Moliniai dirbiniai žiedžiami nuo seniausių laikų. Ir mūsų buitis neįsivaizduojama be puodų, vazų, puodelių ar lėkščių iš dekoruoto molio.
Lipdymo procesas, paverčiantis beformį molio gabalą nauja skulptūra, – tarsi terapinis užsiėmimas.
Tęsdami pažintį su Upytės kraštu apsilankėme Tradicinių amatų centre. Čia turėjome unikalią galimybę atsigręžti į senąsias tradicijas ir aplankyti išskirtines keramikos dirbtuves. Čia dirbantys keramikai Audrius Gokas ir Romas Galiauskas papasakojo ir parodė, kaip iš paprasto molio gimsta įspūdingi keramikos dirbiniai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, ką gali padaryti įgudusios menininko rankos. R. Galiauskas per kelias minutes molio gabalą pavertė nuostabiu keramikos gaminiu. Viskas atrodo paprasta, tačiau, norint mokėti žiesti, reikia turėti patirties.
„Vienas netikslus rankos judesys ir viskas subliūkš“, – ant staklių sukdamas ir pirštais iš molio gabalo lipdydamas vazą kalbėjo R. Galiauskas. Jis dar šio amato naujokas – molį lipdo vos kelerius metus, tačiau menininko rankose jau gimsta spalvoti puodai, lėkštės, dubenėliai ir kiti indai.
Konkurencingas pats sau
Keramikas puodžius pripažįsta, kad pirmasis prisilietimas prie molio atėjo gan vėlai. R. Galiauskas kurį laiką dirbo keramikos įmonėje, buvo atsakingas už pardavimą. Tačiau sykį, kai buvo kuriama senų tradicijų puodynių kolekcija, susipažino su puodžiumi ir kartu pradėjo kurti.
„Man patiko žiūrėti, matyti, jausti, – prisipažįsta R. Galiauskas. Tąsyk jis po truputį pradėjo gaminti puodus ir pats. – Mano pasirinkimas sąmoningas – nenorėjau nieko kopijuoti, todėl gaminius darau iš baltojo molio, dekoruoju juos pigmentais. Piešiu arba gramdau ant pigmento paukščius, žalčius – tai, kas egzistavo lietuvių tradicijose. Specialiai įnešiau ir spalvų, nes jų Lietuvoje labai mažai. O tai vis dėlto ir madinga, ir man patinka.“
Menininkas pripažįsta pirmą kartą į Kaziuko mugę važiavęs su baime, nežinojęs, kaip bus įvertinti jo darbai. Tačiau kai pamatė, kad žmonės domisi gaminiais, suprato einantis teisinga kryptimi.
„Molis užburia ir kviečia su juo susipažinti dar labiau. Jeigu susitikimas tikras, tai norisi jį dar labiau pažinti, – šypsosi R. Galiauskas. – Molis, kaip ir žmogus, turi savo charakterį. Aš visada viską pritaikau per savo kūną – kas tinka mano rankoms. Yra tam tikrų technikų, aš atsirenku sau priimtiniausią ir ją taikau. O laikui bėgant ji keičiasi.
Dirbdamas su keramika gali tik kilti. Kiti tikina, kad kuo labiau sensti, tuo daraisi geresnis.“
Anot R. Galiausko, tam, kad išliktum puodžių gretose, privalai būti konkurencingas pats sau, savo kūrybai, išsiskirti savitumu.
„Kol kas esu savo kely, bet dar ieškau, pradedu jausti, – sako. – Iš pradžių buvo labai sudėtinga: viskas galvoje, bet nieko – rankose!“ Menininkas prisipažįsta, kad ir dabar ne visada pavyksta.
„Būna dienų, kai molis neklauso. Tada tiesiog atsitraukiu“, – tvirtina. Pasak pašnekovo, maloniausiai akimirka būna tuomet, kai atidaro krosnį ir mato, kad dirbinys puikiai išdegė.
„Iš karto visko nematai – veiksmas vyksta dalimis. Matai formą, vėliau – dekorą, tada stebi džiūvimo procesą, vėliau glazūruoji, bet iš tiesų tu nieko nežinai. Ir taip viskas iki pat paskutinio etapo“, – pasakoja R. Galiauskas.
Svarbu turėti noro
Meno vadovas, keramikas ir skulptorius 43-ejų Audrius Gokas savo darbe taiko įvairias technikas ir to moko kitus jau daugiau nei dvidešimt metų. Nors būdų dirbti su moliu yra pačių įvairiausių, aukštakrosnies technika menininkui priimtiniausia.
„Aukštakrosnies technika pati meiliausia, nes ji sudėtingiausia ir rimčiausia, – sako jis. Ir paaiškina kodėl: – Tai krosnis, reikalaujanti labai daug dėmesio. Degama apie 16–20 valandų, o temperatūra pasiekia 1 300 laipsnių. Ši technika pasižymi ir paslaptingumu: pelenus nešanti liepsna nežinia kaip išpuoš dirbinį. Galutinį vaizdą gali tik įsivaizduoti.“
A. Gokas neslepia, kad keramika yra brangus malonumas. Tačiau lipdyti gali kiekvienas – svarbu turėti noro.
Keramiko ir skulptoriaus pažintis su moliu įvyko gerokai anksčiau, nei jo kolegos R. Galiausko. Būdamas 20-ies jis apsilankė draugų dirbtuvėse ir pirmą kartą prisilietė prie molio. A. Gokas pradėjo gaminti mažesnius darbelius, vėliau – lipdyti skulptūras.
„Tai – ir mano duona, ir laisvalaikis. Dirbu tiesiog savo malonumui“, – tikina pašnekovas.
Iš Panevėžio kilęs menininkas turi nedideles dirbtuves, jose ir gimsta įvairūs meno kūriniai. Keramikas sako, kad dirbtuvių aplinka keičiasi kone kasdien, todėl įprasto ir nuolat vienodo vaizdo čia niekada nepamatysime. Mat jis dirba ne vien su moliu – įvairius dirbinius gamina ir iš medžio, ir iš metalo.
Vieną iš svarbesnių darbų A. Gokas laiko šv. Jono Nepomuko skulptūrą. Ji puošia Biržų rajono Kvetkų kaimo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios stogą.
Molis – ne agurkas
Amatų centre galima ir prisiliesti prie molio, ir susipažinti su įvairiomis keramikos technologijomis.
R. Galiauskas parodė, kaip deginama raugo keramika, ir pabrėžė: nereikia galvoti, kad molis rauginamas kaip agurkai ar kopūstai.
Kai žmonės dar nemokėjo pasigaminti glazūros, vis tiek reikėjo kaip nors apdoroti puodynę, kad ji nebūtų labai porėta, kad į ją nesigertų skysčiai. Vienas iš tokių būdų – naudoti raugą keramikos dirbinio kokybei ir funkcionalumui gerinti. Šį būdą atrado šeimininkės. Rankomis nulipdytą puodynę, keptuvę, dubenį išdžiovindavo ir degdavo duonkepėje krosnyje, dar karštą ištraukdavo žarstekliu ir merkdavo į išrūgas.
Senieji puodžiai naudodavo grikių, žirnių, kopūstų, bulvių raugą. Šiomis dienomis keramikai gaminius merkia ir į duonos ar burokų išrūgas.
Karštas, bet nepasiekęs 1000 laipsnių gaminys replėmis trumpam išimamas iš krosnies ir panardinamas į raugą. Gaminio spalva priklauso nuo raugo rūšies ir rūgštingumo, molio sandaros, temperatūros, merkimo technikos ir laiko, tačiau niekada neįmanoma išgauti dviejų vienodų raštų.
Dabar amatininkai ir menininkai naudoja baltojo molio masę arba indą dengia baltu angobu. Mat ant šviesaus paviršiaus raugas išpiešia puošnesnius, ryškesnius ornamentus.
Menininkai pasakojo, kad juodoji keramika – pats seniausias molio degimo būdas, o Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, išsaugojusi juodosios keramikos amatą. Dabar yra likę vos keletas meistrų, mokančių paprastą molį paversti juodos spalvos, stipriu tarsi metalas ir gražiai skambančiu kūriniu.
Žiūrint į juodosios keramikos dirbinius atrodo lyg jie būtų pagaminti iš metalo. Visi jie skamba kaip varpas ir yra labai tvirti. Šia technologija pagaminti indai tinka ne tik maistui laikyti, bet ir jam gaminti, nes taip apdirbtas molis nebijo didelės temperatūros. Be to, juodoji keramika laikoma ekologiškiausia, mat jai pagaminti nenaudojami jokie dažai ar glazūra.
R. Galiauskas pasakojo, kad keraminis gaminys degamas žemėje sumūrytoje krosnyje. „Krosnies temperatūrai pasiekus tūkstantį laipsnių keramika yra išdegusi ir švyti. Tada kaminas uždengiamas plokšte, užpilamas žemėmis. Sumažinus žarijų, į pakurą dedamos smalinės malkos. Jos užpilamos žemėmis ir taip sustabdomas oras. Taigi prasideda parą trunkantis rūkimo procesas. Dūmai uždaro molio poras ir nudažo gaminį juoda spalva.“
Terapinis užsiėmimas
Išklausę įdomių pasakojimų leidomės į gilesnę pažintį su moliu. Tai, kad keramika – kūrybiškas, raminantis ir malonus darbas, įsitikinome patys. Kartu su fotožurnalistu ir vaikų grupele iš Kauno lipdėme širdžiai mielus dubenėlius.
Kiekvienam dirbančiam su moliu nebuvo sudėtinga keisti jo formą – lengva kurti ir griauti. Kaip ir minėjo pašnekovai, iš tiesų matyti, kad molis draugiškas. Jis leidosi būti daugybę kartų minkomas ir perminkomas. O ir pats procesas, paverčiantis beformį molio gabalą nauja skulptūra, buvo tarsi terapinis užsiėmimas.
Edukacinių programų vedėjas R. Galiauskas pažymi, kad čia atsipalaiduoja ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Taip centre gimsta nemažai itin originalių darbų.
„Viskas priklauso nuo pačių vaikų, kokio jie temperamento, iš kokios aplinkos atėję, – pasakojo keramikas. – Kartais jaučiamas didelis kontrastas: mokytojai skundžiasi vaiko energingumu, tačiau čia jis atsipalaiduoja ir kartais padaro neįtikėtinų kūrinių. Pamenu, su vaikų grupe gaminome paukščiukus. Viena mergaitė nenorėjo daryti kaip visi ir pagamino nuostabų delfiną. Dar pastebėjau, kad labai jaučiasi mokyklos efektas. Labai blogai, kai vaikams nėra paaiškinama, kad tą daiktą jie daro sau ir kad su kūriniu turi bendrauti individualiai. Jie daiktus gamina kaip mokykloje, tarsi mokytojai, ir dažnai klausia, ar gerai padarė. Reikia suprasti, kad pasigaminta smulkmenėlė ar suvenyras yra jų pasididžiavimas. Nebūtina jį daryti pagal taisykles – svarbiausia, kad jis būtų mielas sau pačiam.“
R. Galiauskui pritaria ir kolega, meno vadovas A. Gokas. „Mums nėra svarbus lipdymo rezultatas – be to, greitai jo ir negausi. Norint nulipdyti ką nors gražaus reikia mokytis bent jau keletą metų. O toks lipdymas, kuriuo mes užsiimame čia, yra tarsi meditacija. Jeigu duodame vaikams laisvą temą, jie nulipdo labai įspūdingų darbų. Būna taip, kad vienas visai nieko nenulipdo, o kitas – nuostabų kūrinį. Tai gali būti arklys su karieta su vežiku ir skryniomis. Vaikai dažnai lipdo ir populiarių filmų personažus.“
Puodininkystė Lietuvoje
Lietuvoje jau nuo IV a. pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau XIII a. galima kalbėti apie puodininkystę, kaip amatą Lietuvoje. Puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai buvo įkurti tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Didžiausi puodininkystės centrai buvo Kuršėnuose ir Viekšniuose.
Naudojamų buityje dirbinių forma priklausė nuo jų paskirties. Kai kurių iš jų forma labai pastovi, kitų gana įvairi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji labai racionali. Lietuvoje iš keramikos dirbinių labiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai. Indai maistui ruošti – puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Tik kai kurie dekoruoti įbrėžtomis ar įspaustomis linijomis ir vingiais.
Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, dviausiai, ąsiniai buteliai. Šių indų puošyboje jau atsiranda spalvota glazūra, tačiau ornamentika negausi.
Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Puošnūs ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti svečių stalui. Interjero gaminiai – vazonai, vazos, žvakidės – turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Jų puošyboje populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai.
Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau – lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms.
Dauguma molinių žaisliukų buvo ir švilpukai. Švilpukų puošyboje buvo pamėgtos sodrios, ryškios spalvos. Buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas. Abiejuose švilpukų šonuose buvo praduriamos dvi ar keturios skylutės.
Įvairialypis menas
Keramika priskiriama prie seniausių žmogaus ūkinės veiklos rūšių. Jos dirbiniai, išlaikę amžių išbandymus, randami žemėje ir jūrų dugne, šiandien pasakoja žmogaus evoliucijos istoriją.
Pirmieji dirbiniai iš molio datuojami dar VI a. pr. m. e. – Azijos regione, o Lietuvoje – apie 4 000 metų pr. m. e. Tai buvo primityvūs lipdyti rankomis indai, apdeginti ant laužo, kad būtų tvirtesni ir nelaidūs vandeniui. Priklausomai nuo laikotarpio, regiono, dekoravimo ir lipdymo būdo, yra šukinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji, lygioji, tekstilinė keramika.
Šukinė keramika – turinti duobučių ir šukučių ornamentu puoštą paviršių. Virvelinė keramika – lipdyti degto molio puodai, puošti virvelių įspaudais. Brūkšniuotoji keramika – lipdyti degto molio puodai, turintys vertikaliais ir įstrižais brūkšniais išbraižytą išorinį sienelių paviršių. Grublėtoji – lipdyti degto molio puodai, turintys nelygų, grublėtą paviršių. Lygioji – turinti gražiai nulygintą, kartais iki blizgesio nugludintą paviršių. Tekstilinė keramika – puodai, kurių paviršius puoštas audinio įspaudo ornamentu.
Dar XIII a. Lietuvoje puodai buvo lipdomi rankomis. Tačiau jau antrojo tūkstantmečio pradžioje iš juostų lipdyti indai dažnai buvo apžiedžiami, naudojant rankinį žiedžiamąjį ratą. XIV–XV a. miestuose paplito kojinis žiedžiamasis ratas, kuris čia įsigalėjo XVI a. Pradėjus žiesti keramiką, gaminti tobulesni įvairios paskirties indai, atsirado naujų formų (pavyzdžiui, gamintos lėkštės, keptuvės, ąsočiai, gertuvės, taupyklės).
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
