Ar meilė gali pakeisti pasaulį? Laikinąja globėja ne vienerius metus dirbančios Dangyros Meškinienės ir jos sutuoktinio Arūno istorija liudija, kad tikra meilė geba daug daugiau: padeda užgydyti net ir skaudžiausias žaizdas, leidžia vėl pasitikėti žmogumi ir pasauliu.
Sutuoktinių iš Panevėžio rajono namai jau ne vienam vaikui, negalinčiam augti savo biologinėje šeimoje, tapo užuovėja, kurioje jie iš naujo mokosi, ką reiškia būti mylimiems ir saugiems.
Tarpinė stotelė
Mažo vaiko pasaulis telpa mylinčių tėvų glėby. Deja, kartais gyvenimas taip susiklosto, kad nauja gyvybė niekam nereikalinga arba tėvams prioritetu tampa laisvas gyvenimo būdas, bet ne atsakomybės ir atsidavimo reikalaujanti tėvystė.
Nors užgriuvus sunkumams šeimoms visuomet tiesiama pagalbos ranka, ne visais atvejais jos įsikimbama.
Tuomet iš šeimos, kurioje augti vaikams tampa nesaugu, mažieji atkeliauja į laikinųjų globėjų namus.
Čia jie gali gyventi iki metų – per šį laiką, tikimasi, jų biologiniai tėvai susiims arba atsiras šeima, kuri norės tapti nuolatiniais vaiko globėjais.
Nors laikinieji globėjai – tik tarpinė stotelė, tačiau tik nuo jų gerumo priklauso, ar savo artimiausių žmonių išdavystę patyrusios mažos širdelės sugebės atsitiesti, patikėti, kad ir jie gali būti verti meilės, išsigydys nevaikiškas sielos žaizdas.
Tikrasis pašaukimas
Pažagieniuose gyvenanti Dangyra Meškinienė buvo viena pirmųjų Panevėžio rajone, kuri išdrįso imtis šio nelengvo, bet be galo prasmingo laikinosios globėjos darbo.
Kartu su vyru Arūnu užauginę du savo vaikus, dabar džiaugiasi, kad jų namuose ir toliau netyla vaikiškas klegesys.
Moteris atvira: apsisprendimas tapti laikinąja globėja atėjo labai paprastai – ir su dideliu artimųjų palaikymu.
Globa jų šeimoje niekuomet nebuvo svetimas ar neįprastas dalykas. Baigusi kūno kultūros pedagogikos studijas, Dangyra pedagoginę praktiką atliko tuo metu itin populiarioje vaikų stovykloje „Šilelis“. Jai buvo patikėta rūpintis čia poilsiavusiais vaikų globos namų auklėtiniais. Kadangi su šiuo darbu jaunoji pedagogė puikiai susidorojo, jai buvo pasiūlyta nuo rudens pradėti dirbti Linkaučių vaikų globos namuose.
„Tik atėjusi ten dirbti supratau, kad tai ir yra tikrasis mano kelias: aš noriu padėti šiems vaikams“, – pasakoja D. Meškinienė.
„Gal ir baisiai skamba, bet džiaugiuosi, kai vaikai patenka į globėjų, o ne savo biologinių tėvų šeimas. Per mano praktiką dar nebuvo tokio atvejo, kad šeima būtų pakeitusi savo gyvenimo būdą ir toliau laimingai augintų vaikus.“
D. Meškinienė
Šeimos sprendimas
Tačiau prasidėjusi globos namų įstaigų reforma privertė apsispręsti dėl tolesnių darbo perspektyvų.
Nebelikus Linkaučių globos namų, Dangyra perėjo dirbti į Panevėžio mieste įkurtus šeimyninius namus, tačiau ilgai čia neliko. Pasak moters, kai vaikai labai skirtingo amžiaus – nuo kūdikių iki paauglių, tiesiog fiziškai neįmanoma kiekvienam skirti tiek laiko, kiek jiems reikėtų, ir tai ją slėgė.
Tuo metu Lietuvoje atsirado naujovė – galimybė tapti laikinaisiais globėjais. Kai iš problemų patiriančios šeimos paimtas vaikutis laikinai apgyvendinamas ne globos namuose, o tikroje šeimoje.
„Pasisodinau namiškius ir paklausiau, ką jie manantys apie tokį sprendimą“, – prisimena D. Meškinienė.
Maniusi, jog teks įkalbinėti, buvo maloniai nustebinta, kai visi be didesnių svarstymų sutiko.
Pasak Dangyros, vyras Arūnas taip pat augo didelėje – penkių sūnų šeimoje. Taip jau susiklosė aplinkybės, kad anytai teko užauginti ir tris anūkus.
Kadangi Dangyros darbas buvo susijęs su globojamais vaikais, šis visos šeimos pasirinkimas atėjo natūraliai.
„Ta beprotiška meilė vaikams yra tiek iš mano, tiek ir vyro pusės, – sako moteris. – Mūsų namai niekuomet nebūna tušti – čia nenutyla vaikų balsai.“
„Vaikai ne kliūtis, o džiaugsmas. Jūs neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas, kai namuose vėl atsirado mažas kūdikėlis. Vyksta net varžytuvės, kas mažylį pamaitins ar pasūpuos ant rankų. O kai namuose toks mažas laimės kukuliukas, ir tėvai nepastebimai atjaunėja“, – šypsosi globėja.
Nevaikiškos patirtys
Kartu su vyru Dangyra nusprendė į savo namus priimti pačius mažiausius vaikučius, iki septynerių metų.
Tai toks amžius, kai dar galima vaikui pagelbėti, nukreipti jį teisinga linkme, stiprinti jo pasitikėjimą savimi, pagaliau padėti gyti po traumuojančių patirčių.
„Šių vaikų gyvenimiškos patirtys – itin sunkios, trauminės, tačiau bent apgydyti tas sielos žaizdas dar galima, kai vaikas mažas“, – patirtimi dalijasi D. Meškinienė.
Jiedu abu su vyru suprato: nors meilės šeimoje užtektų visiems, su dėmesiu jau būtų sunkiau. Mat vaikams, patenkantiems pas globėjus, beveik visiems be išimties reikia intensyvios specialistų pagalbos – nuo psichologų iki logopedų konsultacijų. Tad fiziškai būtų sunkiau tą pagalbą suteikti keliems vaikams.
„Prieš metus turėjau berniuką, kurį nuolat vežiojau pas raidos specialistus. Vaikutis buvo toks apleistas, kad būdamas penkerių mokėjo vos kelis visiems suprantamus žodžius. Turėjome kartu mokytis kalbėti, – prisimena D. Meškinienė. – Jeigu tokie vaikučiai keli, tiesiog nebesuspėsi. Tad su vyru nusprendėme geriau maksimalų dėmesį ir pagalbą atiduoti vienam vaikui, kad į tolesnį gyvenimą jį išleistume visiškai pasiruošusį.“
Vaikučiai, su kuriais susiduria globėja, dažnai neturi net elementarių socialinių įgūdžių. Dangyra sako mačiusi mažylių, kuriems didžiausią siaubą kėlė iš dušo galvutės bėgantis vanduo. O lova su švaria, mėgstamais personažais marginta patalyne jiems prilygo stebuklui.
„Iš pradžių mane tai stebino, bet dabar suprantu, kad kitaip ir nebus, – sako su kitokią gyvenimo spalvų palete nesyk susidūrusi D. Meškinienė. – Kai pati dirbau globos namuose, ne kartą teko vykti į šeimas ir paimti neprižiūrėtus ar skriaudžiamus vaikus. Kartais pamatyti vaizdai tikrai priblokšdavo. Tiesiog nušiurpina tave, bet bandai tvardytis.“
Skaudūs išsiskyrimai
Tiesa, vienu metu Dangyros šeima globojo tris vaikučius, mat susiklostė tokia situacija, kad skubiai namų teko ieškoti broliukui su sesute, o laisvų laikinųjų globėjų, kurie dar galėtų juos priimti, nebuvo.
Moteris šypsosi ir su tuo iššūkiu susidorojusi. Nes visuomet turinti pagalbą – rūpestingą vyrą, mamą, jau suaugusius vaikus.
Nors Dangyros ir Arūno dukra mokosi Vilniuje, savaitgaliais visuomet skubanti į namus ir padedanti su mažaisiais.
„Todėl žinau, kad bet kada sulauksiu pagalbos, – džiaugiasi D. Meškinienė. – Nors vyras daug dirba, taip pat labai prisideda prie vaikų auklėjimo. Net smagu žiūrėti, kaip jis kantriai mažuosius moko važiuoti dviračiu, rodo, kaip pjauti žolę. Aš šeimoje esu griežtesnė, taisyklių žmogus, o vyras tas, kuris labiau palepina. Jo paties gyvenimas nelepino, tad dabar savotiškai nori kuo daugiau atiduoti vaikams. Jis vis sako: kas, jei ne mes.“
Anot globėjos, galbūt daugiau šeimų ryžtųsi atverti savo namus ir širdis vaikams, kurių gyvenimas nelepino, tačiau daugelis baiminasi to momento, kai teks atsisveikinti.
Tai iš tiesų pati sudėtingiausia tokio darbo dalis.
„Kai lieka paskutiniai mėnesiai, net nepajunti, kaip krūtinėje imi nešiotis sunkų emocinį akmenį, – neslepia moteris. – Jaudulys, o kas bus toliau, vis neduoda ramybės. Norisi, kad vaikas atrastų tikrą šeimą, kurioje bus saugus ir mylimas.“
„Gal ir baisiai skamba, bet džiaugiuosi, kai vaikai patenka į globėjų, o ne savo biologinių tėvų šeimas. Per mano praktiką dar nebuvo tokio atvejo, kad šeima būtų pakeitusi savo gyvenimo būdą ir toliau laimingai augintų vaikus. Visos institucijos duoda ne vieną šansą tėvams kabintis į gyvenimą ir susigrąžinti vaikus, bet reta kuri šeima tuo pasinaudoja“, – skaudžią tiesą išsako D. Meškinienė.
Be tėvystės vadovėlių
Globėja neslepia, kad išlydėjus vaiką, kuriuo rūpinosi visus metus, ir pačiai prireikia psichologo pagalbos ar terapijos. Gerai, kad tokią pagalbą visuomet pasirengusi suteikti pažįstama vienuolė ar pats Panevėžio rajono savivaldybės Globos centras.
„Būna momentų, kai išties sunku, kai galvoji, viskas, užteks. Bet tai praeina. Kažkada likome tik dviese su vyru – net nejauku būdavo namuose, kokie jie tušti“, – sako pašnekovė.
Iš viso jų namuose gyveno per dešimtį globotinių. Kai kurie iš jų ir toliau bendrauja su savo laikinąja globėja, aplanko per šventes.
„Toks bendravimas užgydo tą skausmo duobutę. Palaikydama santykius su savo globojamo vaiko šeima matau, kaip jam sekasi. O kai mano buvę globotiniai laimingi, laiminga ir aš. Reikia suprasti, kad šie vaikučiai savo gyvenime patyrę ne vieną išdavystę, jiems reikia daugiau laiko, kol vėl ima pasitikėti nauja šeima“, – kalbėjo D. Meškinienė.
Anot jos, apsisprendus tapti globėju, vaikus reikia priimti tokius, kokie jie yra.
Žinoma, visi nori tobulų vaikų – gabių, gerai besimokančių, talentingų, bet tai tik mūsų pačių lūkesčiai.
Lygiai taip pat nėra ir idealių tėvų.
„Kai pagalvoju, jeigu kas atsuktų laiką atgal, tikrai būčiau geresnė mama savo vaikams. Bet juk niekas nedavė tobulos mamos ar tėčio vadovėlio. Mokomės tik iš savo patirčių ir klaidų. Tikrai žinau, kad kiekvienas vaikas yra džiaugsmas ir didžiulė gyvenimo pamoka“, – sakė D. Meškinienė.
Gerumas kaip virusas
Meilės ir gerumo genas Meškinių šeimoje labai stiprus.
Dangyros sutuoktinis ne tik kaip tikras tėtis rūpinasi į šeimą patenkančiais globotiniais, bet yra ir įvairių labdaros organizacijų dalyvis. Prieš šešerius metus kaip automechanikas kartu su bičiuliais leidosi į didžiausias labdaros lenktynes pasaulyje senojo Dakaro keliais Afrikoje. Šiemet ir vėl planuoja pakartoti šį žygį: auksines rankas turintis Arūnas raliui rengia senutėlę gaisrinę mašiną.
Beje, Arūnas ne tik geba antram gyvenimui prikelti bet kokią transporto priemonę, bet ir savo rankomis restauravo iš tėvų paveldėtą sodybą, išlaikydamas jos autentiškumą – molines sienas, skiedrinį stogą.
Šiuose jaukiuose namuose auga jau trečia Meškinių karta.
Baigusi mokslus į namus norėtų grįžti Dangyros ir Arūno dukra Faustina. Mergina planuoja sodybos pakraštyje pradėti auginti škotiškus galvijus – gražuolius ilgakailius hailendus. Tik ne dėl mėsos, o dėl grožio. Galbūt tai taps nauja erdve kitokiai gamtos terapijai.
Nors šeimos pirmagimis Aivaras gyvenimą kuria Vilniuje, yra Lietuvos paplūdimio futbolo rinktinės vyriausiasis treneris, tačiau, sekdamas tėvų pėdomis, rūpinasi ne tik savo dviem vaikais, bet ir tais, kuriems gyvenimas nesišypso. Futbolo klubas „Ataka“, kuriame darbuojasi Aivaras, apmoka vaikų treniruotes, stovyklas, drabužius ar kitaip padeda vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų.
„Jeigu padėsime nors vienam vaikui, jau bus didelis laimėjimas. Tie vaikai, kurie nepatyrė meilės, šilumos, šeimos pavyzdžio, bet išgyveno neteisybę, traumines patirtis, išdavystes, daug dažniau pasuka netinkamu keliu. Bet mes jiems galime padėti. Šiems vaikams nereikia stebuklo, jiems stebuklas yra pati šeima“, – įsitikinusi D. Meškinienė.
Pagarba Jums Dangira ir Arūnai. Nepažįstu Jūsų, bet kaip geria, kad yra pasišventusių, kurie suteikiat šilumą ir meilę kas jos nepažinojo. Net Jūsų akių švytėjimas ir šypsena vaikui suteikia pasitikėjimą ir supratimą, jog jis reikalingas kažkam, o ne atstumtas.