Viešojo maitinimo verslas Panevėžio rajone – ne be savų grimasų.
Atrodytų, paradoksas: Ramygaloje, įsikūrusioje vos už 25 kilometrų nuo Panevėžio, prie „Via Balticos“ kelio, kuriuo per parą važiuoja daugiau nei 20 000 automobilių, nėra kur pavalgyti.
O štai atokioje Raguvoje, kurią ir vietiniai pavadina užkampiu, veikia puiki valgykla. Net dvi maitinimo įmones turi Krekenava.
Jei ne krikštynos ir pakasynos…
„Valgytojų tikrai turėtume – deja, nepavyksta rasti virėjų“, – patikina Ramygaloje maitinimo verslu užsiimantis Kęstas Ambotas.
Uždaręs nuolat šiame mieste veikusią kavinę, šiuo metu verslininkas maitina, kaip pats sako, tuos, kas renkasi į krikštynas ar pakasynas.
K. Amboto šeimos kavinė veikė strateginėje vietoje – prie pat „Via Balticos“ kelio. Dabar ten įsikūrusi taip pat jų valdoma maisto prekių parduotuvė.
Į kavinės patalpas, kaip teigia K. Ambotas, dažniausiai susirenkama gedulingų pietų.
„Nepatikėsite, bet buvo ir tokių, kurie negebėjo išvirti bulvių.“
K. Ambotas
„Mūsų verslui pakenkė pandemija, karas Ukrainoje ir besikeičiantis žmonių požiūris į darbą. Deja, tenka pripažinti, kad dirbti žmonės nebenori“, – įsitikinęs K. Ambotas.
Jis svarsto, kad pandemijai visus izoliavus namuose, ne vienas atprato eiti į kavines, kiti gi prisiminė, jog ir patys neblogai ruošia maistą.
„Na, o įsiplieskus karui mums nuolat primenama, kad turime su savimi turėti ir pinigų, ir maisto atsargų. Maisto atsargas tenka vis atnaujinti, turimas suvalgyti. O pinigų vėlgi negalima visų išleisti, būtina pasilikti X dienai. Tad žmonės ir taupo, bent jau Ramygaloje nemažai jų atsisakė pietų mūsų kavinėje“, – paaiškino K. Ambotas.
Geri virėjai – deficitas
Kas iš ramygaliečių nepietauja namuose, kartais įsiprašo pavalgyti į Ramygalos gimnazijos valgyklą, kai kurie važiuoja į Uliūnus.
Tad, pripažįsta K. Ambotas, ne lankytojai Ramygaloje didžiausia problema – jų dar atsirastų. Kavinę uždaryti teko dėl gerų virėjų ir aptarnaujančio personalo stygiaus.
„Didelių atlyginimų mokėti negalime, nesurenkame daug pajamų. O už tokius atlyginimus, kokius mokame, žmonės nenori dirbti, – konstatuoja verslininkas. – Ypač didelė problema rasti savo darbą išmanančių virėjų.“
Anot ramygaliečio, tie, kuriuos buvo atsiuntusi Užimtumo tarnyba, arba pareiškė nenorintys dirbti, arba paaiškėjo, kad net negeba.
„Nepatikėsite, bet buvo ir tokių, kurie negebėjo išvirti bulvių“, – guodėsi K. Ambotas.
Kitą Užimtumo tarnybos atsiųstą darbuotoją esą teko atleisti jau po 17 minučių. Pastarasis nežinojo, kad būna skirtingų duonos rūšių.
Stengiasi ne tik dėl svečių
Tokiu pat atstumu kaip ir Ramygala nuo Panevėžio nutolusioje, bet daug kam gerokai atokesne rajono vieta atrodančioje Krekenavoje veikia net dvi kavinės.
„Nevadinkite Krekenavos atokia, – skuba išsklaidyti stereotipą Krekenavos seniūnijai vadovaujantis Vaidas Kaušakys. – Juk pro mus eina net du keliai į Kėdainius. Be to, į Krekenavos baziliką atvyksta nemažai piligrimų, o Krekenavos regioninis parkas taip pat sulaukia lankytojų.“
Važiuoja čia žmonės ir stumbrais pasigrožėti, kopia į apžvalgos bokštą, tad, anot seniūno, nori ir skaniai pavalgyti.
„Vienoje kavinėje galima pavalgyti picų, kebabų, kito greičiau pagaminamo maisto, – vardija V. Kaušakys. – Kitoje maistas, sakyčiau, prabangesnis, jis restorano lygio.“
Abi miestelio maitinimo įstaigos lankytojų turi, kitaip jos neveiktų.
Nevengia čionai per pietus ateiti ir pačios seniūnijos darbuotojai. Be to, Krekenavoje yra žemės ūkio bendrovė, kiaulių auginimo kompleksas, tad ir ten dirbantieji užsuka pavalgyti į kavines.
Išreklamavo prezidentas
Martyna Martuzevičiūtė, vadovaujanti vienai iš Krekenavoje įsikūrusių maitinimo įmonių, neslėpė, jog ją kuriant būta nemažai nerimo, ar pavyks išsilaikyti. Bet kavinė gyvuoja jau penktus metus ir valgytojų nestokoja – jų tik daugėja.
„Nors mes nepardavinėjame jokio alkoholio, – pabrėžia M. Martuzevičiūtė. – Net ir atvykusieji švęsti asmeninių švenčių, susirinkę gedulingų pietų alkoholio negauna.“
Tiesa, nemenką reklamą krekenaviškių kavinei padarė prieš kelerius metus joje valgęs šalies prezidentas Gitanas Nausėda su palyda.
Bet garbūs svečiau išvažiavo, o problemos liko. Jos Krekenavoje tokios pačios kaip ir kitur rajone: sunku rasti virėjų. Pora bandymų įdarbinti šias specialistes, anot M. Martuzevičiūtės, baigėsi nesėkme. Tad maistą atvykstantiems klientams gamina jos mama ir sesuo.
Nustemba radę kavinę
Kaip sunku rasti gerą virėją, teigia puikiai žinanti ir Jolanta Šeštokienė, prieš 21-erius metus kavinę atidariusi Raguvoje.
Verslininkė dažnai girdinti tų, kas važiuoja pro šalį ir Raguvoje aptinka kavinę, nusistebėjimų, kad ji apskritai yra.
J. Šeštokienė pritaria kolegoms sakydama, kad jų versle didžiausias turtas – gardžiai gaminti sugebantys darbuotojai, tad labai juos sauganti. Viena virėja šioje kavinėje dirba kone nuo įkūrimo, nuolat joje triūsia ir pati savininkė.
Kasdien pasiūloma po dešimt skirtingų patiekalų.
Pagrindiniai jų lankytojai, pasak J. Šeštokienės, – Raguvos seniūnijos, ambulatorijos, dalis vietos gimnazijos darbuotojų.
„Taip pat dažnai sulaukiame kelininkų, taisančių aplinkinius kelius, dujininkų, kitų rajoną aptarnaujančių specialistų, atvykstančių pas mus pavalgyti“, – vardija šeimininkė.
Vis dėlto pagrindiniai kavinės „patronai“ – Raguvoje veikiančios baldų įmonės darbuotojai. Jiems, dirbantiems pamainomis, maistas pristatomas į vietą tris kartus per dieną.
„Manau, neturėtume šių klientų, kavinė neišgyventų“, – įsitikinusi J. Šeštokienė.
Citata:
Išgyventi Raguvos kavinei padeda ir staigmenos elementas – dažnas keliaujantis per miestelį nesitiki jos čia rasti. P. Židonio nuotr.
Seniūnas Vaidas Kaušakys džiaugiasi, kad Krekenavoje veikia net dvi kavinės, viena jų – penktus metus.
