą pastatė savo turkės meilužės garbei.
Tačiau yra ir kita versija, teigianti, kad minaretas veikiausiai pastatytas kaip dekoracija sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Iš minareto E. Totlebenas svečiams rodydavo parką ir savo valdas.
28 metrų aukščio minaretas, primenantis rytietišką koloną, laikomas unikaliu objektu Lietuvos dvarų kultūroje. Dvaro teritorijoje stovėjusi simboline mečetė neišliko.
Kėdainių dvaro sodyba buvo įkurta XIX amžiaus pradžioje, antrojoje jo pusėje pertvarkyta ir išplėsta.
Kėdainių dvaro rūmai stovėjo pietinėje parko dalyje. Anot istorikų, pastato forma buvusi įmantri: vidurinė dviejų aukštų dalis žemesnė, šoninės dalys – aukštesnės. Korpusą dengė mansardinis laužytas stogas su barokinėmis liukarnomis.
Rūmų centre stovėjo aukštas bokštas su vėlyvojo prancūzų renesanso formos piramidine viršūne. Dvaro sodyba iki mūsų dienų neišliko, ji buvo sugriauta per karą.
Inga SMALSKIENĖ
